NUOMONĖS

Ivona KUCHAREVIČ

UTOPIJA AR REALYBĖ?

Šių metų spalio 28 - 31 dienomis EENAT (Eastern European Network on Access Technology) projekto bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos finansavimo dėka Vilniuje įvyko seminaras "Integracija į darbo rinką". Šio seminaro organizatorė - Lietuvos aklųjų inovacininkų sąjunga - sukvietė aktyvų 18 - 35 metų jaunimą su regėjimo negalia iš visos Lietuvos kalbėti savęs pažinimo, bendravimo, darbo paieškos, etiketo bei negalios įveikimo temomis. Teorinių ir praktinių užsiėmimų metu vedėjai kartu su kviestais svečiais dalijosi žiniomis, naudinga patirtimi.

Šiandien dar būtų sunku apibendrinti, kokią naudą jauniems žmonėms turėjo seminaras. Laikas parodys. Aišku tik tai, kad turime problemų, kurias privalome spręsti. Tad kaip mes suprantame integraciją? Ar galime susirasti tinkamą darbą? Kuo mums svarbus bendravimas? Kaip įveikti negalią? Į šiuos ir kitus seminare kilusius klausimus pabandykime atsakyti drauge.

Integracija - jungimasis į visumą. Mums visuma - visuomenė. "Tarp manęs ir visuomenės - siena, kurios aš negaliu įveikti," - teigė vienas seminaro dalyvis. "Ir aš negaliu jos sugriauti," - pritarė kitas.

O kas yra visuomenė? Visuma žmonių, kuriuos jungia tam tikri santykiai, kitaip tariant, mes patys. Taigi ar gali egzistuoti kokia nors "siena"? Rodos, ne, bet egzistuoja. Ji mūsų pačių sukurta. Už jos it bailūs vaikai slepiamės nuo sunkumų. O gyvenimas - iššūkis. Kasdien susiduriame su naujomis kliūtimis, kurias tenka įveikti.

Šimtus kartų kartojame, kad mums sunku, kad sveikieji nenori mūsų įsileisti į savo pasaulį. O kodėl turėtų? Ką padarėme, kad pakeistume kitų žmonių požiūrį į mus pačius? Taip jau yra, kad į žmogų su negalia žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą. O ar kada bandėme taip patys pažiūrėti į save?

"Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi," - sako lietuvių liaudies išmintis. Tai, kaip mes atrodome, kaip elgiamės gali pasakyti daugiau negu žodžiai, kuriuos tariame. Kaip bebūtų gaila, tačiau tenka pripažinti, kad etiketas nėra stiprioji, ypač jaunų, regėjimo negalią turinčių žmonių pusė. Kiekvienas turi žinoti, kaip elgtis prie stalo, kaip paduoti ranką, pasisveikinti, kur žiūrėti, kai kalbame su žmogumi, kaip rengtis...

Seminare etiketui buvo skiriama labai daug dėmesio. Dalyviai kartu su vedėjais mėgino aptarti dažniausiai aklųjų ir silpnaregių daromas klaidas. Peršasi išvada, kad problemiškiausia sritis - neverbalinė, t.y. kūno kalba. Gestai, mimika, poza, eisena, kūno judesiai, anot vieno žymiausių pasaulio neverbalinės informacijos tyrinėtojų Allano Pizo, prisistatant suteikia pašnekovui net 55 procentus informacijos. Kai mūsų kūno kalba neišraiškinga, rizikuojame būti klaidingai suprasti. Taigi dėl netinkamos kūno kalbos netgi galite būti nepriimti į darbą.

Idealus, asmeninius poreikius tenkinantis darbas - tikslas, kurį akcentavo daugelis seminaro "Integracija į darbo rinką" dalyvių. Tad po bendravimo, etiketo, savęs pažinimo klausimų aptarimo vyko paskaita apie darbo paiešką: kaip vyksta darbo paieškos procesas, kokie yra galimi ieškojimo būdai ir t.t.

Seminaro dalyviai, išklausę teorinę paskaitos dalį, buvo išsiųsti ieškoti akliesiems ir silpnaregiams tinkamo darbo. Įdomu, tačiau per 15 minučių kai kurie iš jų sugebėjo rasti net po keletą tinkamo darbo pasiūlymų. Į klausimą, kaip jiems tai pavyko, daugelis atsakė, kad svarbiausia yra noras. O juk šis teiginys puikiai iliustruoja šiandieninę situaciją. Mūsų nenoras veikti, pasyvumas, tikrovės neigimas ir yra priežastys, dėl kurių esame nepatenkinti gyvenimu, priešiškai nusiteikę, neturime norimo darbo. Yra absurdiška manyti, kad kažkas ateis ir pakeis situaciją. Juk viskas yra mūsų pačių rankose.

Šią mintį akcentavo ir seminaro viešnia - Vilniaus darbo biržos konsultantė Ada Capkova. Anot jos, nors valstybė ir stengiasi padėti neįgaliesiems susirasti darbą, to nepakanka. Tik paties žmogaus iniciatyvumas gali lemti sėkmę.

O ar kiekvienas iš mūsų iniciatyvus? Jeigu ne, ar lengva išsiugdyti šią savybę? Daugelio seminaro dalyvių teigimu, nėra lengva, nes pagrindinis veiksnys, kuris trukdo vystyti iniciatyvumą, - negalia. Nesvarbu, ko siekiame, kokie yra mūsų tikslai ir norai, svarbu, kad negalia yra faktas, nuo kurio niekur nepasislėpsi. Būtent šis samprotavimas paskatino apibrėžti viso seminaro leitmotyvą. Juo tapo negalios įveikimas.

Silpnas regėjimas arba visiškas aklumas yra dalis mūsų gyvenimo. Tai faktas, kurį mes turime priimti kaip realybę. Be abejo, visada galima užsisklęsti, gailėtis, pykti arba naudotis šia priedanga, kai norime paaiškinti savo nenorą ko nors siekti.

Pirmiausia seminaro dalyviai buvo mokomi suvokti, kad nėra lengva pakeisti kitų žmonių mąstymą. Antra, dalyviai buvo skatinami jaustis patogiai su savo negalia, būti tokie, kokie atėjo į šį pasaulį. Be abejo, tai nėra lengvas darbas, nes viskas priklauso nuo paties žmogaus. Šis itin individualus procesas kartais gali tapti neįveikiama kliūtimi. Vienintelis patarimas - kreipti dėmesį ne į tai, ko negali atlikti pats, o į tai, kokius privalumus turi bei ką gali daryti ne prasčiau, o net geriau negu kiti. Tik tada, kai jaučiasi patogiai su negalia, žmogus gali įgyvendinti savo svajones, gauti ir išsaugoti norimą darbą, būti iniciatyvi, visavertė visuomenės dalelė. Priešingu atveju negalia pakiš koją pačiu netinkamiausiu metu. Mes turime išmokti priimti jau egzistuojančias žaidimo, kuris vadinasi gyvenimu, taisykles. Pasaulis sukasi ne aplink mus, kad ir kaip to norėtume.

Seminaras baigėsi. Į namus išsiskirstė dalyviai. Jie dėkojo už atliktą darbą ir kalbėjo, jog tokių susibūrimų turėtų būti daugiau. Šiltas ir jausmingas buvo atsisveikinimas. Dalyviai išsivežė žinių, patirties ir stiprybės. Kartu žengėme pirmąjį žingsnį, o visa kita priklauso nuo jų pačių.

Tad vis dėlto integracija - utopija ar realybė? Utopija, jeigu žmogus renkasi vienatvę, atsiskiria nuo kitų, kaltina visuomenę, sveikuosius, gyvenimą, nesugeba apsiprasti su savo negalia, mano, kad pasaulis turi suktis vien tik aplink jį. Integracija buvo ir bus realybė, jei kiekvienas iš mūsų suvoksime, jog esame visuomenės dalelė. Viskas priklauso nuo mūsų pačių ir yra mūsų rankose. Telieka teisė rinktis.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]