JUBILIEJAI

Adomas KAMŠA

KELIAS Į KALNĄ


Gražina Siderevičienė su puokšte gėliųMiškų ūksmėj pritūpusios trobelės tylą į skutelius sudraskė klyksmas - pratisas, skardus. Net krūptelėjo kaimo pribuvėja. Seniai jau buvo tokią mergiščią pagavusi. Tiek to spurtėjimo, tiek to riksmo. "Tik tokios diktos iš pirmosios meilės ir ateina," - įduodama tėvui Izidoriui į rankas tarstelėjo, pagelbėjo gimdyvei, peržegnojo, apsigaubė bobučiautojos languota skara ir išėjo naktin. Tėvas Izidorius uždegė lempas visuos trobos languos. Tegu žino žmonės, kad į žemę atėjo judviejų su Emilija pirmagimė rėksniukė. Jau kitą dieną Klepočių kaimo moterėlės kraipė galvas: Gražina - kur tokį ponišką vardą girdėjo jauni tėvai? Vyrai tik ranka numojo. Tai bus šitą pramaną mokslinčius Izidorius kur knygose išskaitęs.

Vėliau Gražina iš motinos lūpų patirs - tikrai, tėvas buvo skaitęs A.Mickevičių. Iš jo ir vardą savo mylimai dukrai pasiskolino. Tik metelius Izidorius Kunigėlis džiaugėsi savo naujagime. Pašonėje miškus šukavusiems stribams nepatiko, kad Izidorius - kaimo šviesuolis, skaito knygas, renka ir užrašo tautosaką, net vaidinimus kuria šauliams. Po vieno šaulių teatro atėjo. Bėgantį iš namų Izidorių kliudė stribų kulka, net prie širdies gulėjusią maldaknygę peršovė. Motina su Gražina suspėjo pabėgti - miške apraudojo ugnimi paleistus savo namus.

Taip neliko nei tėvelio rinktos tautosakos rinkinių, nei vaidinimų, nei brangiausių knygų, nei nepriklausomos Lietuvos leistų žurnalų. Po motinos širdimi - jau kita Gražinos sesutės Onutės širdelė.

Jaunos našlės pagailėjo vyro brolis. Gražiną, Onutę ir dar pulką vaikų jis lydėjo iš miško į vieškelį - į gyvenimo kelią ėjo patys...

Tiek to Gražinos Kunigėlytės kelio ir būta: už miško 10 kilometrų - Veisiejų vidurinė mokykla. "Žiemą bendrabuty nei vėjai užpučia, nei lyja, tai visokio galo prisimislydavom: naktimis pasivažinėjimas rogėmis nuo kalno vos ne iki Veisiejų miestelio vidurio, veselijos su nuometais ir pulkais pamergių, Joninės, paparčio žiedo ieškojimas viduržiemy, meilės laiškučiai vietoj spirgų į sriubą... Ir visa tai, kai auklėtojos nemato. Daugiausia šėldavom naktį. Ir aš ten buvau, kaip toj pasakoj, tik gyvenau mažiukų kambary." Bet tai netrukdė Gražinai paslapčiom per stalą algebros pasiųstus uždavinius išspręsti. Ji mielai sprendė, nes viską labai gerai mokėjo. Kartu ir į tuos naktinius "žaidimus" išsiprašydavau. Tik vieną kartą mačiau Gražiną verkiant, kai naujas auklėtojas matematikas bandė paauklėti ir pamokyti ją. Su liniuote matematikas mieravo centimetrus, kaip toli turi būti knyga nuo akių... Gražina verkdama išėjo, nieko nesakė. O mums, mažiems, buvo gaila jos didelės verkiančios. Galvoj netilpo: kaip tas mokytojas, ir dar matematikas, nežino, kad Gražina visada taip prisikišusi skaito. Kad čia kaltos jos akys - mums suprasti dar buvo per anksti.

Tai dabar visi turškia kaip antys baloj: reabilitacija, integracija, o tada, prieš keturias dešimtis metų, Gražina baigė Veisiejų vidurinę tik su keliais ketvertais. Žemiškas vieškelis, akmenuotas ir per miškus vingiuotas, Veisiejuose sustojo. Reikėjo pačiai surasti sprendimą, kaip kilti į gyvenimo kalną. Namie - pulkas vaikų: iš 10 dabar gyvi 7. Net kruopos, ir tos suskaičiuotos, separuotu pienu pražilinta burokienė - prasta ir grobams, ir sielai. Motinos prisiminimai ir priminimai apie sušaudytą tėvelį diktavo norą mokytis. Bet iš ko? Per gimines sužinojusi apie Kauno aklųjų kombinatą, pasiskolino rublių kelionei. Taip likimas bloškė prie savų: dirbti kombinate kartu su kitais, mažai matančiais, mokytis. Svarbiausia - gyventi laisvai, kad niekas nerege nevadintų.

Keletą metų Gražina lankstė, klijavo kartonines dėžutes, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakultete.

Sako, neetiška viešai skelbti moters metus, bet manyčiau Gražina taip nemano: dar negimė orakulas, kuris sugalvotų kaip nors kitaip išmatuoti žmogaus gyvenimo kelią. Tegul metus slepia plevėsos, tuščiagarbiai.

Ornitologai skelbia, kad gegutės nustoja kukuoti apie Jonines. Taigi šiųmečiai gegužiukai Gražinai Siderevičienei prieš išskrisdami iškukavo lygiai 60. Iš jų - 34 LASS Kauno kultūros namuose. Kultūrinių renginių organizatorė - rašo popieriai. Sekdama Gražinos kūrybinį darbą pridurčiau: kultūros namų siela, jau trečia karta aklųjų ir silpnaregių meno mylėtojų kopia į sceną jos pakviesta.

Dabar LASS Kauno kultūros namai - ko gero, vieninteliai laikinojoje sostinėje. Taip aktyviai sėjo ir puoselėjo gėrio, pažinimo, lietuviškos dvasinės kultūros daigus. Keitėsi santvarkos, griuvo didžiuliai kultūros židiniai miestuose ir kaimuose, o kauniečiai atsilaikė, kaip tom dumplėm į žaizdrą papūtus, net įgavo naują kvėpavimą.

Bandžiau įspėti, ką galvojo tėvas Izidorius Gražinai skirdamas šį vardą?

Gražina - graži. Taip, labai graži. Gražina - taip. Ji dirbdama tokį sunkų kūrybinį darbą gražina pusės Kauno žmonių gyvenimą. Grąžina - sukvietusi į kultūros namus ji seniems grąžina jaunystę, jauniems neregiams - gyvenimo džiaugsmą, draugus.

Vienintelis klausimas jubiliatei:"Jei uždarytų visus žemės kelius, ar grįžtum į savąjį akmenuotą, jau numintą?"

"Tikrai taip. Mano gyvenimo tikslas buvo pelnyti žmonių pagarbą, kad kiti pamirštų mano regėjimą. To aš pasiekiau. Mane supa tik labai mieli, tikri žmonės... Turime 6 sociokultūros kolektyvus, žmonės mus myli. Kartais pamąstau, kad aš tęsiu tėvelio kelią. Džiaugiuosi, kad tą pačią nelengvą kultūrologinio gyvenimo vagą iš manęs pamažu perima dukra Alma - Molėtų gimnazijos prancūzų kalbos ir etikos mokytoja. Sielos atgaiva - vaikaičiai Aistutė ir Gytis."

Dar vienas klausimas svečiams - Gražinos Siderevičienės svečiams - nuoširdiems pagalbininkams:

- Kaip surandate laiko ateiti į susitikimus LASS Kauno kultūros namuose?

- Jūs klausiate, kas atveda mūsų dramos teatro aktorius į aklųjų kultūros namus? Neklauskit, tik slapčia pasekite tą mūsų kelią... Ar ne ketvirtą dešimtį metų mus kviečia Gražina. Stipri ta jos traukos jėga. Tik kartkartėm jos balse pasigirsta nusižeminimo stygelė - mūsų aklieji kviečia. Deja, deja, tai ne žmogus su negalia. Tai tyras, jokiu melu nesuteptas šaltinis... O kaip ji pati skaito A. Jonyną, Just. Marcinkevičių, S. Nėrį...

Keliaujant tuo pačiu pažinimo keliu Kauno dramos teatro aktorei J. Paliulytei tarsi atitaria kitas Kauno dramos teatro aktorius E. Stancikas.

- Visa, ko imasi, Gražina daro nuoširdžiai. Jai labai labai reikia to, ką ji daro. It liepsna Gražina dega kiekvienu darbu, kaip dabar juos valdiškai vadina, projektu. Dabar sunku surasti žmogų, kuris širdimi žvalgytųsi po mūsų Lietuvėlės kultūros klodus. Gražina tai daro labai paprastai. Kas sakė, kad ji nemato... Gražina viena atstoja du krantus, tarp kurių ramiai, gaiviai srūva mūsų lietuvių kultūros gyvenimas Kaune.

Reikia būti labai galingai, kad leistum tekėti gėriui, niekieno nevaržomam.

"Gražina - reto talento žmogus. Net mums, įgaliesiems, stinga tokio nesvietiško optimizmo. Kai ateidavau pas Beatričę, ji sakydavo: "Kaip puikiai jūs atrodote." Tuoj pat dingdavo įtampa. Ir su Gražina bendraudamas užsimirštu, ir gera taip, kaip yra. Vienas dievas težino, kas būtų ji, jei nebūtų pasirinkusi kultūrologijos... Ji savo darbe yra profesionali - viską suorganizuoja taip, kad niekada nebūna jokių nesusipratimų kaip kitų, vadinamų sveikųjų, šventėse.

Vardai vaikams suteikiami neatsitiktinai. Tėvai, parinkdami vardus, nejučia tarsi užprogramuoja vaiko ateitį.

Gražus Gražinos gyvenimas. Tegul ir jai pačiai nestinga energijos, sveikatos ir saulėtų dienų", - linki kompozitorius, Kauno technologijos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, profesorius Giedrius Kuprevičius.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]