LASS LITERATŲ KŪRYBA

Genovaitė RIMKUVIENĖ

* * *

Kažkur tolyn per metų pievą

Pavargusi išėjo mūsų meilė.

Ji nuskubėjo:

Paglostė pienės žiedą.

Tavo pirštai lietė mano plaukus.

Medum pakvipo liepos -

Jį godžiai gėrė susiglaudę lūpos.

Alyvos kekę pribloškė prie veido,

O akys rinko aistros žvaigždes

po mėlynu dangum.

Lakštingalos giesmė skambėjo -

Ir sukosi ratu apsvaigę širdys...

Ji neskubėjo - atsigręžė,

Tartum norėdama tėkmėj upelio

Paskandint vienatvę, liūdesį, užšalusius jausmus...

Ji neskubėjo, ėjo palengva,

Lyg laukdama - gal kas pakvies sugrįžti?

* * *

Laukiau aš tavęs,

Ilgėjaus ir svajojau.

Netikėjau, kad išnyksi

Taip, kaip atėjai...

Vaikščioju takais,

Kuriuos kartu pramynėm.

Jaučiu dar karštus bučinius,

Meilius žodžius.

Ir šiandien -

Kada širdis raudoja,

Akis drėkina ašarų rasa, -

Nekaltinu likimo,

Kad išskyrė.

Esu dėkinga,

Kad suvedė tada.

* * *

Kampe - suskilęs veidrodis.

Jame - suskilusi šviesa.

Tamsioj nakty suskilęs lango stiklas.

Jo plyšyje - suskilus ašara rasos,

Pakibusi mėnulio šukė.

Žvaigždės - išbarstyti stiklo trupiniai.

Suskilus siela,

Sudužusi širdis...

Ar gali dar kas suklijuoti

Į šukes suskilusį Gyvenimą?

* * *

Diena...

Naktis...

Ir vieniša pušis

Ant išplauto kopų krašto,

Palinkusi į priekį,

Iškėlusi šakas -

Ištiesusi rankas į jūrą,

Tarsi laukdama.

Ir vieniša širdis

Ant juodos bedugnės kranto -

Ištvėrusi audras klajūno vėjo,

Išklausius aimanas bangų,

Sugrįžtančios žuvėdros raudą...

Vieniša širdie, tu - ne viena:

Tavęs pušelė laukia.

* * *

Balti kalnai,

balti laukai ir

baltas kelias.

Žaidžiantis auksinis spindulys

baltam šerkšne.

Į priekį skrieja baltas žirgas,

draikos vėjyje balti karčiai.

Lyg pasakoj žiemos -

pasidabruotas blizga karštas kūnas,

jo šuolis trykšta nesenkančia jėga...

Ant baltų šakų sustings

raudonos skausmo uogos,

į naktį rogių kelias nuvingiuos...

* * *

Atmintin įsirėžė tas rytas:

Aušra sidabrinė virš miško,

Lyg kažko išsigandusi saulė

Ritas nedrąsiai į dangų.

Pamoja suklykusiai gulbei,

Garbanas nendrių paglosto,

Auksu nuspalvina nuogą

Nugarą ežero melsvo.

Aušra rūkais pūkiniais

Užlieja nuodėmę žemės

Tegu glamonėja mus miglos

Ir vėjas, paklydęs nendrynuos:

Tas mažytis laimės lašelis -

Lyg purslas, nukritęs nuo irklo, -

Atmintin įrėžė tą rytą,

Menantį meilės naktį.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]