SEMINARAI, KONFERENCIJOS

Dovilė SABALIAUSKAITĖ

AR ŠIAURĖS BALTIJOS ŠALYS - ŠIANDIENINIS MOTERŲ ROJUS?

Ar Šiaurės Baltijos šalys - šiandieninis moterų rojus? Šis klausimas kilo dalyvaujant konferencijoje, vykusioje rugpjūčio 13-15 dienomis Suomijoje. Ši konferencija, į kurią susirinko 300 moterų iš Islandijos, Suomijos, Danijos, Švedijos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos, buvo organizuota Nordic Forumo 10-mečiui pažymėti. 1994 metais Suomijoje, Turku mieste, susirinko 16 000 moterų iš Šiaurės ir Rytų Baltijos šalių išsakyti mintis dėl moterų ir vyrų lygių galimybių remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos žmogaus teisių konvencija.

1994 metais Nordic Forume buvo diskutuojama apie vyrų ir moterų lygias galimybes priimant sprendimus valstybės valdymo struktūrose, apie moterų situaciją politikoje, ekonomikoje ir kitose reikšmingose visuomenės veikos srityse. Buvo kalbama apie moterų sveikatą, išsilavinimą, padėtį darbe bei šeimoje, apie visokią moterų diskriminaciją skirtingose Europos šalyse. 2004 metų rugpjūčio mėn. konferencijoje po ilgų diskusijų buvo pasirinktos moterų situacijos darbo rinkoje, prievartos prieš moteris ir kitos, organizatorių manymu, šiuo metu aktualios temos.

Tais metais Turku mieste vykusiame forume dalyvavo 100 moterų iš įvairių moterų organizacijų bei judėjimų iš Lietuvos. Šiais metais į konferenciją vyko 23 moterų delegacija, atstovaujanti įvairioms vyriausybinėms ir nevyriausybinėms bei visuomeninėms moterų organizacijoms iš skirtingų Lietuvos vietovių. Delegacijos priešakyje buvo Seimo narė Giedrė Purvaneckienė. Seimo narė konferencijoje minėjo, kad per šį dešimtmetį Lietuvoje moterų judėjimas sustiprėjo - tai rodo skaičiai. 1994 metais buvo 34 veikiančios moterų organizacijos, o 2004 metais - 120. Priimti ir kuriami moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai bei jo įgyvendinimo programos ir mechanizmai. G. Purvaneckienė pajuokavo, kad save vadinančių tikromis Lietuvos feministėmis nuo 4 moterų padaugėjo iki 27.

Konferencijos atidarymo kalboje Šiaurės Ministrų Tarybos įgaliotoji atstovė A. Andersen paminėjo, kad Šiaurės Europos šalyse, palyginti su Rytų Europos šalimis, moterų visuomeninio judėjimo, prasidėjusio prieš 150 metų, dėl skirtingų politinių bei ekonominių visuomenės raidos procesų, situacija šiandien palankesnė. Savo kalboje A. Andersen sakė, kad šiuo metu ypač aktuali trečiųjų pasaulio šalių moterų sveikatos, saugaus sekso, gimdymo, raštingumo bei švietimo problemos. Čia ypač dažnai susiduriama su moterų prekyba bei smurtu (beje, šių problemų negalima išbraukti ir iš senutės Europos socialinių ligų sąrašo). Šiaurės Ministrų Tarybos įgaliotoji atstovė sakė, kad šioms problemoms spręsti reikia geros politinės valios. Be to, kalbėtojų sąraše - Islandijos švietimo ministrė, Suomijos, Švedijos parlamentų narės, moterų verslo asociacijų vadovės, psichologijos, socialinių ir politinių mokslų profesorės iš įvairių Europos universitetų. Nemažai buvo ir socialinės pakraipos nevyriausybinių organizacijų atstovių.

Šių eilučių autorei teko garbė atstovauti Lietuvos moterų su negalia bendrijai, kurios dalyvavimui buvo pritarta po nacionalinės dalyvių atrankos. Skaitytojams primenu, kad apie 80 proc. organizacijos narių yra moterys su regėjimo negalia. Apibendrinant konferencijoje išklausytą išsamią ir vertingą medžiagą, norisi išsakyti vieną kritišką pastebėjimą. Susidaro įspūdis, kad neįgalių moterų grupė tarsi iškrenta arba nepatenka į moterų visuomeninio judėjimo akiratį Europos šalyse. Be Lietuvos neįgalių moterų organizacijos atstovės, konferencijoje dalyvavo Estijos neįgalių moterų sąjungos atstovė ir pirmininkė Mare Abner. Diskutuojant su M. Abner priėjome bendrą išvadą, kad, nežiūrint vyriausybių priimtų įstatymų ir pastangų integruoti neįgaliuosius į visuomenę, dažnai susidaro įspūdis, kad į neįgaliuosius žvelgiama kaip į atskirą visuomenės narių grupę. Tą patį galima pasakyti ir apie neįgalias merginas bei moteris. Jos neretai patiria dvigubą diskriminaciją kaip neįgalios ir kaip moterys.

Grįžtant prie pokalbio su M. Abner reikia pasakyti, kad mūsų organizacijos narės yra pažįstamos su Estijos neįgalių moterų sąjungos pirmininke. 2002 metais buvome susitikę Vilniuje švedų organizacijos SHIA seminare, skirtam Rytų Baltijos šalių neįgalių moterų integracijai į darbo rinką. Tad konferencijoje rasti bendrą kalbą ir sutarti dėl siūlymo jungtis Lietuvos, Latvijos ir Estijos neįgalių moterų organizacijoms bandant šturmuoti Europos Sąjungos struktūrinius socialinės plėtros fondus nebuvo sunku. Antra mintis, kuri kilo kalbantis - siūlyti konferencijos organizatoriams, kad kitose konferencijose būtų neįgalių moterų organizacijų iš įvairių šalių. Manau, kad čia vietą turi rasti ir sutrikusio regėjimo moteris vienijanti Lietuvos moterų su negalia bendrija. Patirtis sako: jei nesistengsime pačios atkreipti į save dėmesį, beliks tik apgailestauti, kad niekas mūsų tylaus balso neišgirdo, o visuomenės raidos traukinys rieda pro šalį.

Dauguma konferencijos dalyvių pritarė nuomonei, kad atėjo ne deklaracijų ir naujų rezoliucijų metas, bet jau priimtų dokumentų įgyvendinimo laikas. Lygių galimybių klausimas turi būti sprendžiamas nacionaliniu šalių lygmeniu. Turi būti kuriami ir įgyvendinami įstatymai, o kad jie būtų vykdomi, moterų organizacijos, politikės ir visos aktyvios moterys, kurioms rūpi mūsų visuomenės rytdienos gerovė, turėtų daryti spaudimą.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]