LASS LITERATŲ KŪRYBA

GLAUDŽIANTIS PRIE MEDŽIO IR ŽOLĖS

2004 metų pradžioje Alytaus dienos centre įvyko alytiškio poeto Albino Plauskos poezijos rinkinio "Klajūnės mano mintys" pristatymas. A. Plauska yra LASS narys. Šiuo metu gyvena kaime ir įkvėpimo semiasi iš žemės, gyvulių, medžių... Kaip pats sakė, eilėraščius rašo jau seniai, bet rinkinį sudaryti ryžosi tik dabar. Anot autoriaus, šis rinkinys - tai poetinė duoklė gimtajam kaimui. A. Plauskos tekstuose galima atpažinti kaimo, kuriame autorius augo, žmones ar svarbesnius įvykius.

Rinkinio anotacijoje rašoma: "Sugriautų namų, tėviškės ilgesys, vaikystės prisiminimai, meilė šalia esantiems ir gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms bei žemei šalia numylėto Nemuno, kur autorius gimė, užaugo ir dabar gyvena tą žemę dirbdamas. Beveik visi eilėraščiai parašyti glaudžiantis prie medžio ir žolės, akmens ir gėlės. Ir žmogaus".

Knyga išleista 500 egz. tiražu. Leidybai reikalingas lėšas skyrė ir įvairių akcijų metu rinko Alytaus Dzūkijos LIONS klubas. Finansinę paramą taip pat suteikė ponai Aloyzas ir Nijolė Jaciunskai, Kazimieras Sventickas. Knygą spaudai parengė ilgametė "Alytaus naujienų" literatūrinio puslapio redaktorė Birutė Orinienė.

Paklaustas, ar rengiasi dar rašyti ir leisti daugiau knygų, poetas atsakė: "Greitai būsime Europos Sąjungoje, žada visokias kompensacijas. Tai jeigu mažiau bus tų gyvulukų, tai gal ir rašysiu..."

"Mūsų žodžio" informacija

* * *

Klajūnės mano mintys

Šalia tavęs lyg kregždės

Nepajėgia nurimti

Prie žemės švaistos krebždi

O jau seniai ataušo

Žolė delnai ir žodžiai

Ir bičių nesiklauso

Balti užsnūdę sodai

Krūvon maži ėriukai

Atsiklaupia pavargę

Į tirštą grimzta rūką

Ant pievų užsimerkę

Ryte anksti rasotos

Laukinės gėlės tyros

Ims degti ir liepsnoti

Kaip žvaigždės nuolat gyvos.

NEAPDAINUOJAMA

Norėjau upę naktį apdainuoti,

Tačiau lakštingalos man kliudė.

Ten suposi mėnulio luotas

Prie tų žalių bangų prigludęs.

Jaučiau, šalia žydėjo ievos

Be bičių dūzgesio svaigaus.

Nuraudo rytuose prieš dieną

Kampelis mėlyno dangaus.

Ir supratau per smėlį brendant:

Ji - upė - man nakčia dainavo.

Miglotą šaltą klostė krantą

Ir skęstančias žvaigždes skaičiavo.

O! Ilgai ilgai nesugebėjau

Su gelmėmis aš išsiskirti!

Virpėjo vėjas ir stebėjos, -

Kodėl jis mudviejų negirdi.

PO PUMPURŲ SPROGIMO

Kažkas pasauly pasikeis

Po pumpurų ūmaus sprogimo.

Ir mūsų nuodėmes atleis

Nauja žvaigždė danguj užgimus.

Kalbėsis žvėrys su vaikais,

O paukščiai kvies drauge skraidyti.

Kažkas pasauly pasikeis, -

Nebus jėgos tam sustabdyti.

Neliks nei melo, nei klastos,

Nei smurto, prievartos, vogimo.

Taika balandžiais suplasnos

Po pumpurų ūmaus sprogimo.

Tai, ko meldei, sapnuos šaukeis,

Pažemintas visų, beteisis,

Nušvis žvaigždelės spinduliais,

Jei pats pasauly pasikeisi.

VAIKYSTĖS DUONA

Kriaukšlė saldžiarūgštė - vaikystės meduolis-

Jėgas atgaivino ir alkį nuvijo.

Pavargusi saulė nugrimzdo į guolį,

Ir namas pakvipo aitriais šalavijais.

Mėnulis žiūrėjo pro pravirą langą,

Šviesa glamonėjo lyg motinos pirštai.

Ir buvo taip gera, ir buvo taip lengva

Paskęsti į sapną, į sutemą tirštą.

Užgesusi krosnis. Nežėri žarijos.

Ir kepalą duonos, tą kryžium žymėtą,

Suraikėm, suvalgėm, išsidalijom.

Beliko tik kubilas. Senas, skylėtas.

Saulėlydis. Kvepia aitriais šalavijais

Virš pievos, kur takas siaurutis užžėlęs,

Ir žvaigždės suspindi tarytum žarijos,

Ir blaškos šešėliai lyg mirusių vėlės.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]