KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

TELEVIZIJA SURADO DARBĄ

Netekę darbo, susimąstome - kur ir kaip jo ieškoti? Yra daug būdų: darbo birža, skelbimai laikraščiuose, internetas, pažintys ir kt. Norint gauti nors kiek lėšų, registruojamasi darbo biržoje. Bet čia darbo paieška neretai užtrunka. Bedarbiui, o ypač neįgaliam, niekas neskuba padėti. Daugelis pasiūlymo dirbti taip ir nesulaukia.

Kitas darbo ieškojimosi būdas - skelbimai. Tačiau retai neįgalieji ryžtasi jais pasinaudoti. Ieškoma darbo ir internetu, kur irgi apstu skelbimų. Labiausiai paplitusi ir, matyt, patikimiausia darbo ieškojimosi forma - pažįstami.

Nuo praėjusių metų rudens darbo ieškotis padeda ir Lietuvos nacionalinė televizija. Šitaip jau keli silpnaregiai mėgino įsidarbinti. Apie tai ir šis straipsnis.

Laidoje buvo drąsi

Lietuvos televizijos prodiuseriai, norėdami pagelbėti darbo netekusiems žmonėms, sugalvojo laidą "Ieškau darbo". Laidoje dalyvauja darbdaviai ir darbo ieškantys žmonės. Naujojo televizijos projekto rengėjai į laidą atvykusius bedarbius moko, kaip patikti darbdaviui, kaip elgtis ieškant darbo. Kalbama ir apie galimybes įsidarbinti užsienyje. Smagu, kad laidos rengėjai neišskiria ir neįgaliųjų. Viena iš jų - Laima Zemleckienė. Laidos rengėjus jauna moteris nustebino savo išdidumu ir savigarba. Paklausta, kokio darbo norėtų, Laima atsakė: "Gyvenimas manęs nelepino. Griebdavausi įvairiausių darbų. Dabar mokausi Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantūroje. Ieškau ir ieškosiu darbo pagal turimą specialybę. Nekvalifikuoto darbo nedirbsiu".

Laima ilgai svarstė, ar dalyvauti laidoje "Ieškau darbo". Ne dėl baimės ar drovumo visiems demonstruoti savo negalią, bet dėl kitų priežasčių. Silpnaregė jau buvo numačiusi susikurti darbo vietą. Tuo tikslu ji bandė įsteigti uždarąją akcinę bendrovę. Po ilgų apmąstymų ir LASS Vilniaus miesto organizacijos pirmininkės R.Gelažanskienės įkalbinėjimų, L. Zemleckienė sutiko dalyvauti televizijos laidoje, kur filmuotis jai buvo vienas malonumas.

Silpnaregės dalykiškumas bei drąsa neliko nepastebėti. Viena darbdavė pasiūlė padirbėti dienos centre "Kelrodė žvaigždė", kuris įsteigtas prieš dvejus metus, o nuo 2003 m. gruodžio 15 d. persikėlė į naujas patalpas Lietuvos televizijos pastate Vilniuje, S. Konarskio 49. Kol kas šios patalpos yra remontuojamos, o veikla vykdoma Pylimo gatvėje esančiose patalpose.

Dienos centro užduotis - pagelbėti nedarnioms, probleminėms šeimoms, vaikams arba moterims, namuose patiriančioms smurtą. Centre teikiama pagalba ir narkomanų šeimoms. Čia minėtos šeimos gali tikėtis ne tik užuojautos bei pagalbos, bet ir kvalifikuoto specialisto - psichologo konsultacijos.

Darbą silpnaregė pradėjo nuo šių metų sausio 1 dienos. Dienos centre "Kelrodė žvaigždė" - keturi kambariai. Kol kas juose vyksta remontas. Laima tikisi kambarius įrengti pagal savo skonį - čia turėtų būti jauku ir šilta. Kitais žodžiais tariant, atėjęs lankytojas turėtų jaustis lyg namie. O čia lankysis tikrai gyvenimo negandų varginami žmonės. Silpnaregė pedagogė pasakojo: "Nedarnioms ir skurstančioms šeimoms padėti nelengva. Šį darbą turi dirbti ne tik teoriją gerai išmanantis darbuotojas, bet jis turi būti nuoširdus ir geriau, kad gyvenime būtų matęs šilto ir šalto. Panašų darbą esu dirbusi Vilniaus Pilaitės mikrorajone įsikūrusiame Švento Juozapo parapijos dienos centre".

Išmėgino daug darbų

Laima kilusi ne iš Vilniaus. Sostinėje apsigyveno būdama 19 metų. Tada jos regėjimas buvo geras. 1983 metais su pagyrimu baigė profesinę mokyklą ir tapo kirpėja. Tais pačiais metais įstojo mokytis į konservatoriją, liaudies teatro režisūros specialybę. Pasimokiusi vienerius metus suprato, jog teatras - ne jos pašaukimas. Tada nusprendė studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute. Pasirinko ikimokyklinį ugdymą. Prieš pat baigiamuosius egzaminus 1991 metais sutriko Laimos regėjimas. Mokslų ji nebaigė. Į Vilniaus pedagoginį universitetą silpnaregė grįžo tik 2000 metais ir greit sėkmingai išlaikė valstybinius egzaminus. Šiuo metu tęsia studijas magistrantūroje.

Gydytojai oftalmologai nustatė regos silpnėjimo priežastį - tai išgyvento streso padarinys. Jauna moteris tenorėjo vieno - išsaugoti regėjimo likutį. Prasidėjo begalinis vaikščiojimas pas gydytojus. Kelerius metus moteris nenorėjo pripažinti, jog ji tapo neįgali. Dėl grupės nustatymo kreipėsi tik 1996 metais. Jai buvo nustatyta III invalidumo grupė.

Prieš motinystės atostogas, dar mokydamasi institute, Laima dirbo vaikų darželyje. "Kelias dienas padirbusi supratau, jog man trūksta regėjimo, kad toliau šio darbo dirbti negalėsiu." Medikams nustačius III invalidumo grupę, pensija buvo labai maža, o Laima su vyru augino du mažamečius vaikus. Tuo metu vyras neteko darbo - susižalojo akį. Šeimai labai trūko pinigų. Verčiama būtinybės Laima ėmėsi verslo. Už gautą išeitinę pašalpą įsigijo konfiskuotų žaislų bei drabužių ir pradėjo juos pardavinėti. Krautuvėlę įsirengė viename iš Kalvarijų gatvėje esančių bendrabučių. Deja, prekiauti sekėsi sunkiai. Tada ėmė prekiauti dėvėtais drabužiais. Prekes pirkdavo maišais, iš anksto nežinodama, kas juose yra. Pasitaikydavo, kad ten rasdavo slidininkų batų, vėliavų ar kitokių neperkamų daiktų. Vyras buvo nepatenkintas žmonos verslu. Jis pyko, kad moteris mažai laiko skiria šeimai. Praėjus metams L.Zemleckienė nusprendė nebeprekiauti.

L.Zemleckienė užsiregistravo darbo biržoje. Ten jai pasiūlė įsidarbinti Dvarčionių keramikos gamykloje valytoja. Moteris nedvejodama sutiko. Valytoja dėl cecho rekonstrukcijos dirbo neilgai - vos kelis mėnesius. "Man Dvarčionyse dirbti buvo labai sudėtinga. Ne dėl paties darbo, o dėl vaikų. Vienas vaikas buvo viename miesto gale, kitas - kitame, o mano darbas - trečiame. Visa tai buvo labai sunku suderinti," - teigė ji. Moteriai vėl teko grįžti į darbo biržą. Jai buvo pasiūlytas darbas siuvykloje. Čia vėl teko darbuotis su šluota. Darbas lengvas ir nesudėtingas. Kaip pati teigė, gaudavo atlyginimą nieko neveikdama. Tiesa, už darbą mokėjo irgi simboliškai - tik šimtą litų. Uždirbamų pinigų šeimai nepakako. Dirbdama siuvykloje Laima ieškojo kitokio darbo: "Darbą susirasti nėra sunku. Jo negauna tik tinginiai ir pensininkai. Darbuodamasi siuvykloje valiau bendrabučio koridorius. Už šią paslaugą iš gyventojų surinkdavau pinigus. Labai nenorėjau būti valytoja. Stengiausi surasti kvalifikuotesnį darbą. Vieni pažįstami pasiūlė padirbėti aukle. Negalėjau praleisti puikios progos, sutikau."

Auklės darbas buvo labai įdomus ir gerai mokamas. Dirbant aukle pravertė darželio auklėtojos patirtis. Vėliau galvoje pradėjo kirbėti nerami mintis - o kaipgi mano vaikai? Laima ėmė ieškoti kito darbo.

2000 metais L.Zemleckienė sugrįžo į pedagoginį universitetą tęsti studijų. Besimokydama universitete, padedama dviejų studentų, Vilniuje, Švento Juozapo parapijai priklausančioje koplyčioje, Laima įsteigė vaikų dienos centrą. Darbas buvo įdomus. Čia silpnaregė galėjo įgyvendinti drąsiausias savo idėjas. Vaikams patiko lankytis dienos centre. Parapijos kunigas taip pat buvo patenkintas studentų veikla. Tačiau darbas vaikų dienos centre nebuvo mokamas. Laimai teko galvoti ir apie kasdieninį duonos kąsnį. Ji parašė projektą Švietimo ir mokslo ministerijai, tikėjosi įsteigti uždarąją akcinę bendrovę. Deja, tuo metu sūnus pateko į avariją. Kelis mėnesius Laimai teko jį slaugyti. Projektas liko neįgyvendintas. Po kelių mėnesių silpnaregė sulaukė pasiūlymo dalyvauti laidoje "Ieškau darbo". Be "Kelrodės žvaigždės" silpnaregei padirbėti pasiūlė įkurtame Vilniaus miesto savivaldybės vaikų dienos centre.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]