LASS LITERATŲ KŪRYBA

Aldona ŽEMAITIENĖ

LAIŠKAS IŠ KAIMO


Agute, dėkoju už laišką. Smagu, kad jaunystės draugės nepamiršai!

Parašysiu, kaip gyvenu aš.

Motinai mirus, mane priglaudė Pušai. Supau vaiką ir džiaugiausi, kad į mokyklą nevaro.

Kai parvirtau ant ledo ir susitrenkiau galvą, akis uždengė pilka migla. Nemačiau, kas parašyta lentoje, sunkiai įžiūrėjau raides. Vaikai šaipėsi ir Spangyte vadino.

Užaugusi į mergas išėjau. Gražiomis, šeimininkei nusibodusiomis suknelėmis pasipuošusi į šokius ėjau. Nebjauri buvau ir balsą gerą turėjau. Nė vienas vyras manęs nemylėjo. Į turtingesnes, gražesnes ir sveikas merginas žvalgėsi. Buvau laiminga, kai Pušai išvažiavo į Vokietiją ir man savo turtą saugoti paliko. Ramybę sudrumstė Agotos lūšnoje apsigyvenusi Julė. Iš manęs vogė viską, kas pakliuvo: gėles, malkas, daržoves ir bulves. Nurinkdavo braškes.

Nudžiugau, kai pas mane apsigyveno kriaučius Rimas. Visi žinojo, kad siūdamas pas Leškę prie šeimininkų dukterų neprilindęs Rimas į tarnaitės Julės klėtelę įjunko. Kai Julės bėda buvo labai znaimi, šeimininkas pasiūlė Julei kitą darbą susirasti. Prie lengvo gyvenimo pripratęs kriaučius vieną mėnesį pas vieną, kitą mėnesį pas kitą gyvena ir mylėti žada. Tegul negalvoja, kad aš, padori mergina, su plevėsa kriaučiumi prasidėsiu. Ilgai nelaukusi išsivedžiau tvorų tverti. Tegul negalvoja, kad dykai lyg meitelį penėsiu. Mano ir Julės kiemus skiriančią žemą tvorelę paaukštinome, sodą ir kiemą keliomis spygliuotos vielos eilėmis apjuosėme - neįlįs, neįlips.

Pamatęs Julę kriaučius uždainavo:

Lūšnoje prie bažnyčios

Davatka kaip kartis,

Abu galus užrietusi

Kaip prabasčiaus sartis.

Užsirūstino Julė. Paskundė klebonui, kad su kriaučiumi susidėjusi gyvenu. Nelikau skolinga. Pasakiau moterims, kad Julė pilstuką pardavinėja ir jų vyrus girdo. Tegul išmaišo Julės bakūžės langelius.

Kai pamačiau, kad iš kriaučiaus maža nauda, žinojau, kaip juo atsikratyti. Rimas negalėjo pakęsti dažų smarvės. Kai pasakiau, kad reikės dažyti namą, kriaučius prapuolė.

Nežinau, iš kur Julė gavo bjaurią, dideliais ragais ir nutįsusiu tešmeniu ožką. Pririšdavo ant grabkrančio, prie mano lango, kad savo bjauriu bliovimu man miegoti neduotų. Palaukusi, kol Julė išeis į kapus, ištraukiau ožkos kuolą, pradariau vartelius į Julės kiemą ir ramia širdimi nuėjau į bažnyčią. Žinojau, kad ožka pati kelią į Julės rūtų daržą suras. Ožkos mėgsta bijūnus ir kitas gėles. Tegul priryja iki soties. Vakare, kai sugrįžau į namus, Julės daržas atrodė lyg po karo: ką galėjo, ta ožka suėdė, kas netiko - išrovė ir sumynė. O paskui ir pati pakratė kojas vidury darželio. Visi Julės prižiūrimi kapai perėjo mano žinion. Už kapų priežiūrą moterys gerai atsilygina ir lauktuvių atveža.

Į Aklųjų draugiją įstojau, pas garsų gydytoją nuvažiavau, akis pagydė, akinius pritaikė. Nukrito pilka, akis dengusi migla. Kitų raukšles su akiniais labai gerai matau. Saviveikloje dalyvauju, knygas skaitau. Gyvenu ir nesiskundžiu - atvažiuok, pamatysi, kaip gyvenu. Gyvu žodeliu pasikalbėsime ir jaunas, ir senatvės dienas apkalbėsime. Po ilgo nesimatymo kalbos nepritrūks.

Tavo draugė Liunė.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]