SUKAKTYS

Dr. Valentinas Vytautas TOLOČKA

ĮŽYMŲ PEDAGOGĄ PRISIMINUS


Antanas Baltramiejūnas prie rašomojo stalo2005 m. gegužės 22 dieną būtume galėję švęsti solidų Antano Baltramiejūno jubiliejų - jo gimimo 80-metį. Deja, jis tokios šventės nebegalėjo sulaukti. Nesulaukė net ir pirmojo jubiliejaus - 50-mečio, mirė, kai iki jo buvo likę trys mėnesiai ir savaitė.

Rašydamas šį straipsnį, aš rėmiausi savo artima pažintimi su A. Baltramiejūnu, pasinaudojau Alfonso Valašino surinktais faktais.

A. Baltramiejūnas, 1953 metais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, savo pedagoginę karjerą iškart pradėjo Kauno aklųjų internatinėje mokykloje: lietuvių kalbos ir literatūros, psichologijos ir logikos mokytojas, po metų - direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams, nuo 1960 m. pradžios paskirtas šios mokyklos direktoriumi, 1965 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo garbės vardas. Taigi į pedagoginį darbą jis įsijungė nuosekliai.

A. Baltramiejūnas per 23 pedagoginio darbo metus įnešė nemažą indėlį į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių švietimą. Būdamas sumanus organizatorius, vadovaudamas tuomet vienintelei respublikoje aklųjų mokyklai, kreipė dėmesį į neregių jaunuolių vidurinį išsilavinimą, praktiškai sprendė ir teoriškai nagrinėjo aktualias profesinio orientavimo, profesinio rengimo ir kitas tiflopedagogines problemas.

Anuo metu, t. y. šeštajame dešimtmetyje, Kauno aklųjų internatinėje mokykloje nebuvo nė vieno mokytojo bei auklėtojo, įgijusio tiflopedagoginį išsilavinimą, todėl pradėjęs dirbti mokymo dalies vedėju, skatino juos stoti į Leningrado A. Gerceno pedagoginio instituto defektologijos fakulteto tiflopedagogikos neakivaizdinį skyrių. Taip pat visokiomis progomis pedagogus ragino savarankiškai gilinti tiflopedagogikos ir tiflopsichologijos žinias.

Mokykla augo, plėtėsi, ėmė trūkti patalpų, naujų mokymo priemonių. Mokykla buvo dar vienintelė būsimų kadrų kalvė, todėl reikėjo stiprinti materialinę bazę, kelti pedagogų darbo lygį, sudaryti kuo palankesnes mokymosi sąlygas moksleiviams.

Sėdus į direktoriaus kėdę, jam teko sudaryti planą, nuo ko pradėti mokyklos reorganizacinį darbą. Pertvarkyti reikėjo daug ką. Pasimokyti nelabai buvo iš ko, sovietinėje švietimo ministerijoje taip pat nebuvo žmonių, gerai nusimaniusių apie aklųjų švietimą. A. Valašinas rašė: "Ne vieną naktį jis prarymojo prie brailio lentelės, grifelio ir popieriaus lapo apmąstydamas galvoje ir fiksuodamas popieriuje ateities darbų gaires. Jam atrodė, kad pirmiausia reikia perorganizuoti mokyklos kolektyvą, pasukti jo darbą nauja kryptimi, kad būtų ugdoma darbuotojų iniciatyva".

Siekdamas aklųjų ir silpnaregių ugdymo darbui suteikti platesnius akiračius ir mokyklai atverti platesnius horizontus, A. Baltramiejūnas užmezgė ryšius su kitų respublikų mokyklomis, skatino pedagogus bendradarbiauti. Ir taip keliai vedė į Rygos, Leningrado, Maskvos aklųjų bei silpnaregių mokyklas, vėliau pradėta bendrauti su Tartu, Charkovo, Kislovodsko ir kitomis mokyklomis. Daugiausia vis dėlto bendrauta su Gardino aklųjų mokykla.

Interesų vis daugėjo. Jis užmezgė ryšius su TSRS pedagogikos mokslų akademijos defektologijos mokslinio tyrimo institutu bei su šio instituto tiflopedagogikos sektoriaus vadove nerege profesore Marija Zemcova. Į ją kreipdavosi įvairiais iškilusiais klausimais, su ja, kaip patyrusia ir kvalifikuota tiflopedagogikos žinove, dažnai tardavosi. M. Zemcova yra lankiusis Kauno aklųjų mokykloje. A. Baltramiejūnas buvo kviečiamas į defektologijos instituto mokslines sesijas, kuriose aktyviai dalyvaudavo pasisakydamas svarstomais klausimais. Sovietų sąjungos mastu Kauno aklųjų mokyklos darbas buvo gerai įvertintas - defektologijos mokslinio tyrimo institutas nutarė ją laikyti bazine, pavyzdine mokykla. A. Baltramiejūnas turėjo glaudžių ryšių su neregiu profesoriumi Borisu Kovalenka, buvusiu Leningrado A. Gerceno pedagoginio instituto tiflopedagogikos katedros vedėju. Jis ragino A. Baltramiejūną stoti į instituto neakivaizdinę aspirantūrą ir sutiko būti jo moksliniu vadovu. Siūlymą visapusiškai apmąstęs, dėl didelio darbo krūvio mokykloje nuo aspirantūros atsisakė.

A. Baltramiejūnas ir pats gilinosi į tiflopedagogikos ir tiflopsichologijos problemas. Mokykloje organizavo tiriamąjį darbą. 1968 m. jis įkūrė tiflopedagogikos-tiflopsichologijos sekciją. Sekcijoje buvo nagrinėjami moksleivių ugdymo praktiniai ir teoriniai klausimai. Atsirado būtinybė atskirai mokyti akluosius ir silpnaregius atsisakant mišrių klasių. Pagaliau diferenciacija buvo sėkmingai įgyvendinta.

Jis labai daug prisidėjo prie naujosios Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinės mokyklos projektavimo ir statybos. Tarėsi su projekto autoriais, pats važinėjo į kitų respublikų mokyklas, studijavo vietoje naujai pastatytąsias, iš jų ėmė tai, kas geriausia, moderniškiausia. Jis suplanavo bendrąjį ir specialųjį mokyklos inventorių, rūpinosi jo įsigijimu, rinko naujai mokyklai kadrus ir buvo sudaręs jų sąrašą. Bet, likus septyniems mėnesiams iki šios mokyklos atidarymo, neišvydęs jos, staiga mirė. Už visą tiflopedagoginę veiklą ir rūpestį statybos reikalais, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinei mokyklai labiau būtų derėję suteikti Antano Baltramiejūno vardą.

Kaip pažymi mokytojas A. Valašinas, A. Baltramiejūnas buvo sumanus mokyklos vadovas, veiklus, griežtas, principingas ir teisingas. Jis nemažai reikalavo iš savo darbuotojų, stengdavosi sudaryti jiems geras darbo sąlygas ir padėti asmeniškai. Kiekvieną darbuotoją vertindavo pagal jo indėlį į darbą mokykloje.

Atskiras A. Baltramiejūno darbo baras dar buvo paskaitos Šiaulių pedagoginiame institute. Čia jis tiflopedagogikos studentams skaitė lietuvių kalbos ir literatūros specialiąsias metodikas bei tiflopedagogikos kursą. Studentams paskaitos buvo įdomios, paremtos darbo patirtimi Kauno aklųjų mokykloje.

Visų A. Baltramiejūno pedagoginių darbų šiame straipsnyje apibūdinti tiesiog neįmanoma - jie visi svarbūs.

Ne mažiau svarbi jo darbų sritis buvo Lietuvos aklųjų draugijoje - dalyvavo ją kuriant. 1959 - 1960 m. jis - žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiasis redaktorius, išleido 19 numerių. Jį paskyrus aklųjų mokyklos direktoriumi, šių pareigų reikėjo atsisakyti.

Daugelį metų jis buvo renkamas LAD centro valdybos prezidiumo nariu. Svarstant įvairius klausimus, jo žodis visada būdavo svarus, mėgo apibendrinimus, kaip pasakydavo, taip ir būdavo nuspręsta. LASS centro tarybos archyve slypi dar niekieno nepaliesti A. Baltramiejūno minčių klodai, laukiantys tyrinėtojų.

A. Baltramiejūnas pasižymėjo santūrumu, erudicija, galima buvo justi, kad visa jo asmenybė turi aristokrato bruožų.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]