GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

APLINKA, KURIOJE GYVENAME

Fizinė aplinka - kiek ir kaip ji daro įtaką mūsų gyvenimui, emocijoms, jausmams, nuotaikoms? Kiek esame pajėgūs keisti ją mes patys?

Lyg netvarkingai atsitraukiantis kareivių būrys per visą šaligatvo plotį "išsisklaidę" stulpai, einant veidu beveik liečiami reklaminiai skydai, nevienodo aukščio laiptų pakopos, keisčiausi atsikišimai ir išsikišimai visuomeninės paskirties pastatų sienose, neryškios besiliejančios spalvos... Daugeliui aklųjų ir silpnaregių tai tokia įprasta kasdienybė, kad apie ją net nesinori kalbėti. Taip buvo, taip yra ir tikriausiai taip bus. Tiesa, kartais pasigirsta kalbų, kad gali būti ir kitaip. Kartais nuo kalbų pereinama ir prie darbų: štai eini Vilniuje rekonstruotu Gedimino prospektu ir sunkiai patikėti gali, kad kelias laisvas, nors bite zvimbk ar paukščiu skrisk, kad jo "nepastos" nei koks nors netyčia "išdygęs" stulpas ar medis, nei atsitiktinė šiukšlių dėžė. Eini žmogus ir atsistebėti negali: lazda tarytum pati veda, tarytum pati kelią žino. Labai norėdami, matyt, ir šiame svarbiausiame sostinės prospekte rastume akliesiems ir silpnaregiams nepriimtinų dalykų, bet, sutikime, lyginant su tuo, kas buvo, tai jau neblogai! Gaila tik, kad tokie atvejai vis dar yra maloni išimtis iš taisyklės, o ne pati taisyklė. Tačiau... kiekviena lazda turi du galus, kiekvienas medalis - dvi puses. Taigi nematomoji arba ne visada norima matyti medalio pusė: kiek mes patys, aklieji ir silpnaregiai, LASS rajonų, apskričių organizacijų darbuotojai prisidedame prie to, kad mus supanti fizinė aplinka būtų saugesnė, patogesnė, draugiškesnė, kad, užuot kėlusi nuolatinę įtampą, leistų pamiršti savo negalią ar bent jau truputį sumažintų dėl jos patiriamus nepatogumus?

Balandžio 20 d. Vilniuje vyko LASS centro tarybos fizinės aplinkos prieinamumo komisijos posėdis. Tarp kitų klausimų aptarta ir literatūros apie fizinės aplinkos prieinamumą sklaida. Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) pastaraisiais metais išleido keletą itin reikalingų ir aktualių leidinių mus dominančia tema: straipsnių rinkinį "Spalvų kontrastai silpnaregiams", vokiečių autoriaus V. Kionigo "Žinyną apie aplinkos ir transporto pritaikymą akliesiems ir silpnaregiams". Išleisti išleido, tik, atrodo, net mūsų organizacijoje apie šiuos leidinius nedaug kas žino. Dalis LASS apskričių, rajonų organizacijų vadovų apie minėtus leidinius yra girdėję, mano, kad juos naudinga būtų turėti, ypač savivaldybėms, bet, kaip patys prisipažįsta, jeigu visai atvirai... irgi nėra skaitę. Tik nedaugelis apklaustųjų tvirtai pareiškė, kad minėti leidiniai tikrai būtų labai reikalingi, kad viena ar kita savivaldybė šia problema tikrai domisi.

Naivu būtų manyti, kad tapsime pasaulio centru, kad projektuojant, statant, rekonstruojant visada bus atsižvelgiama į aklųjų poreikius ir siūlymus. Vis dėlto, kaip rodo patirtis, ieškantys randa, beldžiantiems būna atidaryta.

LASS kasmet ir pati vykdo po keletą ar keliolika fizinės aplinkos pritaikymo projektų. Nenorime pernelyg "kranksėti", bet, atrodo, kad šių projektų vykdytojai ir, juo labiau užsakovai, panašių knygų neskaito.

Kalbant apie fizinės aplinkos pritaikymą aklųjų ir silpnaregių poreikiams, ne pro šalį aptarti dar vieną dalyką: kažin ar turime moralinę teisę supratimo ar geros valios reikalauti iš kitų, neparodę pavyzdžio ir pirmiausia nesusitvarkę patys savo kieme. Atkreipsime dėmesį tik į kelis atvejus. Lietuvoje dabar labai madinga (vertinant reginčio žmogaus žvilgsniu, turbūt ir labai gražu) daryti stiklines sienas, pertvaras, į sieną įmontuoti didžiulius, beveik grindis siekiančius langus. Stiklo "mada", atrodo, pasiekė ir įstaigas, kuriose dirba arba gyvena regėjimo negalią turintys žmonės. Antai LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos pastato antrajame aukšte, beveik priešais pačius centrinius laiptus - du gerų durų dydžio stikliniai langai: jokios palangės, jokių apsauginių grotelių. Užsižiopsojo neregys eidamas į apskričių tarybą, suklydo nustatydamas kryptį ir atstumą, nepajuto laiku kliūties ir - kaip Aleksandras Matrosovas krūtine "ant ambrazūros". Tokie patys pasakiškai dideli langai, tik gal jau trys ar keturi, puikuojasi ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) antrojo aukšto priešsalyje. Kai kalbame apie suaugusius žmones, dar galima surasti bent menkiausią racionalų paaiškinimą: nežiopsok, visur ir visada naudokis baltąja lazdele ir neišeisi kiaurai langą. Bet vaikai - gal dabar vaikai kitokie, gal mokykloje jie nelaksto?.. Kai mokėsi šių eilučių autorius, lakstydavo, duodavosi po koridorius visi - ir šiek tiek matantys, ir visiškai nematantys. Tiesa, kažkas minėjo, kad tie dideli pasakiški langai LASUC užstatyti kėdėmis ar suolais - sumanymas gal ir pagirtinas, nes tarp žmogaus ir stiklo sudaroma dirbtinė kliūtis, bet kėdes ar suolus kas nors netyčia gali patraukti į šalį ar kur nors nunešti. O tada pasekmės galėtų būti labai liūdnos. Žinoma, geriau būtų, kad šitaip neatsitiktų, būtų geriau, kad ir metalinio stulpo beveik priešais pat centrinį Lietuvos aklųjų bibliotekos įėjimą nebūtų, bet anas bjaurybė stovi, kur kažkoks nuovokumu nepasižymintis architektas suprojektavo ir nė žingsnio į šalį nežengia... Neatrodo, kad apie akluosius buvo galvojama ir tvarkant Vilniuje, Žemaitės g.21 LASS priklausančio pastato teritoriją. Pabandykite nežiūrėdami pasiekti iš kiemo pusės esantį šio pastato centrinį įėjimą ir nepasiklysti tarp aikštelėje sustatytų automobilių, o paskui taip pat nežiūrėdami grįžti iki įėjimo į teritoriją. Galime kirsti lažybų - du kartus iš trijų tikrai nepavyks. Tiesa, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras iš šio pastato jau beveik prieš metus išsikėlė ir aklieji čia vaikšto retai. Vis dėlto tai mūsų organizacijai priklausantis pastatas ir jį tvarkant apie akluosius galima būtų pagalvoti ir daugiau. Šiandien čia jie nevaikšto, rytoj gal vaikščios - nejaugi vėl rekonstruosime?

Šiais pavyzdžiais visiškai nenorime pasakyti, kad akliesiems reikia sukurti šiltnamio sąlygas ir įstaigų, kuriose jie dirba ar mokosi, sienas iškloti veltiniu, o takelius pabarstyti jūros akmenėliais. Tačiau tikriausiai visi sutiksime, kad, ko nors reikalaudami iš kitų, pirmiausia to paties turėtume pareikalauti iš savęs. O kad galėtume reikalauti ir iš kitų, ir iš savęs, reikia nemažai žinoti. Kol kas Lietuvoje nėra žmogaus, galinčio patarti, pakonsultuoti, kaip akliesiems reikėtų pritaikyti fizinę aplinką. Judėjimo negalią turintys žmonės gali kreiptis į Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociaciją, o mes - tik į savo pačių patirtį arba į vieną kitą užsienio autoriaus veikalą. Todėl balandžio 20-ąją vykusiame LASS centro tarybos fizinės aplinkos prieinamumo komisijos posėdyje pritarta nuomonei, kad reikia ieškoti architektų, galbūt jaunų, architektūros ar kitas labai panašias specialybes baigiančių studentų, sudominti, "užkrėsti" juos aklųjų problemomis, sudaryti sąlygas kaupti patirtį ir sekti naujoves. Tik turėdami specialistą, kuris rašinyje aptartomis problemomis domėsis nuolat, galėsime tikėtis, kad jų sprendimas pajudės į priekį, kad pajudės ne bet kaip, o tikrai profesionaliai.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]