IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

 

AKLŲJŲ TEN NEMAČIAU


Pasaulis didelis ir įvairus: yra valstybių, kur negalią dar tik pradedama pastebėti ir atpažinti, tik mokomasi įvardyti neįgaliems žmonėms kylančias problemas. Prieš keletą mėnesių Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Viltis" pirmininkė ir organizacijos "Ženevos iniciatyva psichiatrijoje" tarptautinė konsultantė Danutė Migaliova lankėsi Vietname ir Kambodžoje. Ji sutiko atsakyti į keletą klausimų ir su skaitytojais pasidalinti šios kelionės įspūdžiais.

- Pirmiausia papasakokite, kaip atsidūrėte tose tolimose "egzotiškose" šalyse?

- Priešistorija buvo tokia: pavasarį į mūsų interneto svetainę labai netikėtai atėjo laiškas iš Europos - Azijos partnerystės organizacijos (ARENA). Jame buvo rašoma, kad rugsėjo mėnesį rengiamas penktasis šios organizacijos politinis - socialinis forumas. Iki šiol buvo keturi tokie forumai ir visi jie vyko Vakaruose. Penktąjį nuspręsta surengti pačioje Azijoje - Vietname ir Kambodžoje - Rytų Europos kraštams buvo siūloma jame pasidalinti teigiama patirtimi, kaip įveikti perėjimo iš vienos santvarkos ir ekonominės sanklodos laikotarpį į kitą. Šis laiškas kartu buvo ir kvietimas teikti kandidatūras. Perskaičiau jį ir, per daug nieko nesitikėdama, užpildžiau anketą. Parašiau, kad dirbu su neįgaliaisiais, kad turėčiau ką pasakyti apie šių žmonių socialinę integraciją. Vasaros viduryje elektroniniu paštu gavau žinutę, kad iš Baltijos kraštų esu pasirinkta kaip tik aš. Po kiek laiko gavau iškvietimą ir pradėjau ruoštis.

- Ir išvažiavote... Kokių parsivežėte įspūdžių? Ką galėtumėte pasakyti apie tų šalių visuomenių požiūrį į negalią?

Gal bus kiek netikėta, bet kalbėdama tiek apie įspūdžius, tiek apie tų šalių neįgaliųjų situaciją, pirmiausia turiu kalbėti apie politiką ir neseną jų istoriją. Vietnamas - viena iš nedaugelio pasaulyje dar likusių socialistinių valstybių: pionieriai, komjaunuoliai, stovi Lenino paminklai. Į Vietnamą važiavau su didele baime ir labai greitai įsitikinau, kad nuogąstavau ne be reikalo. Mat tai tokia valstybė, į kurią, net turėdamas vizą, negali būti garantuotas, kad pateksi. Saugumo tarnybos labai kruopščiai, o gal reikėtų sakyti, labai kibiai tikrina visus įvažiuojančius. Buvau viena iš tų, kuriai oro uoste pareiškė, kad į šalį nebūsiu įleista. Leido pernakvoti vieną naktį viešbutyje ir atgal namo! Man pasisekė, nes sutikau moterį iš Kambodžos - prieš kelerius metus ji buvo dirbusi Kambodžos atstovybėje Vietname. Pradėjo veikti savi diplomatiniai kanalai ir kitą dieną į šalį vis dėlto buvau įleista.

- Kuo prasikaltote socialistiniam Vietnamui?

- Nemanau, kad kuo nors prasikaltau. Nebuvo įleista daugiau negu pusė vakariečių. Čia panaši situacija kaip ir buvusioje Tarybų Sąjungoje: valstybė, kurioje ne viskas gerai, bijo pati savęs. Pats forumas buvo irgi labai saugomas. Kruopščiai tikrinami pranešimai, iš anksto prašyta pateikti tekstus. Trumpiau kalbant, daugeliui mūsų šita patirtis gerai pažįstama - viskas panašiai kaip pas mus prieš 20 ar 30 metų. Valstybė gyvena pagal griežtas socializmo taisykles, ir, matyt, bijo, kad ta tvarka gali sugriūti, procesai gali tapti nevaldomi.

- O kaip vyko pats forumas?

- Neišgirdau nė vieno bent kiek kritiškesnio pranešimo apie padėtį Vietname iš pačių vietnamiečių. Filipinai nepatenkinti savo režimu, Birmos pranešėjai piktinosi, kad jų šalyje net vaikai turi tarnauti armijoje. Indonezijoje vienokios problemos, Kinijoje - kitokios, o Vietname kaip Tarybų Sąjungoje - viskas gerai ir gražu. Kaip SSRS visas gyvenimas smarkiai politizuotas. Rūmų, kur vyko forumas, fojė stovėjo didelis ekranas. Pertraukų metu rodė filmus. Štai rodo vaiką, turintį Dauno sindromą, ir toks komentaras: "Šitie neįgalūs vaikai gimė todėl, kad amerikiečiai kariavo prieš Vietnamą ir naudojo daug cheminių ginklų". Taip, Dauno sindromą iš tikrųjų lemia genetika, bet šį sindromą turintys vaikai gimsta visose pasaulio šalyse - cheminis ginklas čia niekuo dėtas.

- Kokia toje šalyje neįgaliųjų padėtis, ar teko jų sutikti?

- Ir vėl pradėsiu nuo politikos. Vietnamiečiai tiesiai šviesiai sakė, kad labai nemyli Gorbačiovo, nes jis sugriovė pačią geriausią valstybę - Tarybų Sąjungą, daug padėjusią Vietnamui. Paradoksas, bet jų žodžiuose nemažai teisybės: daugelis vietnamiečių yra baigę mokslus tuometinės SSRS universitetuose, neblogai kalba rusiškai. Iš to, ką pasakiau, galima susidaryti vaizdą ir apie neįgaliuosius - panašiai, kaip pas mus buvo prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Vakarais išeidavau pasivaikščioti po miestą, stebėjau žmones - neįgaliųjų tarp jų nemačiau. Kaip ir buvusioje SSRS, neįgaliųjų Vietname nėra, o jeigu ir yra, tai nedaug ir jie patys laimingiausi... Sutikau žmones iš Anglijos, bandančius kurti pirmąsias nevyriausybines neįgaliųjų organizacijas Vietname. Bet, norint užregistruoti nevyriausybinę neįgaliųjų organizaciją, reikia įveikti labai daug barjerų, gauti daug valstybės leidimų. Šalia Hanojaus yra didelis neįgaliųjų reabilitacijos centras, aptarnauja 300 neįgalių žmonių. Man jis primena pas mus egzistavusius personalinių pensininkų pensionus. Neįgalus žmogus tik toks, kuris visiškai nemato arba sėdi vežimėlyje, nors, kaip sakiau, aš pati tokių nemačiau. Apie raidos sutrikimus šioje šalyje dar apskritai nekalbama. Žinau, kad Vietname nėra nė vienos psichiatrinės ligoninės, todėl klausiu, kaip jie sprendžia psichikos sveikatos problemas? Man atsako, kad žmogų gydo bendrosios praktikos gydytojas, o jeigu atsitinka kas nors su jo emocijomis, tada siunčiamas į budistų vienuolyną. Žinoma, kultūra daro labai didelę įtaką ir ne visada mes, vakariečiai, galime vertinti kitos visuomenės gyvenimą ir gerovę vadovaudamiesi savo vakarietiškais standartais. Vis dėlto budistų vienuolynai veikia ir kitose Azijos valstybėse, bet ten yra ir socialinių problemų, ir neįgaliųjų. Pavyzdys galėtų būti kad ir Indonezija. Ten jau mokama atpažinti problemas. Šioje šalyje jau kyla skandalas, jeigu vaikas su raidos sutrikimais negauna pagalbos. Vietname veikia internatinės mokyklos akliesiems, kurtiesiems, vaikams, turintiems fizinę negalią. Atrodo, lyg ir neblogai, ko dar norėti? Bet šiek tiek pagalvojęs supranti, kad sukurta švietimo sistema tik tiems žmonėms, kurie dar geba save apsitarnauti. O negebantys? Vietnamas dar nemato, kad tai yra problema. Kaip ir įprasta socializmui, išorė, fasadas gražus, o tikrasis gyvenimas sunkus ir vargingas. Lankiausi viename kolūkyje: mačiau baisų skurdą, darbą dėl darbo. Žmonės dirba, kad būtų užimti. Darbo terapija, kurią Lietuvoje mes taikome tik neįgaliesiems.

- Iš Vietnamo vykote į Kambodžą?

- Antroji forumo dalis vyko Kambodžoje. Ir vėl, kaip ir kalbant apie Vietnamą, negalima apsieiti be politikos ir netolimos istorijos. 1976 m. valdžią čia paėmė liūdnai pagarsėjęs Polpotas. Šviesesnio socialistinio rytojaus vardan buvo sugriautas šalies ūkis, išžudyta šimtai tūkstančių žmonių. Dabar valdo karalius, bet santvarka labiau primena konstitucinę monarchiją. Mačiau baisų skurdą, baisius vaizdus. 70 proc. šalies gyventojų yra neraštingi. Teko lankytis vieno didžiausių dienraščių redakcijoje, jis leidžiamas 15 tūkstančių egzempliorių tiražu, nes nėra kam skaityti. Svarstoma, kaip būtų galima žmonėms perduoti informaciją, padėti grįžti į gyvenimą. Matyt, spaudos vaidmenį bent jau tam tikram laikui čia perims radijas ir televizija. Miestuose jau pradeda kurtis mokyklos, bet provincijoje jų dar nėra. Lankiausi viename budisčių moterų vienuolyne: čia vienuolės moko rašto jaunas mergaites. Lankiausi kaime, kur buvo nužudyta daugiau nei 20 tūkst. žmonių, - neseniai surinko į vieną vietą kaukoles ir įsteigė memorialą. Susitikau ir bendravau su Kambodžoje dirbančiais vakariečiais: viena teisininkė iš Vokietijos pasakojo, kad būtent dabar, Polpoto žudynes išgyvenusiems žmonėms pradeda reikštis potrauminis sindromas, labai sunki jų emocinė būklė. Tačiau nepaisant visų netekčių, viso baisaus skurdo, Kambodžos žmonės daugelį sykių laisvesni nei socializmą kuriantys vietnamiečiai. Jie neslėpė savo žaizdų, savo problemų. Jie sakė: "Mums sunku. Mums reikia jūsų pagalbos". Kambodža atvira pasauliui, atvira jo patirčiai. Tai ypač džiugina ir teikia vilties. Nors labai sunkiai, bet ši šalis keliasi iš griuvėsių. Į tėvynę grįžta vaikai tų žmonių, kurie suspėjo pabėgti nuo Polpoto režimo. Daugelis jų mokslus baigę Vakaruose, perėmę vakarietiško gyvenimo normas. Su vakariečių pagalba Kambodža pamažu pradeda atpažinti savo problemas.

- Ką galite pasakyti apie neįgaliųjų gyvenimą toje šalyje?

- Važiavau kaip neįgaliųjų organizacijos atstovė ir neįgalieji mane domino labiausiai. Kambodžoje jų mačiau daugiau negu Vietname. Tačiau, kalbant apie šią šalį, reikia turėti galvoje labai aukštą kūdikių mirtingumą: iš 100 naujagimių 42 miršta. Vertinant mūsų supratimu, čia nėra nei švietimo, nei sveikatos apsaugos. Kūdikiai, turintys negalią, paprasčiausiai neišgyvena. Bet tai nereiškia, kad neįgaliųjų ten nėra. Dažniausiai tai žmonės, patyrę traumas, susižaloję ir pan. Mačiau daug neįgalių žmonių elgetaujančių. Mačiau vieną jauną vaikiną be rankos, dirbantį spaustuvėje. Nemačiau nė vieno aklojo ar kurčiojo.

- Panašūs renginiai, kad ir kaip jie vadintųsi, forumais, konferencijomis, ateina ir praeina, o gyvenimas tęsiasi. Tad kas toliau?

- Vienas iš forumo tikslų buvo ryšių, galimybių bendradarbiauti paieška. Azija labai kontrastinga, be to, sava kultūra, sava patirtis. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtume su ja bendradarbiauti, rengti bendrus projektus, pavyzdžiui, kad ir su Vietnamu. Forume bendravome su filipiniečiais, Indonezijos atstovais, juos domina mūsų patirtis. Kambodžoje veikia organizacija "Atviras Kambodžos fondas". Ją labai domina Lietuvos patirtis, kaip organizuoti paslaugas ir pagalbą neįgaliesiems? Su šia organizacija galėtume bendradarbiauti, rengti bendrus projektus.

- Kaip, pasižvalgius po užsienį, vertinate neįgaliųjų situaciją Lietuvoje?

- Nenoriu skambių žodžių, bet dalyvavimas forume, bendravimas su tenykščiais žmonėmis man padėjo dvasiškai pasveikti. Supratau, ką iš tikrųjų turime: gyvename saugiai, sočiai, valstybėje yra demokratija. Jeigu visą laiką kaldavome prie kryžiaus valdžią, tai dabar savęs klausiu: "Ką aš padariau, kad tai valdžiai padėčiau?"

Kita pamoka: mes įveikėme išmokto bejėgiškumo sindromą - jau imamės atsakomybės už savo gyvenimą. Nereikia dejuoti, kad nieko neturime, nieko nepadarėme: mes padarėme labai daug, mes padedame valstybei dirbti tuos darbus, kurių ji dar negali atlikti.

Kalbėjosi Alvydas VALENTA

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]