PROJEKTAI

NEGALIA VAIKŲ AKIMIS

Esama tiesų, kurias laikome lyg ir chrestomatinėmis. Viena jų, kad paauglystėje, brendimo metais, jaunuoliams tampa itin svarbus jų kūnas: šio kūno išvaizda, fiziniai sugebėjimai. Pagal išorinius požymius dažnai išsirenkami lyderiai ar kažkas "nurašomas" į autsaiderius. Todėl labai prasminga, kad kaip tik šio amžiaus mokiniams kalbama apie negalią, tačiau tikriausiai dar prasmingiau, kad apie negalią kalba patys jos neturintys jaunuoliai.

Praėjusiais ir šiais mokslo metais dvi Vilniaus mokyklos - Jeruzalės vidurinė ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro A. Jonyno vidurinė mokykla - vykdė bendrą projektą "Ar mano draugas kitoks negu aš?" Projekto autorės - dvi minėtų mokyklų mokytojos Laima Veličkienė ir Giedrė Rečiūnienė. Abiejų mokyklų mokiniai lankėsi vieni pas kitus, rašė ir skaitė referatus, žaidė sportinius žaidimus, koncertavo, apžiūrėjo vieni kitų rankdarbių parodas. Projektui pasibaigus visa tai rado vietą moksleivių rašiniuose.

Kitoks

Retai, tačiau susiduriame su aklais žmonėmis. Ir kuo gi jie skiriasi nuo mūsų - baltąja lazdele ar juodais akiniais? Taip, tiktai tuo! Juk jie gali daryti tą patį, ką ir mes, sveiki žmonės. Jie taip pat turi jausmus, gyvena, dirba, mokosi. Jie pripranta prie sunkesnio gyvenimo ir po kurio laiko vėl įsimaišo į sveikų žmonių minią. Tada mes aklumo net nepastebime.

Ar nematantis žmogus kitoks, ar jis gali gyventi tokį gyvenimą kaip mes? Atsakymas tėra vienas: taip, neregiai gali gyventi kaip ir mes. Nematantys vaikai mokosi aklųjų mokyklose, jie išmoksta skaityti rankomis, rašyti, taip pat geba skirti formas. Jie mokosi tų pačių dalykų kaip mes, gamina valgį kaip mes, pramogauja kaip mes. Aklieji nuo matančių žmonių skiriasi tik tuo, kad yra praradę regėjimą. Silpnaregiai kartu su reginčiais vaikais net žaidžia krepšinį. Aklieji ir silpnaregiai mus labai nustebino krepšinio varžybose. Nepaisant silpno regėjimo, jie žaidė puikiai. Vaizdas mus tiesiog pakerėjo. Ėmėmės šnibždėtis, kad išmokti žaisti krepšinį, kai labai prastai matai, neįmanoma. Tačiau savomis akimis matėme, kad tai vis dėlto įmanoma. Supratome: reikia turėti ryžto, noro, reikia atkakliai siekti tikslo ir tu jį pasieksi. Taip ir padarė mokiniai iš Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro. Žinoma, būti aklam yra itin sunku, ypač tada, kai apanki dėl nelaimingo atsitikimo, dėl ligos arba kokios kitokios priežasties. Šie žmonės sunkiai pripranta prie naujo gyvenimo. Kai kurie jų turi lankytis pas psichologą, nes akivaizdi tiesa, kad apakai, labai sukrečia, paveikia emocijas. Toks asmuo tampa dirglus, liūdnas, jautrus, nusivylęs gyvenimu.

Kiekvienas žmogus labai skirtingai priima ir iškenčia skaudžius likimo smūgius, o ypač tada, kai jie lydi visą likusį gyvenimą. Tačiau ar aklųjų pasaulis toks juodas? Ar jis kitoks? Jie tiesiog nemato, o su aklumu ilgainiui apsiprantama. Be to, jis netrukdo gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

Marija Vainilavičiūtė, VIII klasė

Juodas pasaulis?

Vakaras. Temsta. Sutemo ir aš nematau daiktų, kurie supa mane. Matau tik jų kontūrus. Man nejauku, baugu ir aš įžiebiu šviesą. Mane supanti aplinka atgyja ir aš vėl jaučiuosi saugus, galiu drąsiai judėti. Ar gali būti taip, kad aplinkinis pasaulis skęstų visiškoje tamsoje? Gali - tai neregių pasaulis. Kaip jie gyvena, kaip prisitaiko prie aplinkos?

Pasaulyje gyvena tūkstančiai žmonių, turinčių įgimtą ar įgytą regėjimo negalią. Jiems pritaikytos ugdymo įstaigos, kuriose šie žmonės mokomi gyventi savarankiškai. Neregiai skaito knygas, parašytas brailio raštu: taip jie mokosi matematikos, kalbos, istorijos. Žinios svarbios šių žmonių išsilavinimui, bet dar svarbiau, kad jie išmoktų gyventi savarankiškai. Jie mokomi tvarkytis buityje, judėti uždaroje erdvėje. Vėliau neregius moko vaikščioti gatvėmis. Jie eina rankose turėdami baltąją lazdelę - ši padeda pajusti kelio nelygumus, posūkius, laiptus. Laisvai vaikščioti gali tik tie žmonės, kurie turi didelę patirtį. Kitiems padeda artimieji, bendradarbiai. Neseniai teko stebėti silpnaregių krepšinio rungtynes. Mane nustebino tai, kad jie žaidžia kaip mes. Tiesa, varosi kamuolį nenaudodami tolimų perdavimų. Žaidėjai perduoda kamuolį nedideliu atstumu. Labai silpnai matantys žaidėjai aikštelėje orientuojasi pagal ištemptas gumas, žyminčias jos ribas.

Mokykloje mūsų matyti aklieji jautėsi kaip namuose. Jiems nereikėjo niekieno pagalbos, o tuo labiau - užuojautos. Neregiai drąsūs ir stiprūs. Dabar žinau, kad žmogus su baltąja lazdele yra stiprus, pasitikintis savimi ir pasiryžęs gyventi su savo negalia greta mūsų ir kartu su mumis.

Tomas Žiūraitis, VIII klasė

Draugas

Kartą per darbų pamoką mokytoja paprašė tų, kurie nori, parašyti rašinį tema "Mano draugas kitoks negu aš". Rašyti rašinius - mano hobis. Tačiau patyrusi, kad rašinys reikalingas projektui, kurio dar net pavadinimo tiksliai nežinojau, supratau, kad bus kažkas ypatinga, neįprasta...

O kai sužinojau, kad parašytą rašinį reikės skaityti Jeruzalės vidurinėje mokykloje (jie taip pat skaitys savo parašytus rašinius), pradėjau šiek tiek jaudintis - ką apie mus manys mokiniai, kurie mokosi normalioje mokykloje? Nors žodis "normalioje" gal ir ne visiškai tikslus. Niekada nelaikiau savo mokyklos nenormalia. Tačiau jaudulio vis tiek negalėjau nuslėpti. Jau artėjo ta diena, kai turėjome skaityti savo rašinius. Tačiau aš dar vis dvejojau: beveik kiekvieną dieną į rašinį pridėdavau ar atimdavau po sakinį kitą. Galop rašinio mintys visiškai pakeitė ankstesnę prasmę, bet, deja, nebebuvo laiko jo perrašyti. Beveik paskutinę minutę rašinį atsispausdinau ir atidaviau darbų mokytojai Giedrei Rečiūnienei, kuri su savo kolege iš Jeruzalės vidurinės mokyklos ir organizavo šį dviejų mokyklų mokinių bendravimą.

Taigi išaušo graži pavasario diena, visi, rašę rašinius, susėdome į mokyklos autobusiuką ir išdūmėme į nelabai toli esančią Jeruzalės vidurinę mokyklą. Apžiūrėjusi mokyklos pastatą, kiemą, susidariau tvirtą nuomonę, kad mūsų mokyklos kiemas jaukesnis, tvarkingesnis, didesnis, o mokyklos vidus - jeruzaliečių gražesnis.

Aktų salė, kurioje vyko didysis renginys, buvo didesnė nei mūsų, taigi vietos tikrai užteko. Įsitaisę patogiai, laukėme renginio pradžios. Svečias - nematantis rašytojas Valentinas Zaikauskas - mums šiek tiek papasakojo apie akluosius, apie žymiosios Helenos Keler gyvenimą.

Pagaliau renginio vedėjai (beje, mokiniai) pranešė, kad prasideda pagrindinė mūsų susitikimo dalis - rašinių skaitymas. Dar vis pasiskaitinėdama savo rašinį, viena ausimi klausiausi kitų. Kai atėjo mano eilė, visas nerimas, susikaupęs dar nuo tada, kai ruošiausi šiam renginiui, kažkur išgaravo. Pradėjau skaityti savo rašinį - kuo toliau, tuo labiau grauždamasi, kad jame nepakeičiau to, ką norėjau pakeisti...

Tačiau, kai sėdėjau aktų salėje tarp skirtingų ir tuo pačiu metu visiškai vienodų bendraamžių, mano manymas, kad esu kitokia nei jie, visiškai išblėso. Aš - tokia pati kaip ir visi mano bendraamžiai, nepaisant to, kad lankau kitokią mokyklą, turiu regėjimo negalią. Esu dėkinga toms mokytojoms, kurios organizavo šį projektą. Tai buvo tikrai nuostabus renginys, padedantis susidraugauti su vaikais, kurie neturi negalios.

Mūsų mokyklų bendravimas nenutrūko. Šių metų lapkričio 12 dieną mūsų mokykloje vyko dar vienas renginys, skirtas mūsų ir Jeruzalės mokyklų bendravimui. Abiejų mokyklų berniukai žaidė krepšinį, o mergaitės - golbolą. Krepšinį, žinoma, laimėjo svečiai. Manau, labai nenusivylėm, nes to ir buvo tikėtasi, atsižvelgiant į mūsiškių prastą matymą.

Golbolo rungtynes laimėjome mes. Kai kurios Jeruzalės mokyklos mergaitės pirmą kartą girdėjo tokį žaidimą, todėl dar prieš pradėdamos žaisti paaiškinome joms taisykles.

Tikiuosi, kad mūsų mokyklų bendravimas nenutrūks, o ateityje tokių ir panašių renginių bus ir daugiau.

Viktorija Miliučenko, VII klasė

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]