RENGINIAI

Ivona KUCHAREVIČ

GERA KURTI DRAUGE

"Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile."

Motina Teresė

Jau antrąją pavasario dieną Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokiniai ir mokytojai kartu su Stasio Vainiūno namuose susirinkusiais svečiais smagiai tarėsi, ar žiemužė yra reikalinga, ar geriau jos visai nebūtų? Dėl žiemos išdaigų dzūkų mergos bijojo likti basos ir nuogos, laiškininkas Petras vis paslysdavo nešiodamas laiškus, nusiminęs buvo ir šalnos pakąstas grybas, o štai mažajam rugeliui, seniui besmegeniui, slidininkams ir čiuožėjams šis metų laikas visai patiko.

Taip trumpai galima apibūdinti miuziklą "Ar mes mylim šaltą žiemą?" Sprendimas džiugina. Jaunieji artistai drauge su negausia, tačiau labai draugiška publika nusprendė, kad turi likti visi keturi metų laikai. Daug šypsenų, daug juoko, ir visi patenkinti.

"Miuziklą sukurti mane paskatino meilė vaikams ir meilė muzikai. Į jį įdėjau savo širdį. Jei ką darau, tai darau iš visos širdies arba nedarau visai," - prasitarė Tamara Blažienė. Ši optimizmu trykštanti moteris jau seniai norėjo parašyti didesnės apimties kūrinį vaikams. Tiesa, iš pradžių Tamara Blažienė buvo pasiryžusi sukurti operą, tačiau, laikui bėgant, apsistojo ties miuziklu.

Kūrybos procesas truko pusantrų metų. Ypač nelengva buvo pradžia, nes ilgai teko ieškoti tinkamo teksto. Pagaliau būsimojo miuziklo autorė pasirinko Vinco Giedros eiles. "Kai ką teko pakeisti arba išbraukti, kai ką sukūriau pati,"- prisipažįsta mokytoja. "Kiekvienas miuziklo veikėjas turėjo būti vienintelis ir nepakartojamas, tad kurdama jau aiškiai žinojau, kuris vaikas kokį vaidmenį atliks".

Tamaros Blažienės pastangas labai greitai pastebėjo ir įvertino jos mokiniai bei kolegos. Visi draugiškai palaikė entuziastingą miuziklo autorę, o kai kurie net patys pasiprašė į atlikėjų būrį. "Mes paprašėm, kad Tamara ir mums vaidmenis sukurtų,"- sakė dzūkų mergos vaidmenį atliekanti muzikos mokytoja Rita Šidlauskaitė. "Mums visada patinka būti su vaikais, tik, deja, iš aštuonių mergų vos dvi belikom. Kitas užpustė,"- pritardama kolegei šypsojosi kita dzūkė Marija Mockūnienė.

Pasisekimas buvo stulbinantis. Žiūrovai džiūgavo matydami žaviąsias mokytojas ne vien užkulisiuose besirūpinančias mažaisiais artistais, bet ir kartu su savo mokinukais dainuojančias scenoje. Patys moksleiviai taip pat buvo labai patenkinti. "Mūsų mokytojos visko imasi itin drąsiai. Jos mums tikrai labai padeda, o ir scenoje gerai pasikraipo,"- su džiaugsmu pasakoja miuzikle anketos vaidmenį atliekanti Viktorija Meliučenko.

Tiesa, sunkumų taip pat išvengti nepavyko. Prieš pasirodymą sirgo solistai, nebuvo lengva gauti scenos drabužius, vaikams sunkiai sekėsi dainuoti ir vaidinti vienu metu. "Vaikai yra vaikai. Kai jie dainuoja, pamiršta vaidinti, o kai vaidina - dainuoti,"- kalbėjo Tamara Blažienė.

Jaudinosi, šurmuliavo Stasio Vainiūno namuose susirinkę mokinukai, net viena kita ašarėlė nuriedėjo skruostu. Mokytojai, matydami vaikų jaudulį, prašė publikos padrąsinti mažuosius. Staiga, visų salėje susirinkusiųjų nuostabai, vienas iš žiūrovų šūktelėjo: "Nebijokite, čia visi savi". O juk taip gera jaustis savam, jaustis reikalingam šiame dideliame pasaulyje. Kiekvienas su meile daromas darbas palieka pėdsaką žmonių širdyse, ir visai nesvarbu, kad už lango buvo šalta, kad vos keliolika žmonių susirinko pasižiūrėti miuziklo. Svarbu tik tai, kad mažieji artistai buvo laimingi, šypsojosi mokytojos, džiaugėsi svečiai. Visi drauge jie kūrė nors ir nedidelį, gal net kiek naivoką, tačiau žmogiškai šiltą ir gražų stebuklą. Juk kartais tereikia vos žiupsnelio meno, kruopelytės vilties ir trupučio visas negandas nugalinčios meilės.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]