GYVENIMO AKTUALIJOS

Alvydas VALENTA

O KĄ MAN JI DUODA...

Vyresniosios kartos mūsų žurnalo skaitytojai dar gerai prisimena tuos laikus, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (tuometinė LAD) buvo visokių gėrybių šaltinis: savo nariams teikė pašalpas ir net paskolas, dalino magnetofonus, kelialapius, rėmė sportininkus ir saviveiklininkus. Tada, kaip pasakytų koks nors išmintingas kaimo filosofas, ir mažam vaikui buvo aišku, kodėl į šią organizaciją reikia stoti.

Gyvename ir išgyvename kitokį laiką: LASS nieko neduoda ir nedalina. Tiesa, šitaip sakyti nėra visiškai tikslu: dalinti ji dalina - ir magnetofonus, ir laikrodžius, ir baltąsias lazdeles ar didinamuosius stiklus, tačiau visa tai ne iš savo, o iš valstybės kišenės.

Šiek tiek pasigilinus paaiškėja, kad šitų dalykų galėtume gauti ir nebūdami organizacijos nariai, vien turėdami dėl regėjimo sutrikimo invalidumo grupę. LASS, kaip visuomeninė organizacija (bent šitaip skelbia jos įstatai), iš tikrųjų nieko nedalina, o tik vienija regėjimo negalią turinčius žmones savipagalbai, gina jų teises, atstovauja jų interesams. Ar šito užtenka, kad netenkantys regėjimo žmonės norėtų stoti į mūsų organizaciją? Ko iš jos tikisi ir laukia tie, kurie įstoja?

Prieš pereidami prie nuomonių ir svarstymų, tepastebėsime, kad šį klausimą keliame ne mes, žurnalistai: jis, LASS socialinių darbuotojų teigimu, vis nuskamba ir nuskamba iš regėjimo netekusių žmonių.

Iš pradžių šiek tiek skaičių. 2004 m. sausio 1 d. LASS priklausė 6921 I, II ir III grupės su rizikos faktoriumi regėjimo invalidas. 864 žmonės turėjo invalidumo grupes dėl regėjimo, bet aklųjų organizacijai nepriklausė - jie buvo LASS įskaitoje. Pagal apskritis šie žmonės pasiskirstę taip: Kauno ir Marijampolės - 314, Klaipėdos ir Telšių - 61, Panevėžio ir Utenos - 47, Šiaulių ir Tauragės - 60, Vilniaus ir Alytaus - 382. Per praėjusius metus į LASS įstojo: Kauno ir Marijampolės apskrityse - 77, Klaipėdos ir Telšių - 69, Panevėžio ir Utenos - 34, Šiaulių ir Tauragės - 42, Vilniaus ir Alytaus - 55.

Paklausti, kas ir kodėl dažniausiai į LASS nestoja, apskričių tarybų pirmininkai beveik vienu balsu tvirtina, kad pirmiausia - tai senyvo amžiaus žmonės. Tokių kiekvienoje apskrityje paprastai yra daugiau negu pusė, kai kur - net iki 80 proc. Kita nemaža grupė - žmonės, netekę regėjimo, bet vis dar neprarandantys vilties, kad jis pagerės. Įstoti į LASS jiems reikštų kapituliuoti pirma laiko. Dar viena grupė - žmonės, invalidumą dėl regėjimo gavę jau būdami kokios nors neįgaliųjų organizacijos nariai. Nei prieš LASS, nei prieš jos veiklą jie nieko bloga neturi - tiesiog nemato reikalo priklausyti kelioms neįgaliųjų organizacijoms iš karto.

LASS Panevėžio ir Utenos apskričių tarybos pirmininkas Aloyzas Vilimas: "Žmogus supažindinamas su LASS veikla, papasakojama, ką mes veikiame, pasiūloma įstoti į organizaciją pačiam. Jeigu žmogus atsisako stoti, užpildoma tik jo kortelė: adresas, kiti duomenys, poreikiai. Tuo viskas ir baigiasi. Jeigu kreipiasi pats, minimalią paramą, konsultacijas gauna, bet šiaip toks žmogus paliekamas ramybėje. Viskas logiška: jeigu žmogus nenori stoti į aklųjų organizaciją, jam ta veikla neįdomi, tai jis nėra niekur ir kviečiamas: nei į kultūrinius renginius, nei į užimtumo būrelius."

Kaip sako A.Vilimas, jo vadovaujamose apskrityse į LASS įstoja praktiškai visi žmonės iki 50 metų. Aiškinti, kodėl verta priklausyti LASS, tokiems žmonėms nereikia, daugelis jų apie šią organizaciją žino arba bent šį tą yra girdėję. Priklausymas LASS jokių lengvatų gaunant kompensacinę techniką nesuteikia, nors kai kurie apskričių tarybų pirmininkai ir prasitarė, kad pirmiausia aprūpintų savo žmones. Tačiau A. Vilimas jokios "giminystės" čia nepripažįsta: "Dalindami kompensacinę techniką nesivadovaujame principu, yra žmogus LASS narys ar nėra. Vertiname pagal poreikius. Štai, pavyzdžiui, yra du I gr. žmonės: vienas dar šiek tiek primato, kitas - visiškai nemato. Lazdelę pirmiausia duosime tam, kuris visiškai nemato."

Daugiau nei dvidešimt metų su aklaisiais bendraujanti socialinio darbo koordinatorė Likumida Orlova (Vilniaus ir Alytaus apskritis) irgi sako, kad tiesmukiškų klausimų, kokią įstojęs į LASS žmogus turės naudą, sulaukianti nedaug. Dažniau žmonės klausinėjantys, kokios būtų įsidarbinimo ar įdarbinimo galimybės, ar padėtų organizacija siekiant mokslo ir pan. L. Orlova: "Žmonės skirtingi, skiriasi jų materialinė padėtis, todėl ir vienokie ar kitokie klausimai, nuostatos nebūtinai yra susiję su amžiumi. Štai vyresnio amžiaus žmogus gauna pensiją, iš jos sunkiau ar lengviau, bet pragyvena ir iš LASS jam nieko nereikia. Kitas perpus jaunesnis, tačiau neturi kur gyventi, mėgsta išgerti - pirmasis jo klausimas: o ką man ta aklųjų organizacija duos?" L. Orlovos pastebėjimu, smarkiai skiriasi ne tik jaunų ir pagyvenusių, bet ir pačiame Vilniuje bei jo rajone gyvenančių žmonių požiūris. Vilniečiai daug rečiau kelia klausimą: "Ką man jūsų organizacija duos?"

Žvalgydamiesi po LASS Vilniaus ir Alytaus apskritis, susidūrėme su problema, nežinoma arba beveik nežinoma kitoms apskritims. Pavyzdžiu čia galėtų būti kad ir LASS Širvintų rajono organizacija: jos įskaitoje - 43 regėjimo negalią turintys žmonės, tačiau mūsų organizacijai iš jų priklauso tik 28. Pirmininkės Lionės Griškevičienės teigimu, daugelis iš likusių 15 į organizaciją tikrai stotų, bet negali šito padaryti, nes Vilniaus 5 medicininės socialinės ekspertizės komisijos (MSEK) išduotoje pažymoje neįrašyta, kad invalidumą jie turi dėl regėjimo. Mat paaiškėjo, kad jeigu, tarkime, žmogui, patyrusiam insultą, susilpnėja regėjimas, Vilniaus MSEK (šitokios praktikos jau seniai atsisakė Kauno MSEK) jam suteikia invalidumo grupę tik dėl bendrojo susirgimo. O LASS įstatuose yra sakoma, kad šios organizacijos nariais gali būti tik I, II ir III gr. regėjimo invalidai. Todėl visiškai įmanoma kad ir tokia situacija: po insulto žmogus netenka regėjimo, bet MSEK išduotoje pažymoje nurodyta invalidumo grupė tik dėl bendrojo susirgimo - toks žmogus įstoti į LASS negali. Visai nebloga medžiaga absurdo komedijai! Kad tokios komedijos nesugalvotų niekas parašyti, praėjusių metų pabaigoje LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių taryba ėmėsi konkrečių žygių - susitikime su MSEK darbuotojais sutarta, kad tais atvejais, kada dėl bendrojo susirgimo pablogėja regėjimas, žmogui bus suteikiama invalidumo grupė ne tik dėl bendrojo susirgimo, bet ir dėl regėjimo. Todėl galima manyti, kad ateityje, bent jau Vilniaus ir Alytaus apskrityse, žmonių, turinčių regėjimo negalią ir neįstojusių į LASS, tikrai sumažės.

Pasiteiravome, ką mūsų aptariamu klausimu mano LASS Kauno ir Marijampolės apskričių tarybos pirmininkas Stasys Babonas. Keletas jo minčių: "Dabar lyg ir įėjo į madą samprotauti apie dvi Lietuvas, apie elitą ir daugumą. Analogijų kas nors gal įžvelgtų ir su aklaisiais: LASS nariai ir ne LASS nariai, tačiau tų ne LASS narių yra labai nedaug. Didžioji dalis - garbingo amžiaus žmonės arba dar turintys vilties atgauti regėjimą. Yra ir tokių, kurie neskuba stoti, ateina, apsižiūri, pamato, kad veikia biblioteka, įvairūs būreliai - tada įstoja. Na, o tie, kurie neateina, neįstoja, jais mes taip pat turime pasirūpinti. Didesnio skirtumo tarp LASS nario ir ne nario, turint omeny materialius dalykus, nėra. Svarbiausias skirtumas - LASS nariai gali dalyvauti organizacijos veikloje: teikti siūlymus, būti išrinkti. Kai žmogus manęs klausia, kodėl turėtų stoti į LASS, jam atsakau, jog, rodos, dar prof. P. Avižonis yra sakęs, kad aklųjų uždavinys - burtis draugėn.

Tik susibūrus draugėn buvo sprendžiami aklųjų darbo, kultūros, reabilitacijos, mokslo ir kiti reikalai.

Vakarų šalyse materialinės aklųjų problemos lyg ir išspręstos, o vis tiek žmonės buriasi: veikia aklųjų organizacijos. Tik būdami kartu mes esame stipresni, galime veikti ir daryti įtaką žmonėms, kurie turi įgaliojimus spręsti mūsų problemas".

Žmonės dabar didesni materialistai nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tai turbūt objektyvu - skaičiuojame visi ir viską, lėšas, laiką, darbo sąnaudas. Ką daryti (ir ar reikia daryti!), kad regėjimo negalią turintis žmogus jaustų ne tik moralinę atsakomybę, bet ir materialinį suinteresuotumą priklausyti aklųjų ir silpnaregių organizacijai? Originaliai šį "rebusą" bando spręsti kauniečiai. S. Babonas: "LASS nario bilietas dabar jau praktiškai nieko neduoda: nei juo pasinaudosi važiuodamas troleibusu, nei nusipirksi be eilės deficitinių maisto produktų. Kaune pabandėme, kad LASS nario bilietas turėtų ne tik moralinį svorį. Organizuojame šokius pagyvenusiems žmonėms, į juos ateina ir mūsų narių. Pateikę LASS nario bilietą jie įleidžiami nemokamai. Veikia masažo kabinetas: LASS nariams viena masažo procedūra kainuoja tik litą. Seniau, kaip prisimename, į LASS stojo ir regintieji, bet, pablogėjus organizacijos materialinei padėčiai, daugelis išstojo. Dabar Kaune jau atsiranda reginčių žmonių, norinčių vėl būti LASS nariais, bet jau vėlu - traukinys nuvažiavo. Įrengiame kavinukę: LASS nariams joje bus 10 proc., išskyrus alkoholį, nuolaida. Taigi šiandien LASS nariu būti darosi jau ir naudinga."

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]