SOCIALINIS DARBAS

Henrikas STUKAS

SAVANORIAI IŠTIESĖ PAGALBOS RANKĄ


Prieš kelis mėnesius Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos darbuotojų laukė staigmena. Į šių apskričių socialinę darbuotoją Ramutę Gelažanskienę kreipėsi studentai savanoriai. Jie pasisiūlė padėti regėjimo negalią turintiems žmonėms. Jaunuoliai prisipažino, jog apie neregius žino nedaug, tad į savo būstinę pasikvietę R. Gelažanskienę kelias valandas klausinėjo apie LASS bei jai priklausančius narius. Kaip paaiškėjo vėliau, visi susirinkę savanoriai studijuoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete socialinį darbą. Studentus domino neregių gyvenimas, darbas, pomėgiai, įpročiai ir t.t. Jie uždavė daug klausimų. Išklausę mūsų sąjungos atstovės pasakojimo jaunuoliai mielai sutiko imtis globoti kelis nematančius. Kaip jiems sekėsi? Ką jautė pirmą kartą susidūrę su neregiais? Ar žmonės, turintys regos negalią, liko patenkinti savanorių darbu? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų atsako patys neregiai bei jais besirūpinantys savanoriai.

Savanoriai pasiekė ir neregius

Savanorių judėjimas plačiai paplito dvidešimtajame amžiuje. Ypač daug pasekėjų jis turi išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Idėją - padėk be atpildo kitiems - įgyvendina įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai. Tokie žmonės kitiems padeda, kuo gali. Terminas "voliuntarizmas" kilęs iš lotyniško žodžio "voluntarius" - savanoris. Jau ir Lietuvoje beveik dešimtmetį veikia voliuntaristai. Tiesa, lietuviškai šis žodis neskamba. Prigijo kitas - savanoris, arba savanoriška pagalba. Pas mus savanoriai buriasi į įvairias nevyriausybines organizacijas.

Vilniaus universitetas vykdo programą "Socialiniai jaunimo metai". Pagrindinis šios programos tikslas - neformalus jaunimo ugdymas per savanorišką veiklą bei neįgaliųjų organizacijų palaikymas. Programos principai: mokymasis vertinant ir įsisąmoninant įgytą patirtį, brendimas grupėje. Jaunimui yra labai svarbu pažinti grupę, išmokti dirbti kolektyve, pažinti grupės formavimo procesus.

Programa "Socialiniai jaunimo metai" tęsiama ne pirmi metai. Kiekvienų metų rugsėjo mėnesį yra atrenkami norintys bei galintys padėti kitiems žmonės. Savanoriais gali būti vyresniųjų klasių mokiniai, studentai, globos namuose gyvenantis jaunimas, nesimokantys ir nedirbantys jaunuoliai. Jais gali tapti ne jaunesni kaip 16 ir ne vyresni kaip 25 metų žmonės. Savanoriai turi per vieną savaitę šešias valandas savanoriauti. Kartais taikomos išlygos, savanoriavimo laikas yra sutrumpinamas iki keturių valandų.

Surinkus reikiamą savanorių skaičių bei juos subūrus į grupes (savanorių grupėje būna iki dvidešimt žmonių), programos darbuotojai siunčia įvairioms neįgaliųjų organizacijoms kvietimus bendradarbiauti. Siekiančioms bendradarbiauti organizacijoms iškeliami šie reikalavimai: atsakingo asmens, kuris padėtų ir konsultuotų savanorį, paskyrimas; savanorio vietos ir funkcijų toje organizacijoje nustatymas; konkretaus darbo gairių nurodymas; savanorio atsakomybės žinojimas; iškilus problemoms - betarpiškas kontaktas su organizacijos vadovais; savanorio darbo įvertinimas. Susitarus dėl bendradarbiavimo parenkami globotiniai. Dažniausiai savanoriška globa tęsiasi devynis mėnesius - nuo rugsėjo iki gegužės. Savanoriai studentai, dirbdami be jokio atlygio, jau padėjo našlaičiams bei vaikams su proto negalia.

2004 m. pradžioje programos "Socialiniai jaunimo metai" vadovai leido patiems savanoriams pasirinkti veiklos terpę. Projekto koordinatorė antrakursė Rasa Laukytė, Vilniaus universitete studijuojanti socialinį darbą, teigė: "Jau pirmame kurse susidomėjau savanoriška veikla. Praėjusiais metais man pačiai teko rinktis, ką globoti. Tai tikrai sudėtingas uždavinys. Neregius atradome atsitiktinai. Apie juos nieko nežinojome. Laimei, sutikome R. Gelažanskienę. Po susitikimo su ja mums neliko abejonių, ką pasirinkti. Iš dešimties savanorių neregiams sutiko padėti šeši. Mus kamavo abejonės - ar sugebėsime jiems padėti? Savanoriai yra jauni žmonės, niekad nesusidūrę su aklaisiais ar silpnai matančiais. Iki šiol savanoriai padėjo jaunimo dienos centrams. Jiems teko dirbti ne su konkrečiu žmogumi, o su suaugusių ir vaikų grupėmis. O su dienos šviesos nematančiu žmogumi reikės dirbti individualiai. Mus šis faktas ir baugino. Kiekvienas privalėjo atsakyti į klausimą: ar aš, būdamas vienas, sugebėsiu neregiui padėti, ar būsiu suprastas?"

Programos "Socialiniai jaunimo metai" koordinatoriai ilgai svarstė, kaip padrąsinti jaunuosius savanorius, kaip išsklaidyti abejones. Po ilgų diskusijų buvo priimtas originalus sprendimas: konkretų neregį globos ne vienas, o du savanoriai. Šiam sprendimui buvo pritarta. Savanoriai įgavo drąsos ir nugalėjo jaudulį. Kaip vėliau parodė praktika - dviese dirbti lengviau. Komandoje dirbdami savanoriai pasiskirstė darbais. Tiesa, prieš eidami pas neregius, visi buvo instruktuoti: supažindinti su regos negalia, išaiškinta, kaip elgtis su nematančiu žmogumi. Daugelį kamavo nuogąstavimai: kaip juos priims neregiai, ar įsileis į savo uždarą pasaulį? Nerimą jaunuoliams kėlė ir vienas iš savanoriškumo principų, kuris byloja, jog iškilus tarp savanorio ir globotinio nematomai sienai, jos nedera peržengti, perlaužti. Negalima žmogui prieš jo valią įkyrėti. Santykiai turi klostytis natūraliai. Bendravimo sąlygas diktuoja ne savanoriai, o jų globotiniai. "Neįgaliojo globojimas nutraukiamas tada, kai nėra abipusio bendravimo. Savanoris turi vidumi pajausti, kada prisiartinti prie globotinio, o kada išlaikyti deramą atstumą," - teigė viena iš programos "Socialiniai jaunimo metai" koordinatorių Rasa Laukytė.

Savanoriai ir neregiai

Sutarus dėl bendradarbiavimo Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos socialinė darbuotoja R. Gelažanskienė atrinko šešis neregius, kurie sutiko į savo gyvenimą įsileisti savanorius. Tai Ingrida Balkevičienė, Vilija Dumbliauskienė, Jurijus Fridheimas, Olegas Salechovas, Tomas Šniukšta ir Kristina Vireckytė. Neregiai nekantriai laukė ateinančių savanorių. Prieš susitikimus su mūsų sąjungos nariais studentai baiminosi be reikalo. Pirmi susitikimai pranoko optimistiškiausias prognozes. Niekam nekilo jokių bendravimo problemų. Neregiai maloniai sutiko bendradarbiauti. Pasak savanorės Aurelijos Dzedzevičiūtės: "Universitete studijuoju pirmus metus. Mane vilioja nestandartinė veikla. Pamačiusi skelbimą, raginantį tapti savanore, nedvejodama nukeliavau į susitikimą. Neregio globa yra pirmoji man patikėta užduotis. Anksčiau esu susidūrusi su neįgaliaisias, tačiau apie neregius iki šiol nieko nežinojau. Tiesa, viena ausimi girdėjau, jog aklųjų yra išvystyti kiti pojūčiai. Pirmą kartą peržengusi neregio buto slenkstį jaučiausi nekaip. Nežinojau, kaip susiklostys mūsų bendravimas. Todėl pirmiausia savo globotiniams paskambinau. Šis skambutis šiek tiek išsklaidė mano nepasitikėjimą. Kai susitikome, iš karto nuoširdžiai pradėjome bendrauti. Suradome mus dominančias temas. Mane nustebino neregio savarankiškumas. Jis viską daro pats. Bendraudama su tokiu žmogumi pati išmokstu ir atrandu daug sau nežinomų erdvių." Kitos savanorės Sandros Vitkauskaitės įspūdžiai buvo panašūs: "Susitikusi su neregiu nustebau. Neįgalų žmogų įsivaizdavau ne taip. Jį piešiau niūriomis spalvomis. Nuoširdus bendravimas prasidėjo nuo pirmojo rankos paspaudimo. Mane nustebino neregio optimizmas, domėjimasis aplinkiniu pasauliu, nes puikiai suprantu, kad tokiems žmonėms gyventi yra nelengva. Pirmojo susitikimo metu išsiaiškinau aklojo poreikius. Manau, kada su žmogumi bendrauji nuoširdžiai - keblumų nekyla."

Daugelis neregių bendradarbiavimu su savanoriais liko patenkinti. Jauni studentai jiems buvo lyg tyro oro gurkšnis, praskaidrinęs jų monotonišką, pilną vienatvės kasdienybę. Jurijus Fridheimas teigė: "Savanoriai man - ne naujiena. Aš daug skaitau. Skaitovus samdau. Tenka bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Kai man pasiūlė dalyvauti šiame projekte, nedvejodamas sutikau. Savanorių buitiniais rūpesčiais stengiuosi nevarginti. Labai dažnai sėdžiu namuose vienas. Neturiu su kuo išeiti pasivaikščioti. Dabar išnaudoju gerą progą. Bevaikščiodami su savanore Asta mes kalbame įvairiausiomis temomis. Merginos mane lanko keturis kartus per savaitę. Taikausi prie jų tvarkaraščio. Suprantu, studentai ne visada turi laiko, didesnę laisvalaikio dalį sėdi bibliotekose. Savanorės mane lanko po paskaitų. Nuoširdžiausiai dėkoju."

Pakalbinti programos dalyviai Vilija Dumbliauskienė ir Tomas Šniukšta taip pat negailėjo gerų žodžių savanoriams.

Studenčių vizito sulaukė ir Olegas Salechovas, nuo pat gimimo sergantis cerebriniu paralyžiumi. Jis savarankiškai judėti jau nebegali. Vaikinas buvo ugdomas namuose. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo mokytis. Olegas neakivaizdžiai studijuoja teisės mokslus. Jam savanorių pagalba yra labai reikalinga. Savanorės neįgaliam vaikinui padeda ruoštis egzaminams, daug skaito. Prireikus parūpina literatūros teisės klausimais. Pasak Olego motinos, vaikinas labai greitai surado bendrą kalbą su ateinančiomis merginomis. Jos yra sūnaus bendraamžės. Dažnai kalbasi ne tik apie mokslus, bet ir apie muziką, knygas ir kitus dalykus.

Ingrida Balkevičienė yra šiek tiek kitokios nuomonės: "Savanorės manęs nelanko. Buvome susitikusios vos kelis kartus. Mano poreikiai minimalūs, prašydavau, kad mane lydėtų. Merginoms iškildavo daug problemų. Jos dažniausiai negalėdavo manęs lydėti. Taip mūsų keliai ir išsiskyrė."

Globodami neregius savanoriai išbandė savo jėgas, įgavo gyvenimo patirties. Pasak R. Laukytės: "Susipažinus su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, jos globojamais neįgaliais žmonėmis, mes tvirtai nusprendėme ir toliau bendradarbiauti, globoti neregius bei silpnaregius. Sprendžiant iš savanorių pasisakymų, darbas su dienos šviesos nematančiais žmonėmis jiems įdomus ir naudingas, plečiantis jų, kaip būsimų socialinių darbuotojų, akiratį." Norisi tikėti, kad šis bendradarbiavimas nebus vienkartinė akcija ir jos neužpustys laiko pusnys.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]