PORTRETAS

Gražina SIDEREVIČIENĖ

MUMS JOS LABAI TRŪKSTA

Paukščiui ir medžiui paliksiu, ką gyniau iš paskutiniųjų.

Atskrisiu arba palinksiu prie savo džiaugsmo šaltinių.

Just. Marcinkevičius

Danutės Ramanauskienės negali netrūkti, nes jos rankos ir akys matė viską, ką reikėjo matyti. Ilgametė Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namų meno vadovė, aklųjų globėja, patarėja, dainininkė. Taip buvo nuo 1970 iki 2004 metų liepos 18 dienos. Tą dieną Danutė paliko mus ir iškeliavo ten, iš kur jau nebegrįžtama. Kelerius metus girdėjome ją skundžiantis, kad skauda koją, sunku valdyti ranką. Nesaugojo savęs - dirbo, dirbo, dirbo, o saulėtą gegužį atgulė į ligoninę. Nepadėjo - gydytojų pastangos nedavė rezultatų. Dar savaitėlei spėjo sugrįžti į savo taip puoselėjamus namus, kuriuose laikė visas keturias kertes. Iš jų ir iškeliavo... Matyt, taip buvo lemta, kad po kelių mėnesių šį pasaulį apleido ir jos vyras Jonas.

Prieš metus su kolegėmis tarėmės, kaip švęsime Danutės 65-ąjį gimtadienį. Turėjo būti didelė šventė... O paminėsime pirmąsias mirties metines. Skaudu, nes Danutės autoritetas, požiūris į darbą stebino daugelį. Turėjo savo nuomonę ir ją atkakliai gynė. Retai ginčydavomės, nes jautėme, kad ji teisi. Keista, bet daugelis mūsų, būdami šalia Danutės, atrodėme stipresni, atsparesni, labiau pasitikėjome savimi.

Danutė Ramanauskienė - Kauno kultūrinės veiklos metraštininkė. Kas dar galėjo turėti tiek kantrybės vos ne kasdien fiksuoti kiekvieną svarbesnį epizodą iš koncertinio aklųjų ir silpnaregių gyvenimo? Vartau jos ranka rašytus estradinio ansamblio, kaimo kapelos, meninės agitbrigados, tautinių šokių kolektyvo "Šarma" ir instrumentinio ansamblio metraščius. Regiu su jai būdingu kruopštumu ir paprastumu atpasakotas koncertų ir pasirodymų akimirkas, po kruopelytę surinktą spausdintą žodį, renginius iliustruojančias nuotraukas. Nė nepajunti, kaip staiga labai gyvai atmintis sugrąžina ne atskirus epizodus, o kiekvieno minėto kolektyvo svarbesnį žingsnį - nuo pirmosios repeticijos iki paskutiniojo koncerto.

Negaliu susilaikyti nepateikusi bent kelių ištraukų. Grįžkime į 1975 metus: "Ir štai vasario 14-ta. Klaipėda. Nuvykom iš vakaro, repetavom. Nakvynė "Klaipėdos" viešbutyje. O 15-osios dienos ryte naujoje kultūros namų salėje - apžiūra. Suvažiavo estradiniai kolektyvai iš visų penkių kultūros namų. Mes savo pasirodymą atlikome vienu kvapu, viską - gerai. Salė pilna, žmonių daug, visi ploja, kartoti negalima.

Na, ir rezultatai: ansambliui I-oji vieta, Danai Ramanauskienei - I-oji vieta, Danui Staneliui - II-oji vieta, Juliui Paplauskui - III-oji vieta."

Estradinio ansamblio kultūrinės veiklos istorija apima 1944-1992 metus. Visa tai - metraštyje.

Kaimo kapelos metraštį Danutė rašė kartu su vadovu Stanislovu Krasinsku. Nuo pat kolektyvo įkūrimo 1958-ais iki veiklos atomazgos 1991 metais. 1983-tieji: "Gegužės 21 d., vykstame į Vilnių daryti radijo įrašų. Labai sunku, kol nustatė kiekvienam instrumentui mikrofonus. Išskirstė grupėmis. Sunkiai sekėsi Skaistui ir Valentinui, vyrams dainininkams. Jautėsi ritmo stoka, netikslus grojimas- detonavimas. Kelis kartus kartojome St. Krasinsko "Alytaus polką", V. Juozapaičio valsą "Nemuno vingiai", J. Gaižausko valsą "Grok, smuikeli".

Tai ne tik mėgėjiško kolektyvo sėkmių ir nesėkmių mozaika, tai ir Danutės gyvenimas bei išgyvenimai. Jos nuotaikų kaita. Tie dalykai jai buvo be galo svarbūs. Pagaliau tai bene pati brandžiausia ir įdomiausia jos biografijos dalis.

Per 34 kultūros namams atiduotus metus Danutės balsas skambėjo estradiniame, moterų vokaliniame, folkloro ansambliuose, mišriame chore, kūrė satyrinius vaidmenis meninėje agitbrigadoje. Menu metus, kai per vieną dieną bėgdavo į trijų meno mėgėjų ratelių repeticijas. Dažnas stebėjosi: "Kaip ji visur spėja". Dievo ir gamtos apdovanota kaip reta šiltu sodriu balsu, muzikali, emocinga Danutė buvo visiems reikalinga, tad ratelių vadovai tiesiog varžėsi ir kaip įmanydami masino kiekvienas į savo būrį. Viskas prasidėjo nuo estrados. Čia ji atrado save, o žiūrovai - ją. Iš anuomet populiaraus Lietuvos estrados pasaulyje vadovo Teisučio Saldausko, kurį sužavėjo Danutės balsas, sulaukė pasiūlymo dalyvauti "Vilniaus bokštų" konkurse. Nepasinaudojo puikia proga tapti žinoma, bet nuo 1960 iki 1981 metų jos dainavimu gėrėjosi mažų ir didelių salių žiūrovai, atėję į mūsų estradinio ansamblio koncertus. Kodėl gimusi inteligentų šeimoje Kaune, baigusi suaugusiųjų vakarinę muzikos mokyklą, lankiusi fortepijono klasę, pasirinko aklųjų ir silpnaregių aplinką? Kartą išdrįsau to paklausti. Atsakymas trumpas: "Taip jau buvo skirta, ir vyrą pasirinkau silpnaregį".

Į Kauno aklųjų įmonę atėjo 1966-aisiais, įsidarbino sekretore-mašininke. Po dvejų metų jau dirbo brailio rašto spaustuvėje raidžių rinkėja, vėliau LAD Kauno tarprajoninės valdybos inspektore. Lemtingi 1970 metai. Kultūros namai buvo ta vieta, kurioje labiausiai norėjosi būti. Su meno mėgėjų koncertais pasiektos ne tik atkampiausios Lietuvos vietovės. Kelionių geografija labai plati: Minskas, Sluckas, Piarnu, Tbilisis, Leningradas ir t.t., ir t.t. Jas Danutė prisimindavo nuolat, kartais ne pačias geriausias akimirkas, o rūpesčius dėl per daug "pavargusių" vyrų, kuriuos į autobusą teko beveik nešte nešti ar išgąstį, kai vienas pokštininkas už apykaklės šastelėjo šaltą varlę. Nuotykių būta daug ir metams bėgant jie atrodė vis spalvingesni, reikšmingesni.

Ir vis dėlto sunkus kalbėjimas apie žmogų, kurio nebėra, o jo taip reikia, kuris buvo šalia ir to užteko, kad jaustumeis tvirčiau. Sulaukdavai reikalingo žodžio reikalingu metu. Platus kultūrinis akiratis, dėmesys pačiam silpniausiam. Ir pomėgių įvairovė: teatras, muzika, poezija. Ant darbo stalo visada - poezijos tomelis.

Būdama šešiasdešimtmetė sėdo prie kompiuterio. Mokėsi, pyko, vaidijosi su kompiuteriu, bet po pusmečio perprato visas jo gudrybes, naršė po internetą, naujienomis su kolegėmis dalindavosi. Daug kas tuo stebėjosi: "Tokiame amžiuje, taip greitai". Danutė turėjo racionalų loginį mąstymą, vidurinėje besimokydama žavėjosi matematika. Kiek šiai moteriai buvo duota?..

Prisiekusi gamtos mylėtoja, kasdien pasakojanti, kaip jos kolektyviniame sode stiebiasi obelys ar slyvos, kaip noksta pomidorai, kokiomis spalvomis puošiasi auginamos gėlės. Besidžiaugianti, kad jos nepamiršta kaimynų šunelis.

Teks apsiprasti, kad atėjus į darbą nematysime Danutės, palinkusios prie kompiuterio, negirdėsime dainuojančios, o kai ypač smagu, ir švilpaujančios.

Tai buvo taip įprasta, atrodė, kad visada taip bus. Ir staiga - spengianti tuštuma, kurią turi kažkuo užpildyti. Skeptiškai žiūriu į posakį: "Nepakeičiamų žmonių nėra". Sakyčiau: pakeičiamų nėra. Yra ar buvo toks - ir kito tokio negali būti. Nei darbe, nei šeimoje, kurioje liko sūnus Raimondas, anūkai - Ingrida ir Tautvydas. Kaip visos močiutės, Danutė ypač džiaugėsi, kad jos anūkė Ingrida daug skaito, gerai mokosi, o Tautvydas judrus ir švelnus. Priekaištavome jai, kad per mažai rūpinasi savimi, o lepina šeimą. Matėme bėgančią, skubančią vis su pilnais krepšiais. Čia iš parduotuvės, čia iš sodo. Buvo puiki šeimininkė. Artėjant Kalėdoms ar Velykoms jos galvoje tarsi bičių spiečius sukosi mintys, kokiais nematytais, negirdėtais skanėstais pamaloninti šeimą, siūlydavo mums savo patiekalų receptus ir mes mielai jais pasinaudodavom.

Nebuvo patenkinta savo apvalia figūra ir, kaip jai rodės, per dideliu svoriu. Tad nuo paauglystės šoko, lankė baleto būrelį, o dirbdama kultūros namuose mokė mažuosius šokti. Prisimenu spalvingą "viščiukų" šokį ir žiūrovų džiaugsmą jį išvydus.

Toks toli gražu ne iki galo atskleistas Danutės portretas mano akimis. Pabaigoje kelių kolegų mintys vienu sakiniu.

Romualda Montvilienė: "Visų meno saviveiklininkų ir vadovų mama".

Liongina Stasiulienė: "Visapusiškai meniškas žmogus: šoko, dainavo, vaidino, daug skaitė".

Roma Girnienė: "Danutė - tai moteris, nestokojusi meilės, šilumos ir dėmesio šalia esančiam".

Lionginas Matusevičius: "Eidavo laiptais ir labai smagiai švilpaudavo, žinojai - ateina Danutė".

Onutė Matusevičiūtė: "Labai muzikali, reto grožio balso tembras, ypač pasigendam jos moterų vokaliniame ansamblyje. Reikli sau ir kitiems, geras šiltas rūpestingas žmogus. Neišeidavom į sceną jos neapžiūrėti, neapglostyti".

Bronė Kuzmickienė: "Labai emocionali, skrupulinga, konkreti, realistė".

Švęsdami LASS organizuotos kultūrinės veiklos 40-metį, mes, kauniečiai, sakome: "Į mažų ir didelių darbų puokštę Danutė Ramanauskienė įpynė visomis vaivorykštės spalvomis padabintą žiedą".

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]