NEREGIAI UŽSIENYJE

Emin DEMIRCI

AKLUMAS IR AKLIEJI ISLAME: VIDURIO RYTAI IR OSMANŲ IMPERIJA

Prieš pradėdamas kalbėti apie aklųjų padėtį šiuolaikinėse islamiškose valstybėse, norėčiau smulkiau panagrinėti, kaip aklumas suprantamas islame. Šiam tikslui praverstų suteikti šiek tiek informacijos apie judaizmo ir krikščionybės požiūrį į aklumą.

Judaizmo religijoje žmogaus apakimas yra bausmė už jo paties arba tėvų nuodėmes. Nors Senajame Testamente aklieji, kurtieji ir neįgalieji minimi gana dažnai, bet apie akluosius rašoma daugiausia. Aklieji į pirmą vietą iškeliami, nes norima pabrėžti jų bejėgiškumą, pasakyti, kad aklumas yra pati sunkiausia negalia, nepaprasta našta. Skyriuje "Dievas sugrąžina neregiui akių šviesą" žydų pranašas sako, kad nėra didesnio sunkumo ir liūdesio už tą, kurį sukelia aklumas. Pranašas lygina aklą žmogų su sunkiai apkrautu kupranugariu arba asilu. Raitelis sako štai ką: "Atkreipk į jį dėmesį, nes jis nežino, kas tai yra šviesos našta. Aš labai gerai žinau, kokią naštą jis neša. Išlaisvink jį pirmą nuo tos naštos, nes aš jį apkroviau sunkesne našta nei kitus". Be šių pastabų, mes randame keleto įžymių žmonių, kurie apako būdami vyresnio amžiaus, vardus: Izaokas apako šimto metų, o mirė šimto aštuoniasdešimties, Jokūbas taip pat apako senatvėje, Egipte, Samsoną palestiniečiai apakino po to, kai žmona jį išdavė.

Krikščionybė kitaip supranta aklumą. Aklumas pasireiškia žmoguje kaip Dievo veikimas. Biblijoje yra trumpas Jėzaus pokalbis su savo mokiniais apie aklą žmogų. Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: "Rabi, kas nusidėjo, - jis pats ar jo tėvai, - kad jis gimė neregys?" Jėzus atsakė: "Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai" (Evangelija pagal Joną, 9, 1-3).

Biblijoje aklumas dažnai minimas taip, kad tikintieji pajunta poreikį padėti, duoti išmaldos. Biblijoje minimas pokalbis tarp Jėzaus ir elgetos Bartimėjaus. Jėzus paklausė aklo elgetos Bartimėjaus, ko jis norėtų, kad būtų padaryta. "Rabuni, kad praregėčiau", - atsakė neregys. Tuomet Jėzus tarė: "Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave". Tą pačią akimirką jis praregėjo ir nusekė keliu paskui Jėzų. (Evangelija pagal Morkų, 10, 51-52).

Islamas laikėsi nuostatos, kad aklumas yra Dievo valia. Kitaip sakant, Dievas norėjo, kad jis (ar ji) apaktų, jam nereikėjo nieko padaryti, kad to nusipelnytų. Šventajame Korane 80 skyriaus dešimtyje pirmų eilučių, pavadintų "Abese", tiesiogiai kalbama apie įvykį, kuriame dalyvauja aklasis. Jo vardas Abdula bin Ummu Mektumas. Trumpai ta istorija būtų tokia: pranašas Mahometas pradėjo įtikinėti žmones priimti islamo tikėjimą 610 metais. Aklasis Abdula tapo vienu pirmųjų musulmonų, ir buvo iš tos pačios genties, kaip ir pranašas. Jis buvo kilęs iš neturtingos šeimos, iš Kureišų genties, iš Mekos, o pranašui labai svarbu buvo įtikinti priimti naująjį tikėjimą savo genties elitą. Todėl jis surengė susitikimą su penkiais genties vadovais palapinėje netoli Mekos. Diskusijų įkarštyje Abdula įžengė į palapinę ir tris kartus garsiai paprašė, kad pranašas jį išmokytų to, ko jis pats išmoko iš Dievo. Mahometas susierzino dėl tokio trukdymo ir susiraukė. Po pokalbio nė vienas genties vadovas vis vien nepriėmė islamo. Kol Mahometas ilsėjosi, jis iš Dievo išgirdo keletą strofų. Tose strofose Dievas aiškiai išreiškė savo nepasitenkinimą dėl Mahometo elgesio su Abdula: "Aklasis atėjo pas tave, jis norėjo iš tavęs pasimokyti, o tu domėjaisi žmonėmis, kuriems nieko iš tavęs nereikia. Kodėl tau turi rūpėti žmonės, kurie nesirūpina savo pačių išgelbėjimu?" (Abese, 1-10). Po šio įvykio Mahometas su Abdula pradėjo labai gražiai elgtis. Jo dėka Abdula mintinai išmoko Koraną. Koraną Mahometui po truputį perteikdavo Gabrielius. Kai tik susitikdavo Abdulą, Mahometas pasidomėdavo, kaip jam sekasi, ar negalėtų jam kuo padėti.

Korane aklumas turi perkeltinę reikšmę, tokią kaip netikintieji, nejautrios širdys ir t.t. Pagal Koraną tikinčiojo aklojo geresnė padėtis nei netikinčio reginčio asmens.

622 metais musulmonai iš Mekos turėjo emigruoti į Mediną, kuri buvo maždaug už penkių šimtų kilometrų. Islamo istorijoje minimas 625 metais įvykęs karinis konfliktas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų iš Mekos, pavadintas Uhuto mūšiu. Mahometas į kovos lauką ėjo su savo mudžahidinais. Mūšis truko beveik du mėnesius. Prieš išvykdamas iš miesto į mūšį, jis perdavė miesto valdymo teisę Abdulai. Tai rodo, kad jis buvo gerbiamas ne vien už sugebėjimą mintinai išmokti Koraną, bet ir už gebėjimą vadovauti. Tarp kitko, Korano skaitymas iš atminties ir šiandien tebėra laikomas pranašesniu už skaitymą iš rašto. Nuo Abdulos laikų toks Korano skaitymo būdas tapo įprastu islamą išpažįstančiose visuomenėse aklujų užsiėmimu, pelnydavusiu jiems duonos kąsnį.

Pranašas pabrėžė, kaip svarbu padėti akliesiems, sakydamas, kad kiekvienas, palydėjęs akląjį 40 žingsnių, užsitarnaus Dangų. Islamo dėka susiklostė socialinės paramos sistema, kurioje iš kiekvieno, turinčio daugiau turto už tam tikrą dydį, buvo reikalaujama ketvirtį atiduoti skurdžiams. Be to, nepaisant, kad elgetavimu yra griežtai draudžiama užsiiminėti sveikiesiems, tarp neįgaliųjų elgetavimas buvo toleruojamas ir netgi skatinamas.

Kirtley (1975) rašo, kad Kaire (Egiptas) maždaug 970 metais buvo įvestas specialus akliesiems skirtas religijotyros mokymo kursas Al-Azharo universitete. Šis mokymo kursas trukdavo 12 metų, buvo mokoma ne vien Korano, bet ir kitų islamo tikybos dalykų. Baigę šį universitetą, studentai visoje apylinkėje garsėdavo kaip religijos žinovai.

Tokia atmosfera buvo labai palanki vienam aklajam, XI a. gyvenusiam arabų pasaulyje. Jis buvo vardu Abul Ala Al-Maarri. Jis gimė 973 m. garsioje šeimoje šiaurės Sirijoje. Berniukas apako ketverių metų. Iš pradžių jį mokė tėvas, vėliau - dėdė (dėdė buvo teisėjas), tada - samdomi mokytojai. Kai jis buvo maždaug dešimties metų, jam pasitaikė proga išvykti iš savo nedidelio miestelio, kuris buvo vėliau pavadintas Maarra (jo vardu). Berniukas nuvyko į Egiptą, vėliau - į Anatoliją. Grįždamas namo, jis kiek laiko praleido Bizantijos sinagogose ir bažnyčiose. Keliaudamas jis turėjo galimybę susipažinti su judaizmo ir krikščionybės mokymu, taip pat su senovės graikų ir romėnų kultūra ir filosofija. Toks visapusiškas pažinimas padėjo jam sukurti ypatingą filosofiją, kurios niekaip negalėjo suprasti musulmonų ortodoksai. Galbūt todėl dėl jo iškeltų idėjų iki šiol tebesiginčija religijos autoritetai. Maarrio tėvas mirė, kai jam tebuvo keturiolika metų. Jis sukūrė ilgą eilėraštį, kuriame išsakė savo maištingas abejones apie religijos esmę. Maarris tapo svarbiu asmeniu islamo pasaulyje, dar nesulaukęs dvidešimties.

Po tėvo mirties Maarris iškeliavo į Bagdadą, šis miestas tuomet buvo Rytų filosofijos ir literatūros sostinė, ir ten praleido beveik dvejus metus, iki 1010 metų. Į gimtąjį miestą sugrįžo mirus motinai. 1047 m. Maarroje jį aplankė poetas iš Irano ir pamatė, kad jam tarnauja visi miesto žmonės. Garsas apie jį jau buvo pasklidęs po visą islamiškąjį pasaulį. Jis turėjo daug mokinių ir draugų, ir net tolimų šalių valstybės vyrai atvykdavo klausti patarimo. Kelionės užrašuose šis Irano poetas, vardu Husravas, rašė, kad Maarrio knyga "Al-Fusul val-Ghayat" atrodė kaip tiksli Korano imitacija. Nors apie šį kūrinį buvo parašyta daugybė kritikos darbų, tačiau pats Maarrio kūrinys ilgus šimtmečius buvo dingęs. 1942 m. Mekoje vieną šios knygos egzempliorių surado kitas aklasis - pats žymiausias arabų literatūros kritikas Taha Huseinas iš Egipto. Taip Maarrio knyga vėl tapo prieinama skaitytojams.

Maarris mirė 1057 metais. Jo palikimas - daugiau kaip 200 000 poezijos eilučių, parašytų pačia sunkiausia arabiška eilėdara. Arabų poezijoje, kuri tęsėsi tris tūkstančius metų, jis be jokių abejonių yra pats žymiausias poetas. Remiantis jo kūrinių sąrašu, kurį jis kadaise padiktavo, šis neregys parašė 73 įvairaus ilgumo kūrinius. Kai kurie jo kūriniai pražuvo. Nors jis gyveno beveik prieš tūkstantį metų, tačiau galima pasakyti, kad jo gyvenimas gana gerai žinomas, nes Maarris padarė didžiulę įtaką intelektualams, o jo netradicinės idėjos šių buvo karštai svarstomos. Šiuolaikiniai universitetai turi daugybę knygų apie jo gyvenimą ir kūrybą. Noriu pateikti jums pavyzdį, parodantį, kad jis kritikuojamas netgi šiandien: kritikai nesutaria, ar jis iš viso buvo tikintis.

Šis nepaprastas aklasis poetas paliko ryškų pėdsaką ne tik Rytų, bet ir Vakarų kultūroje. Madrido universitete 1918 m. buvo apgintas magistro darbas apie Maarrio kūrybą. Darbo autorius nustatė nepaprastą Maarrio kūrinio "Laiškai" ("Risaalat Al-Gufran") panašumą su Dantės "Dieviškąja komedija". Magistro darbe atskleista, kad Dantė mokėjo arabų kalbą, jis lankėsi Bagdade ir ten matė Maarrio knygą. Tarp kitko, "Dieviškojoje komedijoje" Dangus vaizduojamas panašiomis stilistinėmis priemonėmis, kokios naudojamos islame. Galima manyti, kad "Dieviškosios komedijos" originalios idėjos yra aklo autoriaus sumanytos, kadangi šiame kūrinyje gyvai pavaizduoti akli elgetos. Šiai hipotezei pritariama dar keliuose moksliniuose darbuose, parašytuose XX amžiuje. Šią nuomonę mes aptikome ne tik kaip hipotezę, bet radome paminėtą kai kuriose Vakaruose išleistose knygose ir enciklopedijose. Remiantis šiuo faktu galima teigti, kad šis nepaprastas aklasis padarė įtaką Vakarų Renesanso literatūrai, kadangi "Dieviškoji komedija" yra nepaprastai svarbus kūrinys, kuriame pateikiamas kitoks pasaulio supratimas.

(bus daugiau)

Iš anglų kalbos vertė Audronė GENDVILIENĖ

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]