NEREGYS IR VISUOMENĖ

 

TEN VISAI VISAI NETAMSU


(Su Remigijum Audiejaičiu kalbasi Audra Baranauskaitė. Straipsnis buvo spausdintas 2003 m.lapkričio 8 d."Šiaurės Atėnuose")

Daunuojantis Remigijus AudiejaitisTaip sutapo, kad su Remigijum susitikome Baltosios lazdelės dieną. Po interviu nuėjome į rašytnamį, kur vyko K.Navako ir A.Šlepiko poezijos knygų pristatymai. Kęstučiui skaitant paskutinį eilėraštį, priešpaskutinis žodis buvo "naktis". Jį ištarus, salėje užgeso šviesa... Kavinėje prie baro gėrimai taip pat kurį laiką buvo pilstomi pasišviečiant žiebtuvėliais. Baltosios lazdelės diena slinko į pabaigą...

- Pažįsti nemažai poetų. Lankaisi jų renginiuose. Kas tave sieja su poezija?

- Taip nutiko, kad metus laiko teko mokytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Anglų kalba, kompiuteriniai mokslai akliesiems, greta japonų kalba, iš dalies lėmusi mano vėlesnes studijas. Jei ne Amerika, turbūt būčiau stojęs į fleitos specialybę, ir grojęs Kauno aklųjų ir silpnaregių orkestre.

Vėliau grįžus bei įstojus į universitetą, gal pusmetį tarpau anglistų terpėje. Tais laikais tai buvo labai madinga ir prestižiška specialybė. Dauguma stojo, norėdami padaryti karjerą, gauti gerai apmokamą darbo vietą. Tačiau, artimiau susipažinus su poetais Rimvydu Stankevičium ir Darium Šimoniu, supratau, kad ta kryptimi man nepakeliui. Matyt, prasiveržė meniniai polinkiai, kurie manyje buvo daugiau ar mažiau užslopinti...

Vėliau mūsų ratas plėtėsi, susitikę, ne tik daug kalbėdavom, bet ir dainuodavom, tarp jų buvo gerai grojančių gitara. Bendravimas su šiais žmonėmis pastūmėjo plačiau susipažinti ir su poezija, ir su proza. Apskritai, visą laiką norėjau būti su tais, kurie už mane kuo nors pranašesni: išsilavinimu, erudicija, intelektu, kad galėčiau iš jų pasiimti. Skaityti literatūrą pačiam tais laikais nebuvo tiek daug galimybių, todėl stengiausi daug ką sugerti į save per savo draugus kaip per mediumus.

- O tu pats ar rašai?

- Esu vienas iš keturių internetinio puslapio "www.nevykėliai.lt" savininkų. Tame puslapyje guli keli mano sukurti haiku, visiškai tolimi japoniškiems, keli limerikai, bet tai nelaikau rašymu.

- Kur studijuoji dabar?

- Orientalistikos centre. Kurso pavadinimas skamba keistokai - "Lyginamosios Azijos studijos". Iš keturių šakų pasirinkau japonologiją.

Tiesą sakant, patekau čia gana atsitiktinai. Baiginėjau vertimų studijas, neturėjau darbo ir, jei mane būtų metę iš bendrabučio, tai vos ne į gatvę. Ir staiga netyčia, įsijungęs radiją, išgirdau, kad kuriamas orientalistikos centras. Kadangi japoniškų mokslų buvau kandęs anksčiau, pamaniau, kad išlošiu dvigubai - ta kalba man patinka, be to, dar keturiems metams nemokamai liksiu bendrabutyje.

- Vakarais dažnai repetuoji...

- Keturiese įkūrėme grupę "Med Men Mun". Pavadinimas paimtas iš "Genesis" tekstų. Mes kartu jau treti metai. Gitara, bosas, mušamieji. Aš - vokalas, kartais į rankas paimu fleitą, nes kai nėra klavišinių, reikia užtušuoti "tuščias vietas".

- O kaip vadinasi unikalios improvizacijos, kurias įvairiausiom progom atlieki balsu?

- Tai visų nugirstų patirčių "suplakimas". Gali būti folko gabalėliai, pora taktų iš džiazo, bliuzo, žodžiu, absoliuti improvizacija. Paprasčiausiai, visa tai, ką girdėjau, "sukeliu", "sugrūdu į košę" ir "išspjaunu".

Tačiau, kai šneku, labai nemėgstu klausytis savo įrašyto balso. Kai dainuoju, skamba lygiau. Šiaip jau galėtų būti įteisintas kalbėjimas dainuojant, kaip koks rečitatyvas. Taip būtų lengviau ir užsienio kalbą mokytis.

Kartais man keista, kaip mane supranta kiti. Juk savo balsą tiesiog leidi į orą. Kažką girdi, bet tai ne tas girdėjimas. Antraip, galėtum jį kontroliuoti.

- O kam? Juk tai tavo temperamento, charakterio išraiška. Tarkim, man labai patinka, kaip tu kalbi. O kai dainuoji angliškai, stebina visiškas akcento nebuvimas, idealus intonavimas, virtuoziškos balso vibracijos.

- Tačiau geras sinchronistas iš manęs neišeitų. Aišku, karjera man nėra toks svarbus dalykas, bet vertėjavimas, kaip ne kaip, galėjo būti pinigų šaltinis.

- Iš kur tu kilęs?

- Iš Kauno, tačiau baigiau Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Nei mano tėvai, nei sesuo dvynė neturėjo jokių regėjimo problemų.

- Bet žmonės tavęs klausia, ką tu matai?

- Kartais klausia, ir aš atsakau: nieko. Tai ir yra NIEKO... Nėra nei vaizdo, nei spalvos kategorijos. O leistis gilyn į kažkokius dvasinius regėjimus...

- O kai fotografuoji? Juk esi net surengęs parodą.

- Tuomet garsas - pagrindinis šaltinis.

- Tačiau vis tiek manai, kad ten - kažkoks vaizdas...

- "Vaizdas" yra tiek, kiek aprėpia mano rankos. Galiu atsistoti, paliesti sieną, ir viskas.

Žinoma, pasaulyje yra daug naujos technologijos, kuri padeda tą suvokimą praplėsti.

- Kurtieji, jei turi klausos aparatą, garsą gali išgirsti. Galbūt aklas žmogus ateityje taip pat kažką pamatys.

- Niekada neregėjusiam būtų baisu. Juk apsiverstų visi pojūčiai, visas pasaulis. Galima ir išprotėti... Reikėtų rimtai psichologiškai ruoštis. Kita vertus, sakoma, kad regėjimu perteikiama tik dešimt procentų informacijos, o daugiau - visais kitais pojūčiais.

- Kartą tau pasakojau, jog prie Neries radau gervuogių. Tu pasakei: oho, kokios vėlyvos... Iš kur tai žinai?

- Esu valgęs gervuogių nuo krūmo.

- Jų šakos braižo ir duria.

- Na, tai kas. Jei mane priveda, jas nusiskinti labai lengva. Reikia tik pirštų miklumo.

- Tačiau bandai ką nors paliesti ir nežinai, ką paliesi. O jeigu ten kažkas bjauraus... Be to, gali įsidurti, susižeisti.

- Taip nutinka. Todėl stengiuosi nekišti rankų, kur nereikia. Yra atsargumas. Jei daiktas tau nepažįstamas, tu jį iš lėto apčiupinėji, jei įprastas, imi elementariu rankos judesiu, lyg matydamas.

- Bet sąvokos "gražus", "bjaurus" tau egzistuoja?

- Žinoma. Jos adekvačios patiems pojūčiams. Juk gali būti bjaurus paviršius. Kažkoks nelygumas, kuris nemaloniai sudirgina vaizduotę.

- Kokie paviršiai tau patinka?

- Lygūs, nes juos smagu liesti, bet jie nėra estetiškai gražūs. Kuo turtingesnis paviršius, tuo jis gražesnis. Kokie nors barokiniai išraižymai...

- O ką liesti nemaloniausia?

- Turiu fobiją - bijau nudegusių vietų. Ar tai būtų apdegęs skuduras, medis, oda. Man tai vienas šlykščiausių paviršių. Galiu paliesti bet ką, tik ne tai. Vaikystėje esu lietęs darinėjamos kiaulės vidurius, ir tai neatrodė taip bjauru.

- O kvapai?

- Būdamas mažas, gerokai apsilamdžiau nosį. Plojausi į žemę ir nespėjau ištiesti rankų. Todėl kvapai man reiškia ne per daugiausiai. Kažką užuodžiu, bet neturiu uoslinės patirties. Neskiriu raudono vyno nuo balto, nes tai "kirto" ir per skonio receptorius.

- Tuomet garsai tampa dar svarbesni...

- Aklų žmonių klausa nebūtinai turi būti absoliuti, nors, žinoma, dažniausiai jie muzikalūs. O šiaip jie turi labai jautrią, selektyvią klausą, galinčią tarp daugybės garsų išskirti jiems būtiną.

- Mes matomės tik penktą kartą. Ar tuščiame universiteto kiemelyje mane pažinai iš žingsnių?

- Norint atskirti, jų reikia klausytis ilgai. Ne dienom ir ne mėnesiais. Nebent jie labai charakteringi ir imi juos atskirti iš karto. Žinoma, tikrai artimų žmonių, su kuriais praleista daug laiko, žingsnius gali atpažinti.

- Kartais susidaro įspūdis, kad esi baisiai užimtas žmogus.

- Nė velnio. Dažnai turiu daugybę laiko, ir nežinau, ką daryti.

- Ką tada darai?

- Nieko. Sėdžiu vienoje vietoje. Ir užsiiminėju "niekuo".

- Tuomet mintys lenda į galvą...

- Jei nenoriu, kad lįstų, bandau klausytis muzikos.

- O jeigu muzikos nėra?

- Stebiu žmones. Klausausi jų pokalbių. Kita vertus, negaliu vienoje vietoje ilgai išbūti... Nebent "Suokalbyje". Nors, atrodo, tie patys "snukiai", tačiau yra kažkas tokio, gal jausmas, lyg būtum grįžęs namo.

Be to, labai geras atradimas - mobilus telefonas. Bet kada gali kam nors paskambinti.

- Ar susidurdamas su nepažįstamais žmonėmis, jauti, kad keičiasi jų reakcija bei gebėjimas bendrauti su šiek tiek kitokiais, negu jie?

- Dainuojančios revoliucijos laikais man buvo šešiolika. Iki tol mes retai išlįsdavome į viešumą.

Žinoma, žmonės tapo laisvesni iš esmės. Bet vėlgi tai priklauso nuo kiekvieno atskiro individo. Vienas, jei ir šiaip komunikabilus, prieis, ir mes iš pat pirmo karto šnekėsime kaip lygūs su lygiu, o kitas gali drovėtis užkalbinti.

Be to, yra daug daugiau informacijos. Žmonės su negalia ir patys labiau išeina į viešumą. Tarkim, spaudoje gali rašyti ką nori, bet kai tave pamato gatvėje ar kokiame renginyje, įspūdis daug gyvesnis.

- Sakei, kad kartais "autopilotu" grįžti namo. Nuo troleibuso stotelės...

- Šiaip jau nepasižymiu gera orientacija, lyginant su kitais aklaisiais. Vėlgi tie, kurie yra anksčiau regėję, turi puikią atmintį. Pravedei vieną kartą, ir jie prisimena maršrutą. O aš, jei nesusikaupęs arba šnekuosi, tai mane vesk nors ir tris šimtus kartų...

Aišku, gali maršrutą išmokti. Su instruktorium praeini, išsiaiškini menkiausią detalę, vos ne kiekvieną įdubimą ar išsikišusį lietvamzdį... Didelio pavojaus į kažką atsitrenkti nėra: daiktai skleidžia tam tikrą akustinį garsą. Bet jei objektas bus žemiau mano galvos, galiu jo ir nepajusti.

- O kaip būna, kai "įkali"?

- Kuriam laikui ir reakcija, ir orientacija paaštrėja. Pagreitėja judesiai. Paskui vėl pradeda prastėti.

- Panašiai esti visiems mirtingiesiems... O riba tarp dienos ir nakties tau labai išsitrynusi?

- Naktį, kiek pavyksta, stengiuosi miegoti, bet aš apskritai blogai miegu. Dėl to man ta diena būna pusiau prasnūduriuota. Taip yra nuo pat paauglystės. Anksčiau naktį į garsus per daug nekreipdavau dėmesio, o dabar įpuoli į snaudulį, staiga išgirsti kokį netikėtą garsą, ir širdis pradeda taškytis.

- Kartais susidaro įspūdis, kad gyveni tik reginčiųjų pasaulyje. Tačiau egzistuoja kažkoks savitarpio supratimas, patirties bendrumas, kuriuo su reginčiaisiais negali dalintis.

- Žinoma, juk trylika metų praleista viename mažame bendrabutyje. Gali nesimatyti penkerius metus, susitikti ir bus apie ką šnekėtis. Tikrai, visokių nuotykių būta. Nors man pačiam nelabai kas nutikę, esu pakankamai ramus. Ir šiaip buvau, ko gero, vienišius. Tiesą sakant, ir dabar...

- Bet aklas žmogus daug pažeidžiamesnis. Jį galima apgauti, išsinešti jo daiktus... Ar esi patyręs ką nors panašaus?

- Tiesiogiai gal ne. Net nežinau, kodėl... Gal tokia mano aplinka. Be to, nelabai ir fiksuoju tuos dalykus.

- O kaip susiskaičiuoji pinigus?

- Dažniausiai žinau, kiek turiu ir kokiomis kupiūromis. Metalines monetas pažįstu pats, o popierinius galima susilankstyti įvairiomis formomis: trikampiais, keturkampiais... gali prisigalvoti visokių "lėktuvėlių".

...Aklieji, iš tiesų, neretai būna labai jautrūs, įžeidūs, įsitempę. Aš taip pat galiu būti įsitempęs, bet ne dėl aklumo. Daugiau dėl charakterio ypatybių. Tik tarp savo draugų labai puikiai jaučiuosi. Arba kai "įkalu".

Kartais sėdžiu kompanijoje ir galiu pratylėti valandų valandas. Su niekuo nebendraudamas. Net atsijungiu. Bet staiga kažką išgirstu, pajuntu, kad galiu įsiterpti ir įkišu savo trigrašį.

O šiaip man visai nebūtina, kad į mane kreiptų dėmesį, to net nelaukiu. Niekada nepuolu pirmas, netrokštu būti pristatytas, nes žinau, kad tai dirbtina, ir po akimirkos vardai bus pamiršti.

- O ką manai apie meilę?

- Prieš kurį laiką turėjau merginą. Draugavome porą metų. Susitikdavome dažnai, nors ji gyveno kitame mieste. Tačiau buvome pernelyg skirtingi, todėl gražiai išsiskyrėm, ir viskas. Be to, vien susitikinėjant ilgai negali tempti, reikia gyventi su žmogumi.

Žinoma, ir anksčiau įsimylėdavau, bet jausmas būdavo tik iš mano pusės. Dažniausiai net neprasitardavau... Prasinešiodavau, ir tiek.

- Ir nieko nebeieškai?

- Jei liksiu vienas, na, ir kas... Bet aš nuo nieko neatsižegnoju. Gal kada nors pats pasiryšiu, gal priimsiu kito žingsnį. Kas žino...

Tačiau nenoriu nieko daryti desperatiškai, pažindintis internetu ar kitais būdais.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]