PORTRETAS

Bronius NARKŪNAS

NUOBODULĮ VEJA ŠALIN

- Kaip aš jūsų pasiilgau, mokytojau, - vos išgirdęs pirkios duris pravėrusio Leono Lazausko balsą, neslėpdavo savo džiaugsmo mažasis Semionas.

Pensinio amžiaus sulaukęs mokytojas, ilgus metus direktoriavęs Šventos septynmetėje mokykloje ir vėliau pradėjęs brailio rašto mokyti neregius ir silpnaregius, ne mažiau džiaugdavosi berniuko smalsumu žinioms. Iš artimiausio autobusų sustojimo per gilius sniegynus, kur, atrodo, tik briedžiai tarp miškų prašuoliuoja, mokytojas trejetą kilometrų klampodavo į prie Žeimenio ežero prigludusį Obelų Rago kaimą.

Šis darbas, mokant daugiau nei 10 jauno amžiaus neregių Švenčionių ir Ignalinos rajonuose, reikalavo didelės kantrybės, ištvermės ir pasiaukojimo. Neseniai besikalbant, jau devintą dešimtį įpusėjęs ilgametis pedagogas prisiminė vieną mokinį, kurio sukietėję pirštai buvo labai negrabūs brailio subtilybėms. Tas mokinukas ilgą laiką savo rankų galupirščius mirkydavo net karštame piene su medumi, kad šie suminkštėtų. Ir po ilgų treniruočių pirštai suminkštėjo, kantrybei ir užsispyrimui pakluso brailio raštas.

Nuo sūpuoklių nukritus

- Ne, ne, aš pirštų karštame piene nemirkiau, - neseniai pasakė jau 45 metų sulaukęs Semionas Bulbovas, kai vieną šaltą kovo pradžios vidudienį kartu su Kaltanėnų seniūnu Boleslovu Kiziku jį aplankėme gimtajame Obelų Rago kaime. -Bet mokytojo pasakojimą apie karštame piene pirštus mirkiusį mokinį gerai prisimenu. Tas mokinys gyveno Ignalinos rajone.

Mokytojas gerai prisimena ir Semioną, kuris ankstyvoje vaikystėje neteko regėjimo - nukritęs nuo sūpuoklių, smarkiai susitrenkė galvą. Atrodo, net ir gydytojai neslėpė skaudžios tiesos - aštuntus metus einančiam berniukui tikimybė išgyventi buvo labai menka. Nelaimės ištiktąjį operavo I- oje tarybinėje (dabar šv. Jokūbo) ligoninėje Vilniuje. Po sudėtingos galvos operacijos prarado regėjimą.

Kalbini - ne kiekvieną prikalbini

Tokiems vaikams, vaikystėje mačiusiems dienos ir saulės šviesą, adaptuotis daug sunkiau negu iš prigimties neregiams. Tą neabejodama tvirtina Stasė Mažuolienė, LASS Švenčionių rajono tarybos pirmininkė. Ji, atrodo, puikiai žino kiekvienos ir kiekvieno šiai rajono organizacijai (jai priklauso 60 suaugusių ir 20 vaikų) bėdas ir poreikius. Pagal išgales stengiasi padėti, kuo gali: siunčia į "Vyturio" reabilitacijos centrą Palangoje, į rajoną pasikviečia kamerinį aklųjų chorą "Skroblas" iš Vilniaus, kviečia į Labanoro regioninio parko vadovybės akliesiems ir silpnaregiams surengtą ekskursiją ir t. t. Kviečia, kalbina pirmininkė, bet ne visada prikalbina. O kai prikalbina, žiūrėk, ir pasitenkinimo džiaugsmą išgirsta: "Prie ežero aš girdėjau bangų šniokštimą", "o aš net paukštį parko muziejuje glosčiau"...Nežinau, ar tokį susižavėjimą, džiaugsmą supras regėjimą turintys žmonės.

Dabar, atrodo, ir Semionas Bulbovas didesnio potraukio tokiems masiniams renginiams neturi.

Jaučiant žmonių paramą

Iki 16 m. amžiaus Semionas gaudavo tik 16 rublių mėnesinę invalidumo pensiją. O kai Aklųjų kombinate Vilniuje pramoko amato, kai jau turėjo 5 metų darbo stažą, pensija šoktelėjo iki 75 rublių. Tačiau gyvenimas mieste Semionui nepatiko - traukė gimtinė. Į gimtąją gūžtą ir sugrįžo. Sutartu laiku iš Vilniaus kombinato jam atveždavo užsakymus, medžiagas. Semionas Bulbovas tapo namudininku. Mėnesinę užduotį - surinkti 5 tūkstančius elektros šakučių - lengvai įvykdydavo. Dabar regėjimo netekęs vyras jau turi 10 metų darbo stažą, su pašalpomis per mėnesį gauna 302 Lt pensiją.

Gyvena kartu su 84 m. amžiaus motina Irena. Labai dažnai namuose pamatysi ir seserį Niną Romanenko, dirbančią UAB "Vėjinė". Broliui ir mamai ji atveža maisto, kitų būtiniausių prekių.

- Iš Socialinės paramos skyriaus ką tik nemokamai gavome daržovių sėklų - ridikėlių, agurkų, pipirų, moliūgų, kukurūzų, - rodė spalvotus pakelius Nina. - Ir pigesnių viščiukų visada parūpina. Niekada neaplenkia Seimo narės Kazimieros Prunskienės labdara. Žemę, jei tik reikia, už mažesnę kainą traktoriumi padeda įdirbti seniūnija, nors bulves sodiname, kaupiame ir išariame kaimyno arkliu. Per bulviakasį suvažiavę giminės bulves nukasa.

Semionas, gerai pažįstąs nuo vaikystės takus, senyvai motinai iš šulinio pasemia ir į namus parneša vandens, nuneša karvei pagirdyti. Ėdalą kiaulėms taip pat nuneša iki tvarto durų. Ir į pirtį nuo vaikystės įprastu takeliu, prisilaikydamas tvorelės, vienas nueina ir pareina, ir su seserimi Nina dvirankiu pjūklu malkas supjauna.

Nuobodulį veja šalin

Ar vaikystėje išmoktas brailio raštas padeda gyvenime?

Be abejo. Jei kas skambina, Semionas lengvai užsirašo telefono numerį ar kitą svarbią žinią. Ir šiuo raštu parašytas knygas tikriausiai skaitytų, jei nebūtų šiam norui patenkinti prieinamesnio būdo - rajono organizacija 1996 m. įteikė magnetofoną įgarsintoms knygoms skaityti, aklųjų laikrodį. Įdėjai į tokį magnetofoną kasetę - ir klausykis raiškiai skaitomų P. Dmitrijevo "Berijos kareivio", A. Kuprino "Rubino apyrankės", A. Vienuolio į rusų kalbą išverstų bei daugelio kitų rašytojų knygų. Tokiomis kasetėmis, gautomis iš Lietuvos aklųjų bibliotekos, nuolatos aprūpina tarybos pirmininkė Stasė Mažuolienė.

Į kasetes įrašytos ir klausomos knygos nuobodulį veja šalin, saulės šviesos nematančio žmogaus gyvenimą šviesina.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]