NEREGIAI UŽSIENYJE

SILPNAREGIAI PRIE VAIRO!

Vairuotojo pažymėjimas - tai, ko gyvenime trokšta kiekvienas amerikietis. Taip yra todėl, kad JAV visuomenė yra techniškai pažangi, o visuomeninis transportas neišplėtotas. Paaugliai svajoja, kada pagaliau ateis diena, kai jie galės vairuoti, o pagyvenę žmonės baiminasi tos dienos, kai jau nebegalės to daryti. JAV žmonės, neturintys nuosavos transporto priemonės, turi labai atidžiai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą.

Panorėję tapti vairuotojais JAV silpnaregiai, skirstomi į tris kategorijas: pirma, tai darbingo amžiaus žmonės, turintys įgimtą ar įgytą regėjimo sutrikimą, ir jie nėra anksčiau vairavę. Antra, tai vaikai ir paaugliai, daugiausia su įgimtais arba ankstyvais regėjimo sutrikimais, kurie galės laikyti vairavimo egzaminą, kai sulauks tam tikro amžiaus ir iki to laiko ištobulins vizualinius sugebėjimus bei įgūdžius, kad galėtų laikyti vairavimo egzaminą kartu su reginčiais jaunuoliais. Trečia, tai senyvi piliečiai su senatviniais regėjimo sutrikimais, kurie turi ankstesnės vairavimo patirties ir norėtų išsaugoti savo vairuotojo pažymėjimus.

Remiantis 2000 metų JAV gyventojų surašymo duomenimis, 2,4 milijono amerikiečių (1,98 proc.) yra silpnaregiai. Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją silpnaregystė yra koreguotas sveikosios akies regėjimas, didesnis už 0,5. Apskaičiuota, kad iki 2020 metų silpnaregių amerikiečių padaugės 70 proc. ir jų skaičius sieks 4,1 milijono. Dabar tarp vyresnių kaip 40 metų amerikiečių vienas iš 28 yra silpnaregis. Dėl visuomenės senėjimo žmonių su regėjimo sutrikimais nuolat gausėja. Toks nuolatinis potencialių silpnaregių vairuotojų skaičiaus augimas neturi likti reabilitacijos darbuotojų, vairavimo instruktorių, automobilių registravimo tarnybų bei silpnaregių organizacijų nepastebėtas.

Pirmieji regėjimo standartai vairuotojams atskirose JAV valstijose buvo pateikti po 1920 metų. Maždaug 1960 metais valstijos viena po kitos pradėjo griežtinti regėjimo standartus, t.y. reikalauti 0,5 ar geresnio regėjimo, todėl žmonės su nedideliais ar vidutiniais regėjimo sutrikimais nebegalėjo įsigyti bei pratęsti vairuotojo pažymėjimų. Daugumoje valstijų, pratęsiant vairuotojo pažymėjimus, regėjimo aštrumo patikrinimas yra privalomas. 1930 metais akių gydytojas Viljamas Feinblumas pradėjo gaminti optinius prietaisus ir juos skirti savo silpnaregiams pacientams. Vieną tokį optinį prietaisą jis pavadino "bioptine teleskopinių akinių sistema", arba bioptiniu teleskopu. D. Korbas apibūdino bioptinį teleskopą taip: "Tai lęšių sistema, sudaryta iš dviejų dalių - įprastų akinių ir kompaktiško teleskopo, skirto refrakcijos ydai koreguoti, kurį išrašo gydytojas". Bioptinio teleskopo paskirtis - pagerinti vairuotojų matymą iš toli, pavyzdžiui, kai reikia pasižiūrėti, kokios spalvos šviesoforas šviečia, koks stovi kelio ženklas. Be to, bioptiniai teleskopai reikalingi silpnaregiams per regėjimo aštrumo patikrinimą (tose valstijose, kur tai leidžiama), norint gauti vairuotojo pažymėjimus su atžyma, kad gali vairuoti su bioptiniu teleskopu.

Bioptiniai teleskopai gali pagerinti vairuotojų regėjimo aštrumą nuo 0,2-0,1 su įprastais akiniais iki 0,5, kuris yra būtinas vairuotojo pažymėjimui gauti. Bioptinis teleskopas naudojamas panašiai kaip automobilio užpakalinio vaizdo veidrodėlis. Užpakalinio vaizdo veidrodėlis naudojamas ypatingais atvejais, pavyzdžiui, prieš persirikiuojant, stabdant, atliekant posūkį. Žvilgtelėjus į šį veidrodėlį, gaunama informacija, reikalinga norint saugiai atlikti numatytą manevrą. Silpnaregis vairuotojas elgiasi panašiai - žvilgteli į bioptinį teleskopą, norėdamas gauti reikalingą informaciją, pavyzdžiui, sužinoti, kokios spalvos šviesoforas šviečia sankryžoje, pasižiūrėti į kelio ženklus, taip pat nenumatytais atvejais. Pavyzdžiui, važiuodamas gyvenamąja teritorija, silpnaregis vairuotojas pamato nedidelį rudą daiktą, kertantį gatvę. Vairuotojas turi išsiaiškinti, kas tai - rudas popierius, pučiamas vėjo, nedidelis šuo, ar vaikas, bėgantis per gatvę. Vairuotojas žvilgteli į bioptinį teleskopą lyg į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir išsiaiškina situaciją. Tačiau taip žvilgčioti reikia trumpai ir tik tam tikrais atvejais.

Pirmas silpnaregis vairuotojas, gavęs teisę vairuoti su bioptiniu teleskopu 1971 m., buvo iš Kalifornijos valstijos. Nuo tada bioptiniai teleskopai buvo nuolat tobulinami, ir lygiagrečiai tobulėjo silpnaregių vairuotojų rengimo kursai. Be to, visuomenė pradėjo kelti klausimą, kad draudimas išduoti vairuotojo pažymėjimą, remiantis vien regėjimo aštrumu, yra silpnaregių diskriminacija. Pavyzdžiui, Amerikos oftalmologijos akademija 2001 m. spalio mėnesį pritarė minčiai, kad regėjimo standartai neturėtų a priori atimti teisės gauti vairuotojo pažymėjimą: "Pažymėjimas, suteikiantis teisę vairuoti automobilį viešaisiais keliais, yra greičiau privilegija, o ne teisė. Ji neturėtų būti taikoma aklai. Tačiau visuomenėje, kurioje savas automobilis yra pirmutinė ir dažnai vienintelė transporto priemonė, negalėjimas vairuoti sukelia gyvenimo sunkumų, todėl atsisakymas išduoti vairuotojo pažymėjimą turi būti aiškiai pagrįstas." Šio teiginio esmė ta, kad silpnaregiams turi būti suteikta galimybė būti įvertintiems, apie juos turi būti sprendžiama individualiai, pagal sugebėjimus. Silpnaregių negalima vertinti kaip klasės ir tokiu būdu diskriminuoti.

Be to, 2001 m. JAV Nacionalinės kelių eismo saugumo administracijos pilietinių teisių biuras paskelbė, kad sieks šalinti neteisėtą diskriminaciją rasės, odos spalvos, tautybės ir negalios pagrindu visose viešosiose įstaigose, tarp jų - automobilių registravimo departamentuose ir vairuotojų egzaminavimo padaliniuose. Šis biuras visoms valstijoms patarė būti atviresnėms silpnaregių klientų poreikiams, nes priešingu atveju bus nutrauktas federalinis kelių finansavimas, kurį skiria Nacionalinė kelių eismo saugumo administracija.

Šiuo metu JAV silpnaregių vairuotojų galėtų būti nuo 4000 iki 5000. Tačiau kiekvienoje valstijoje būsimiems vairuotojams taikomi vis kitokie regėjimo aštrumo reikalavimai. Pavyzdžiui, dvylikoje valstijų leidžiama silpnaregiams, kurių regėjimo aštrumas 0,1, gauti apribotus vairuotojo pažymėjimus. Kitur reikia geresnio nei 0,1 regėjimo aštrumo. Dar kitur silpnaregiai vairuotojai gali gauti apribotus vairuotojo pažymėjimus su įrašu, draudžiančiu vairuojant naudotis bioptiniais teleskopais. O štai Pensilvanijos ir Ajovos valstijose nepalankiai žiūrima į vairuojančius silpnaregius - jie pralaimėjo kelias bylas, nes teisėjai laikėsi nuomonės, kad silpnaregiai vairuotojai kelia pavojų pėstiesiems ir kitiems eismo dalyviams.

Pasirengimas vairuoti su bioptiniu teleskopu priklauso nuo anksčiau minėtos amžiaus grupės, kuriai priskirtinas būsimasis vairuotojas. Darbingo amžiaus suaugę žmonės su įgimtais ar vaikystėje įgytais regėjimo sutrikimais, važiuodami automobiliais kaip keleiviai, turbūt nekreipė dėmesio, kokių veiksmų imasi ir kokius sprendimus priima žmonės, sėdintys prie vairo. Taip pat gali būti, kad jie nelavino savo regėjimo įgūdžių, netreniravo savo akių žiūrėti į tolį. Labai gaila, kad daugelis silpnaregių, kurie dabar norėtų gauti vairuotojo pažymėjimus ir vairuoti su bioptiniais teleskopais, nėra pasirengę konceptualiai ir neturi įgūdžių, reikalingų vairuojant. Pastebėta, kad būsimiems vairuotojams būdingos tokios neigiamos savybės: sugebama pasižiūrėti tik labai nedideliu atstumu į priekį, kai reikia nužvelgti priekyje išsidėsčiusių automobilių eilę prieš lenkiant, nesugebama arba nepakankamai sugebama žvalgytis aplinkui, todėl mažiau gaunama informacijos iš kelio ženklų ir aplinkos, trūksta supratimo, kas tai yra kliūtis kelyje, pavyzdžiui, nesugebama laiku pastebėti kliūties ir tinkamai reaguoti be instruktoriaus įsikišimo, nesugebama savarankiškai ir greitai spręsti bei atitinkamai veikti dinaminėje aplinkoje, naudojantis pastebėta informacija.

Silpnaregiai vaikai ir paaugliai savo regėjimo įgūdžius lavina per orientacijos ir mobilumo pamokas. Šias pamokas galima papildyti - paaiškinti, kaip važiuoja mašinos, kaip skaityti žemėlapius, supažindinti su kelio ženklais, kelių ženklinimu, šviesoforo signalais. Šių įgūdžių prireiks visiems mokiniams, ne tik tiems, kurie vėliau norės tapti vairuotojais.

Silpnaregiai suaugusieji, norintys išsaugoti anksčiau įgytą vairuotojo pažymėjimą, paprastai turi pakankamai žinių apie kelio ženklus, šviesoforo signalus, kelių ženklinimą ir moka vairuoti automobilį. Jiems reiktų išmokti interpretuoti neryškiai matomus kelio ženklus ir reaguoti į vizualinius stimulus, važiuojant įvairiu greičiu. Be trumpo mokymo naudotis bioptiniu teleskopu, jiems turbūt reiks išmokti susidoroti su bendrais senėjimo požymiais - sulėtėjusiais refleksais, sumažėjusia judesių amplitude.

Senyvo amžiaus žmonėms, turintiems įvairų vėliau įgytą regėjimo sutrikimą, kurie norėtų vėl vairuoti po ilgos pertraukos, būtina pakartoti vairavimo mokymosi kursą. Tarp dalykų, kurių reikia būtinai išmokti, yra šie: žiūrėti į kelią toli į priekį, pakaitomis žvalgytis aplink ir fiksuoti žvilgsnį prie kokio nors daikto ar formos, ne mažiau kaip tris keturias sekundes nepertraukiamai išlaikyti žvilgsnį prie priekyje esančio automobilio, norint įsitikinti, koks iki jo atstumas ir judėjimo greitis, kad būtų galima išvengti susidūrimo; išmokti pastebėti reiškinius, kurie verčia kitus vairuotojus keisti judėjimo greitį arba persirikiuoti; išmokti iššifruoti toli esančių daiktų detales, spalvą ir judėjimo pobūdį. Be kitų svarbių dalykų, reikia iš naujo išmokti naudotis automobilio veidrodėliais, pasitikrinti nematomas zonas prieš sukant, persirikiuojant, prasilenkiant ir važiuojant tiesiai; pasikartoti kelių eismo taisykles ir kelio ženklų reikšmes (jų formą, spalvą ir ženklinimą palyginti su aprašymu); prisiminti atsargumo priemones (atpažinti situacijas, kai kiti vairuotojai jūsų gali nepastebėti dėl to, kad jus kas nors užstoja; kai kiti vairuotojai išsiblaškę ir todėl nesaugiai persirikiuoja; arba yra pasimetę, todėl neteisingai manevruoja, pavyzdžiui, nesaugiai lenkia).

Vairavimo kursai, kuriuose mokoma vairuoti su bioptiniais teleskopais, JAV organizuojami vietinėse švietimo įstaigose, specialiose mokyklose, valstybinėse aklųjų komisijose (Kentukio valstijoje), reabilitacijos agentūrose (Ohajo valstijoje). Daugumoje, bet ne visose, vairavimo mokyklų silpnaregiai suaugusieji rengiami teoriškai, o praktiniam vairavimo mokymui nukreipiami pas privačius vairavimo instruktorius arba į nepriklausomas vairavimo mokyklas. Formalus vairuotojų su bioptiniais teleskopais mokymo kursas susideda iš teorinės dalies, dėstomos klasėje, toliau silpnaregis persėda į automobilį - iš pradžių kaip keleivis, vėliau - kaip mokinys vairuotojas. Baigęs teorinį ir praktinį vairavimo kursą, silpnaregis laiko vairavimo egzaminą. Straipsnių autoriai silpnaregiams primygtinai pataria lankyti vairavimo su bioptiniu teleskopu mokymo kursus, nes taip įgyjami du privalumai: pirma, įgyjamas pranašumas, jei tektų teisme įrodinėti, kad silpnaregis turi teisę vairuoti, ir antra, tokiuose specialiuose kursuose silpnaregiai geriau parengiami, jie saugiau vairuoja. Taigi reabilitacijos ir vairavimo mokytojai parengia silpnaregius vairavimo egzaminui, ir, įsitikinę, kad mokiniai pasirengę, nukreipia juos į egzaminavimo įstaigas. Vienose valstijose silpnaregiai egzaminuojami kur kas griežčiau už reginčiuosius, kitose egzaminas būna toks pat kaip visiems. Yra valstijų, kur medicinos komisijos peržiūri pareiškimus gauti vairuotojo pažymėjimui, jei prašoma leisti vairuoti su bioptiniais teleskopais. Vienur vairuotojų pažymėjimai išduodami su apribojimais, pavyzdžiui, kad galima vairuoti tik dieną, kitur tokios pastabos duodamos per egzaminą ir nėra įrašomos į vairuotojų pažymėjimus. Tačiau pastebėta, kad dauguma silpnaregių vairuotojų išvažiuoja į gatves tik tada, kai mano, kad tai bus saugu.

Svarbu pastebėti, kad, jei viena valstija išdavė vairuotojo pažymėjimą, kitos valstijos privalo jį pripažinti. Šis principas, kai valstijos pripažįsta kitų valstijų teisės aktus, yra numatytas JAV Konstitucijoje, kurioje rašoma, kad teisės dokumentams ir sprendimams turi būti rodomas "visiškas pasitikėjimas" (JAV Konstitucija, IV straipsnis, 1 skyrius). Šis "visiško pasitikėjimo" principas leidžia vairuotojams, kurių regėjimo aštrumas 0,1 su įprastais akiniais, gavusiems pažymėjimus, pavyzdžiui, Kalifornijoje ar Virdžinijoje, vairuoti automobilį Merilende ar Minesotoje, nors šių valstijų gyventojai vairuotojo pažymėjimų gauti negali, jei jų regėjimas su akiniais yra blogesnis už 0,2.

Su bioptiniais teleskopais vairuojantiems žmonėms iškyla keblumų, kai reikia:

- atskirti nejudančius ir judančius daiktus,

- atskirti šešėlius ir realius daiktus,

- iš automobilio žvelgti tolyn į kelią,

- apskaičiuoti atstumus, važiuojant įvairiu greičiu,

- suprasti kitų automobilių judėjimo pobūdį,

- pakęsti atspindžius, akinimą, tiesioginę saulės šviesą,

- orientuotis blogomis oro sąlygomis,

- išsilaikyti savo eismo juostoje,

- persirikiuoti ir judėti vienodu greičiu su kitais automobiliais,

- pastebėti siaurus daiktus, pavyzdžiui, motociklus ir mopedus,

- vairuoti naktį,

- pastebėti kelio ženklus,

- pastebėti policininko rodomus ženklus rankomis,

- teisingai suprasti mažus atstumus, pavyzdžiui, kai reikia pastatyti automobilį aikštelėje,

- naudotis veidrodėliais,

- judinti galvą arba akis, kai reikia pažvelgti pro bioptinį teleskopą,

- tam tikrais atvejais nekreipti dėmesio į bioptinį teleskopą,

- nesinaudoti bioptiniu teleskopu, atliekant posūkį,

- greitai pasižiūrėti į bioptinį teleskopą ir vėl žvelgti pro akinius,

- suvokti aplinką važiuojant įvairiu greičiu,

- suvokti, kad bioptiniai teleskopai turi savo trūkumų,

- nepamiršti vežiotis atsarginio bioptinio teleskopo.

C. Huss 2000 m. atliko tyrimą, kuriame domėjosi silpnaregių vairuotojų dalyvavimu autoįvykiuose. Jis išsiaiškino, kad per 10 metų buvo užregistruota 18 avarijų, kuriose dalyvavo vairuotojai, besinaudojantys bioptiniais teleskopais. Tačiau iš jų tik 8 avarijos buvo sukeltos silpnaregių. Silpnaregiai vairuotojai, kurių regėjimo aštrumas buvo nuo 0,25 iki 0,1, sukėlė pusę autoįvykių, lyginant su vairuotojais, kurių regėjimo aštrumas buvo geresnis - nuo 0,4 iki 0,285. Kitą tyrimą 2000 m. atliko J. Šlyk ir bendraautoriai. Jie nustatė, kad silpnaregiai, kuriems buvo išrašyti bioptiniai teleskopai ir kurie buvo išmokyti jais naudotis, pradėjo saugiau vairuoti lyginant su silpnaregiais, kurie gavo bioptinius teleskopus, tačiau nebuvo mokomi vizualinių įgūdžių, tarp kurių buvo daiktų atpažinimas, periferinio regėjimo treniravimas, žvalgymasis. Atskirai buvo patikrinti vairavimo įgūdžiai ir nustatyta, kad pamokytų naudotis bioptiniais teleskopais silpnaregių grupė turėjo daug geresnius vairavimo įgūdžius, lyginant su nemokyta grupe.

Perskaičius šį straipsnį, gali susidaryti įspūdis, kad visi silpnaregiai, kurie potencialiai gali tapti vairuotojais, šito nori. Tačiau C. Huss 2000 m. nustatė, kad dalis silpnaregių, kurių regėjimas yra pakankamas, kad taptų vairuotojais, visgi šito nesiekia. Nurodomos tokios priežastys, dėl kurių vieni iš jų nenori tapti vairuotojais, kiti - pratęsti senųjų vairuotojo pažymėjimų.

- Yra nuoširdžiai įsitikinę, kad jų regėjimas per silpnas automobiliui vairuoti.

- Regėjimo aštrumas atitinka valstijos reikalavimus, tačiau turi papildomų, valstijos reikalavimuose nepaminėtų regėjimo trūkumų.

- Nesimokė arba neišmoko vizualinių įgūdžių, reikalingų vairuojant.

- Bijo atsidurti "ne savo vietoje", nes daugelį metų buvo laikomi beveik aklaisiais.

- Bijo netekti valstybės finansinės paramos, jei įgis vairuotojo pažymėjimą.

- Bijo neišlaikyti vairavimo egzamino: tai būtų asmeninio gyvenimo nesėkmė, kuri įrodytų, kad jie turi sunkų invalidumą - yra aklieji.

- Dar neturi 18 metų, o tėvai nusiteikę prieš vairavimą dėl tariamai prasto regėjimo ar jauno amžiaus.

- Surado kitų būdų nuvykti ten, kur reikia, todėl nėra būtino reikalo patiems vairuoti.

- Įsigijo vairuotojo pažymėjimus, tačiau pastebėjo, kad silpnaregiams vairuoti sunku, vargina, kelia įtampą.

- Nutarė, kad sveikatos patikrinimas, bioptinis teleskopas ir vairavimo mokymasis jiems per daug kainuos.

- Gyvena mieste, kur yra patogus visuomeninis transportas.

- Yra įsitikinę, kad silpnaregiai neturi vairuoti.

Šiame straipsnyje trumpai apžvelgta vairavimo su bioptiniais teleskopais JAV istorija. Trumpai supažindinta, iš ko susideda vairavimo kursai, skirti silpnaregiams. Yra dar ir kitų, čia neaptartų dalykų, pavyzdžiui, psichosocialiniai veiksniai, automobilio pasirinkimas, draudimas, vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarka atskirose valstijose, kurių tokiame trumpame straipsnyje tiesiog neįmanoma apžvelgti.

Parengė Audronė GENDVILIENĖ

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]