LASS LITERATŲ KŪRYBA

Gražina SIDEREVIČIENĖ

APIE MERGINĄ, KURIOS JAU NEBĖRA

Rūtelė buvo labai jautri, trapi asmenybė. Jau iš šalies regėjos, kad tai didelių bėdų prispaustas žmogus. Dar maža mergaitė neteko paties artimiausio žmogaus - mamos. Lyg to butų maža - susirgo cukralige, vėliau - atsisakė funkcionuoti inkstai, palaipsniui silpo regėjimas. Medicina buvo bejėgė ką nors padėti, tad prasidėjo alinančios inkstų dializės procedūros. Tris kartus per savaitę grįždavo išsekusi, išblyškusi. Apie darbą liko tik pasvajoti, tad gyveno su tėvu iš kuklios pensijos, tiesiog skurdo.

Vienerius metus tepažinojau Rūtą Aleksandravičiūtę ir visą tą laiką negalėjau atsistebėti, iš kur tokiame silpname kūne - dvasios stiprybė. Mergina norėjo aktyvaus gyvenimo, troško nuolat būti tarp ją suprantančių ir palaikančių žmonių. Baigusi vaikų muzikos mokyklą, buvo susipažinusi su muzikos komponavimo abėcėle. Kūrė muziką, rašė eiles. Dar suspėjo popgrupės "Meniu" vadovas A.Lenkšas parengti tris jos dainas. Rūta jas atliko pasitinkant Naujuosius 2003-iuosius, pasirodė Panevėžyje LASS respublikinėje apžiūroje-konkurse "Pinas dainos, muzika ir eilės". Buvau tarp žmonių, kurie bendravo su Rūta. Šventė, vakaronė - Rūta jau ir čia. Tyli, beveik nematoma, negirdima, ramiai stebinti visus mus besidžiaugiančius. Niekada nepakildavo, neišeidavo anksčiau už kitus. Čia jautėsi sava ir svajojo, kad taip tęstųsi ir tęstųsi.

Įsijungė į literatų būrelio veiklą. Kauno bibliotekos vedėja Irena Blaževičienė, rašytojas konsultantas Petras Venclovas ir kiti literatai palaikė ją. Nespėjo Rūta pasiekti didelių meninių aukštumų - pritrūko laiko... Į paskutinę kelionę Rūtą Aleksandravičiūtę išlydėjome labai gražų saulėtą šių metų paskutinį rugsėjo šeštadienį. Jai tebuvo 32. Posmai, kuriuos perskaitysite (spausdinama tik maža jų dalelė), - tylus pasikalbėjimas su savimi apie gyvenimą, meilę, viltį ir neviltį, apie mamą, nuolat lankančią ją sapnuose. Pabandykite įsiklausyti...

Rūta ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

AŠ NEŽINAU KODĖL

Aš nežinau, kodėl

Tavim aš patikėjau.

Aš nežinau, kodėl,

Bet ir dabar tikiu.

Aš nežinau, kodėl,

Bet pykti negalėjau.

Aš nežinau, kodėl,

Bet pykti negaliu.

Aš nežinau, kodėl

Viltis krūtinėj plazda.

Aš nežinau, kodėl,

Bet ji ilgai plazdės.

Aš tik tvirtai žinau -

Širdis užmiršt negali.

Aš tik tvirtai žinau -

Užmiršt ji negalės.

JUK MEILĖ VISKĄ GALI

Nušluostyk ašaras karčias,

Priglauski prie krūtinės.

Taip pasiilgau aš tavęs -

Tos meilės begalinės.

Paguosk ir švelniai apkabink,

Nuvyk kančias į šalį.

Ir nieko nieko nesakyk -

Juk meilė viską gali.

Nereikia žodžių banalių,

Palik vilties lašelį.

Gal netiki, o aš tikiu,

Kad meilė viską gali.

* * *

Raudojo žemė ir dangus,

Širdis iš skausmo plyšo.

Nebesulaukei tu aušros,

Nebesulaukei naujo ryto.

Nebesulaukei tu dienos,

Nebematei, kaip saulė kyla.

Žvelgei ramiai iš nuotraukos senos,

Tik atminimai trikdė tylą.

* * *

Nebesugrįš pavasariai žali,

Kai rinkome gėles abi.

Nebesugrįš žiemos naktis

Ir senio šalčio paslaptis.

Nebesugrįš skambi daina,

Kurią dainavom kažkada.

Nebesugrįš - jau taip toli

Vaikystės pasaka graži.

Nebesugrįš jau tie laikai,

Kai mano ranką tu laikei.

Nebesugrįš naktis gūdi,

Kada supai savam glėby.

Nebesugrįš jau ta diena,

Kai pirmąkart tariau "mama".

Nebesugrįš jau niekada -

Ji liko tik gražiam sapne.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]