LASS LITERATŲ KŪRYBA

Henrikas STUKAS

VIEŠNAGĖ PAS SENĄJĮ KRIVĮ


Ištrauka iš ruošiamos knygos "Žemaičių karūnos lobis"

Greitas jojimas atvėsino karštą jauniausiojo Saulės namų palikuonio kraują. Šimtametė giria lyg kokia aklavietė veikė raminančiai. Medžių ošimas slopinte slopino pyktį ir neapykantą. Lietuvos rikis lyg girdėjo žodžius: "Nu-si-ra-mink, nu-si-ra-mink, nu-si-ra-mink!" O krūmų nuogos šakos antrino:" Tai lai-ki-na, tai lai-ki-na, tai lai-ki-na!"

Ringaudas, nuslopinęs kilusį pyktį, tik dabar atsitokėjo - apsižvalgė. Aplinkui - vien medžiai ir samanos. Kai kur bolavo dar nenutirpęs sniegas. Rikį apėmė baimė. Vietos nežinomos - galima pasiklysti. Nesmagu būtų susidurti su alkana vilkų ruja. O kur dar iš miego pakirdę lokiai. Reikėjo nedelsiant ką nors daryti. Jaunasis kunigaikštis pajojęs kelis šimtus žingsnių aptiko pelkę. Pasuko į kitą pusę - ir vėl pelkė. Kur bejojo - visur pelkė. Kaip jis čia pateko? Ringaudą dar labiau sukaustė baimė. Nors buvo užaugęs giriose, tokios gūdžios ir niūrios vietos dar nebuvo regėjęs. Su pelke nepajuokausi. Vienas klaidingas žingsnis - ir tu dausose. Negarbinga būtų tokia mirtis. Karys turi mirti karo lauke. O čia dar pradėjo vaidentis piktosios laumės, raganos. Jaunėlis pradėjo gailėtis savo lengvabūdiško pasikarščiavimo, bet buvo vėlu.

Kaip dera kariui bei kunigaikščiui Ringaudas suėmė save į nagą. Piktąsias laumes bei raganas nuvijo šalin. Ranka intuityviai užčiuopė po kailinukais ant krūtinės kabantį amuletą. Jis veikė raminamai. Lietuvos rikiui sugrįžo pasitikėjimas savo jėgomis bei sveika nuovoka. Karys įdėmiai apsižvalgė - tai kažkokia nedidelė salelė pelkėje, apaugusi medžiais milžinais bei krūmais. Daugiau lyg ir nieko. Jokio žvėries ar žmogaus. "Keista," - pagalvojo Ringaudas. Senu įpročiu apsižvalgė dar kartą. Dabar po galingu medžiu pastebėjo vos matomą būstą - tiksliau pasakius, trobelę, apdėtą samanomis. Geriau įsižiūrėjęs Ringaudas pastebėjo ir melsvą dūmelį - vadinasi, ten kažkas gyvena, bet kas?

Nulipęs nuo žirgo, pasislėpęs už jo, karys pradėjo artintis prie trobelės. Kunigaikštis gailėjosi, jog iš pilies išjojo be ginklų, tik su peiliu. Peilis dviem grumiantis - ginklas, bet per atstumą - žaisliukas. Esant reikalui, kautis tektų plikomis rankomis. Žingsnis po žingsnio Ringaudas artėjo prie paslaptingos trobelės. Jis jau galėjo atskirti girios kvapų gausybėje iš trobelės sklindančius kvapus. Matyt, šeimininkas - o gal šeimininkė - virė kvapnią arbatą. Ringaudas juto kadagio smilkalų kvapą. Iki trobelės likus vos keliems žingsniams paleidęs žirgą, kunigaikštis jau žengė prie įėjimo, bet staiga pajuto stiprų smūgį. Daugiau nieko!

Atsipeikėjęs išvydo dangų. Juto šaltas samanas. Kūną mauste maudė. Smūgis tikrai buvo stiprus. Negana to, kažkas sunkus tupėjo ant krūtinės. Atsimerkęs Ringaudas vėl užsimerkė - jis negalėjo patikėti. Ant krūtinės tupėjo didelė lūšis, urgzdama žvelgė į nekviestą svečią, pirmą pasitaikiusią akimirką pasiruošusi suleisti dantis į nuogą žmogaus kaklą. Instinktyviai kunigaikštis suriko, bet liežuvis ir gerklė iš baimės perdžiūvo: pasigirdo ne riksmas, o priešmirtinis kriokimas. Taip mirdavo priešas kovos lauke su durklu krūtinėje.

Žirgas pamatęs plėšrūną ant šeimininko krūtinės pradėjo žvengti ir trypti kanopomis.

Trobelės šeimininkas jau senokai girdėjo žirgo bei nekviesto svečio žingsnius. Senelis laukė šio susitikimo. Dievai seniai buvo perspėję apie garbingų svečių apsilankymą. Dievai jam patikėjo išpranašauti ateitį. Tai nelengva dalia. Nepašvęstiesiems ši žinia bus tikrai labai skaudi. Nesvarbu, kad jie šioje žemėje galingieji. Prieš dievus, visagalį laiką jie tik maži bėjėgiai skruzdėliukai, kaupiantys ne tai, ką reikia. Dievų valia tokia - vienas iš Lietuvos valdovų neišvengs smėlėto piliakalnio. Jis bus nužudytas ne garbingoje kovoje, o pasalūniškai, nesilaikant garbės, pamynus protėvių atsiminimą bei santarvę.

Pasitikti svečio krivis neskubėjo. Seni žmonės niekad neskuba. Jiems laikas teka kitaip. Juolab senelį patikimai saugojo miško dvasios bei žvėrys ir paukščiai: jis ne tik draugavo su girios gyventojais, bet pasitelkęs valią ir kario dvasią sugebėjo juos valdyti. Krivio manymu, Ringaudas tik užsigrūdins nuo pavojų ir netikėtumų - toks tikras karys ir turi būti.

Senasis krivis, paėmęs lazdą, palengva išsliūkino laukan. Trumpu švilptelėjimu nubaidęs lūšį priėjo prie samanose gulinčio kunigaikščio.

- Kelkis, sūneli! Žemė dar kol kas drėgna ir šalta. Žiū - sniego likučiai visur. Taip tysodamas tik peršalsi ir susirgsi. Tau pataluose vartytis nedera - juk tu Saulės namų jauniausiasis valdovas. Sunegalavus kūnui, suserga ir dvasia. Tavęs gi laukia mūšio laukas ir totorių Raudonojo Slibino sūnus. Manau, ir prieš atjojantį brolį nenori pasirodyti toks bejėgis, - senatviškai švebeldžiuodamas ir krenkšdamas kalbino gulintį Ringaudą senasis krivis.

Saulės namų jauniausiąjį valdovą lyg kas būtų šaltu vandeniu apipylęs. Užmiršęs kūną suveržusį skausmą, Ringaudas išraudęs bematant pašoko ant kojų. Nusipurtęs nuo apdaro drėgnas samanas, pasisveikino:

- Tebūnie pagerbtas Perkūnas ir visi dievai! Garbė šių namų šeimininkui ir žilai jo galvai.

Valentono AJAUSKO piešinys

Išvydęs senelį tuoj suvokė, su kuo bendrauja. Pasisveikinęs didysis Žemaitijos kunigaikštis Ringaudas netikėtai pasijuto mažu berniuku. Dar būdamas mažas su tėvu dažnai lankydavosi pas krivius ir krivių krivaitį. Senasis rankose laikė krivūlę. Atsiskyrėlis, matyt, buvo davęs įžadus gyventi vienas ir su niekuo nekalbėti. Seni kriviai žino viską. Jie moka skaityti žmonių mintis. Neklystamai nusako likimus. Ne be reikalo dievai juos pasirinko savo tiesų skelbėjais. Šis - taip pat ne išimtis. Kaipgi kitaip būtų galima paaiškinti, kad atpažino jį, kad žino, jog iš paskos atjoja brolis Erdvilas? Brolis atjoja!? Dabar Erdvilas - valdovas, o ne vyresnysis brolis, vaikystėje nuolat sekiojęs iš paskos. Dabojimų metas praėjo.

Senasis krivis daugiau svečio neragino. Apsigręžęs, seniokiškai susikūprinęs, pasiremdamas krivūle, nutapsėjo į trobelę. Ringaudas ėmė sekti iš paskos. Įėjęs vidun krivis atsisėdo ant kailiu uždengto suoliuko, prie pat židinio. Trobelė buvo nedidukė. Joje tilptų vos keli vyrai. Aišku, čia visu ūgiu neišsitiesi. Gali galva stogą nukelti. Trobelės stogas buvo nukaišytas įvairiausių žolių, žolelių, žolyčių pundeliais. Išskyrus guolį prie židinio, daugiau čia nebuvo jokių daiktų.

Įėjęs vidun Ringaudas pasijuto nejaukiai: jis nebuvo pratęs stovėti susikūprinęs. Senelis ištiesęs ranką paragino sėstis. Paėmęs molinį puodelį pripylė kvepiančio gėrimo ir drebančia ranka padavė žemaičių rikiui. Šis neatsisakė: drabužiai buvo sudrėkę, kūnas sušalęs. Gurkšnodamas viralą, pagardintą medumi, kunigaikštis pasislinko arčiau prie židinio. Jiedu dar nebuvo suspėję ištuštinti puodelių, kai lauke išgirdo riaumojančią lūšį. Senelis nusišypsojęs tarė:

- Ką gi, atskubėjo ir tavo brolis - einu pasitikti. Nedera tokio garbingo svečio laukti troboje. Ak, tie mano seni kaulai! Seniai turėčiau ilsėtis, bet Perkūno valia, kad vaikštau čia. Visi bendraamžiai dausose, jau senokai laukia manęs. O aš vis dar skelbiu dievų valią.

Krivis dar nebuvo išėjęs, kai tarpduryje pasirodė kresnas karys. Senelis vos nesusidūrė kaktomuša su Erdvilu, kuris, užuot sveikinęsis, pirmiausia paprašė:

- Krivi Pajauta, nuviliok lūšį. Antraip tas laukinis padaras sužalos mano karius. Jie išsitrauks ginklus. Nenorėčiau žudyti tavo "apsaugos", - praleisdamas senelį pajuokavo vyresnysis brolis.

Kol pelkės salos šeimininkas rūpinosi kunigaikščius atlydėjusiais kariais, broliai šiek tiek šnektelėjo. Pirmasis, paveiktas kadagio smilkalų, o gal žolelių antpilo, prabilo jaunėlis Ringaudas:

- Žinai, broli, jau seniai turėčiau išaugti iš dabojamo amžiaus. Esu daugelio žemių valdovas. Elgiuosi nederamai. Karščiuotis man nereikėtų. Gal manoji jaunystė negali susitaikyti su neteisybe.

Erdvilas nesupratęs brolio žodžių paklausė:

- Ringaudai, su kokia neteisybe tu negali susitaikyti?

- Gal aš ne taip pasakiau. Tu juk puikiai žinai ir supranti, apie ką aš kalbu.

- Suprasti gal ir suprantu, bet ir tau laikas būtų pabuvoti ir mano kailyje!

- Žinai, Erdvilai, taip toliau kalbėdami mes vėl vienas kito nesuprasime. Nenoriu daugiau su tavimi vaidytis. Dvikovos su Raudonojo Slibino sūnumi Jochiu trokštame vienodai. Todėl telieka paklausyti senojo krivio Pajautos. Jo lūpomis kalbės dievai. Ir dar... Atleisk!..

Erdvilas išgirdęs iš jaunėlio Ringaudo šiuos žodžius geraširdiškai atleido, nes vaidytis su broliu - nuodėmė.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Erdvilas prabilo:

- Sutinku! O tu ar žinai, kur esi?

- Nujaučiu, bet tiksliai nežinau. Lyg čia jau esu buvęs.

- Tuomet klausyk. Nežinau, kaip tu suradai kelią. Matyt, dievų valia! Tu atjojai į atsiskyrėlio, aiškiaregio Pajautos buveinę. Jis nieko nepriima, su niekuo nebendrauja. Nebent išimtis - didieji Lietuvos kunigaikščiai. Mus pasikviečia tik prireikus. Atvykęs be pakvietimo niekados nesurasi krivio Pajautos trobelės. Daugelis įžymių krašto kunigų ieškodami krivio nesugrįžo išvis. Manau, jog senasis krivis turi svarbių naujienų, nes dėl niekų nebūtų mudviejų šaukęs.

Nebaigus broliui pasakoti, grįžo trobelės šeimininkas. Atsisėdęs pamėgtoje vietoje nepiktai pabarė Saulės namų sūnus už tarpusavio vaidus. Paskui pasidomėjo, dėl ko kilo ginčas. Erdvilas trumpai papasakojo, kas nutiko, ir paprašė patarimo. Senelis giliai atsidusęs prabilo:

- Nuo neatmenamų laikų žemaičiai, vadovaujami didžiųjų kunigaikščių, kovojo su priešais. Jūs - ne išimtis. Vaikai, neužmirškite, iš kur esate kilę: Nemunis - jūsų giminės pirmtakas. Pažinojau ne tik jūsų tėvą Montvilą, bet ir senelį Dangerutį. Judviejų protėviai visada rasdavo išeitį. Niekada žemaičiams nebuvo lengva. Vaikai, jums taip pat nelengva valdyti kraštą. Daug naujų ir stiprių priešų, su kuriais kova užtruks ne vieną dešimtmetį. Pažvelkime į kaimynų žemes. Jūsų tėvai ir seneliai sustabdė rusų veržimąsi į mūsų žemes. Dabar žemaičių bei lietuvių kariuomenės, pasitelkusios sąjungininkų, siaubia slavų žemes. Kol kas rusų kunigaikščiai nevieningi, silpni. Gerai, kad naudojamės jų tarpusavio nesutarimais, tačiau nereikia užmiršti, kad tai mūsų priešas. Lietuvos bei Žemaitijos rytinės ir pietinės sienos - su Kijevo Rusia, kai kur - su lenkų žemėmis. Lenkai ne tokie pavojingi, bet ką daryti su kaimyninių žemių - jotvingių, prūsų, skalvių, nadruvių, pagaliau latvių - grobikais su baltais apsiaustais, ženklintais raudonais kalavijais?

- Krivi Pajauta, tai livoniečiai, - patikslino Erdvilas.

- Ne tiek svarbu, kas jie tokie. Svarbesnis kitas dalykas. Jie ne tik niokoja kaimynų valdas, keldami grėsmę lietuviams, bet užgrobtose žemėse ir įsitvirtina: baltaapsiausčiai stato mūrines pilis - vadinasi, apsistos ne metams ir ne keleriems. Pati blogiausia žinia ta, kad kariai atsiveža ir juodais drabužiais vilkinčių krivių. Jie skelbia meilę savo dievui. Vienam dievui. Skelbia ne tik žodžiu, bet prireikus krikštija krauju. Greitai ir mūsų žemėse tie juodaskverniai įkurdins vieną dievą. Jau kelis kartus kalavijuočiai rengė žygius į mūsų žemes. Nesnaudėme ir mes. Su šiais atklydėliais reiktų kovoti gudrumu. Na, bet atleiskit seniokui už pamokymus. Nuklydau ne ten, kur reikia. Tad prie reikalo.

Senasis krivis, akis įsmeigęs į židinyje rusenančias žarijas, tylėjo ir mąstė. Didieji kunigaikščiai nuolankiai laukė. Atrodė, jog senasis pavargo ir užmigo. Laimei, taip nebuvo. Kiek laiko patylėjęs krivis tęsė netikėtai nutrauktą kalbą:

- Atklydėliai iš stepių - dar vienas galingas priešas, kurį reikia kuo skubiau įveikti. Dievų lemta, jog klajūnus įveiks du broliai. Jau per pirmąsias kautynes totoriai patyrė, kas yra lietuviškas "svetingumas". Dabar bus antros, daug ką lemsiančios. Dvikova su slibino sūnumi būtina. Kausis Ringaudas, - baigė kalbą senasis krivis.

Židinyje retsykiais pažarstomos žarijos kalbėjo keistai spragsinčia kalba.

Erdvilas nenorėjo sutikti su kriviu. Lietuvos bei Žemaitijos didysis kunigaikštis pirmą kartą išdrįso paprieštarauti aiškiaregiui:

- Seneli, kausiuos aš vienas. Totoriams ietis siunčiau aš. Ranką turiu tvirtą. Mūšiuose ji manęs neapvilia.

Krivis tvojo lazda į židinio akmenis: jis nebuvo pratęs, kad kas nors abejotų jo pranašystėmis. Supykęs, čepsėdamas sudžiūvusiomis ir suskeldėjusiomis lūpomis, seniokas, netekęs kantrybės, greitakalbe išpoškino:

- Vaikiūkšti, kaip drįsti prieštarauti? Šioje žemėje tu galingiausias, bet tik tiek. Juk nežinai nė per nago juodymą to, ką aš žinau. Atmink - kalbu ne savo vardu. Ne be reikalo visą gyvenimą esu vienas. Vykdau dievų valią. Ne mano užgaida, kad prieš totorio vaikaitį kautųsi Ringaudas. Tokia dievų valia. Žmogus negali jai nepaklusti.

Senelis vėl nutilo. Tik iš dažno kvėpavimo galėjai suprasti, koks jis buvo susijaudinęs. Krūtinė vis dar kilnojosi lyg vėjo siūbuojamas medelis. Erdvilas nežinojo, ką sakyti. Vis tiek širdyje juto kartėlį. Kodėl dievai pasirinko ne jį?

Ringaudas atgavo pakilią nuotaiką, bet, būdamas jautrios sielos, ilgai nesidžiaugė: jam nuoširdžiai buvo gaila vyresniojo brolio. Ringaudas geriau supranta, labiau myli Erdvilą negu Vykintą. Jaunėlis kuo greičiau panoro išeiti iš atsiskyrėlio trobelės. Gal ir broliui saulėje palengvėtų? Greitas jojimas išblaško niūrius valdovo sielos debesis.

Senasis krivis ilsėjosi. Pyktis buvo išblėsęs. Vėl sugrįžo dvasios giedra. Ją temdė tik vienas šešėlis - nepasakyta tiesa. Pirmą kartą gyvenime nepasakė visko - nuslėpė labai svarbią žinią. Matydamas brolių meilę, neišdrįso perduoti likimą lemiančių laumių kėslų. Pajauta jausdamas vidinę graužatį nenorėjo daugiau kalbėti su Lietuvos ir Žemaitijos didžiaisiais kunigaikščiais. Krivis pavargo, norėjo išsitiesti ant gulto prie židinio, nugrimzti į jaunų dienų prisiminimus, tad tarė svečiams:

- Dievų siųstas žinias perdaviau. Daugiau neturiu ką pasakyti. Skubėkite, mano vaikai, atgal - jūsų laukia svarbūs darbai. Pavargau - senas kūnas reikalauja poilsio.

Patylėjęs išeinančiam Erdvilui pridūrė:

- Nenoriu, jog mūsų paskutinį susitikimą temdytų kartėlis. Atleisk man, seniui, kad pasikarščiavau. Vis dėlto atmink: jei krivis ar krivaitis duoda patarimą, tai jo lūpomis kalba dievai. Kiekvienu žodžiu netikėk, atsijok grūdus nuo pelų. Greitai tau prireiks ne vieno patarimo. Tegu tave ir tavo brolius globoja galingasis Perkūnas ir visi dievai.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]