JUBILIEJAI

LIKĘS SŪNAUS PRISIMINIMUOSE

Gruodžio 14-ąją minime poeto, rašytojo, vieno iš Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjų Antano Jonyno aštuoniasdešimtąsias gimimo metines. Prisiminimais apie tėvą su "Mūsų žodžio" skaitytojais sutiko pasidalinti poeto sūnus, taip pat poetas Antanas A. Jonynas, kuriam šių metų lapkričio 26 d. sukako penkiasdešimt. Prie apvalaus redakcijos stalo susėdo svečias, "Mūsų žodžio" vyriausiasis redaktorius Vytautas Gendvilas (toliau - V.G.), buvęs vyriausiasis redaktorius Adolfas Venckevičius (toliau - A.Venck.), žurnalistas Alvydas Valenta (toliau - A.V.), žurnalo atsakingoji sekretorė, buvusi Antano A. Jonyno bendrakursė Irena Baradinskienė (toliau - I.B.). Pokalbis apie poeto Antano Jonyno šeimą, jo pažiūras, kūrybą, tikimės, bus įdomus ne tik redakcijos bendradarbiams.

A.V. Tautosakininkas Ambraziejus Jonynas, istorikas Ignas Jonynas, dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, poetas Antanas Jonynas - girdėdavau šias pavardes ir anksčiau, tačiau kažkodėl niekada jų viena su kita nesiedavau. Šią vasarą netoli Alytaus, Daugirdų kaime, vyko giminės susitikimas ir paaiškėjo, kad visi esate iš vieno kelmo. Ar jautėte vaikystėje giminės "intelektualinį užtaisą"? Ar bendravote su išvardytais žmonėmis?

A.J. Pirmas toks giminės susitikimas dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno iniciatyva įvyko dar 1984 metais, minint mitinį Jonynų giminės 500-metį, tada bene pirmą kartą kiek artimiau pažinau plačią savo giminę. O vaikystėje, kiek pamenu, tas bendravimas nebuvo labai artimas - pažinojau kai kurias tėvo pusseseres, pusbrolius, kiek bendravau su jų vaikais - bet tai nebuvo mūsų giminės "šviesuliai", paprasti, nors ir jonyniškai "fanaberiški" dzūkai iš Alytaus ir jo apylinkių. Prof. I. Jonyno jau nebeatsimenu - mirė, kai dar buvau labai mažas. Su Ambraziejumi tėvas lyg ir nepalaikė glaudesnių ryšių. Vytautas Kazimieras buvo už Atlanto - bendrauti su juo negalėjome. Su savo giminės intelektualais susipažinau jau būdamas suaugęs. Mano mama yra filologė, labai subtilaus skonio ir gilios erudicijos moteris, tėvas buvo baigęs prieškario gimnaziją, mokytojų seminariją, todėl humanitarinė dvasia šeimoje ir taip buvo pakankamai stipri.

A.V. Iš kur tas giminės polinkis į šviesą, į mokslą?

A.J. Manyčiau, kad polinkis į šviesą egzistuoja kiekviename žmoguje ir kiekvienoje giminėje. Nelygu, kam susidaro kokios sąlygos, kiek pats žmogus turi valios, energijos, ryžto. Mano senelio tėvo šeima nebuvo, ko gero, iš pačių neturtingiausių, turėjo šiek tiek žemės ir sugebėjo išmokyti savo vaikus. Senelis didelio mokslo neišėjo, bet buvo labai šviesus žmogus, pats lavinosi ir vaikus - mano tėvą ir jo seserį - leido į mokslą. Senelis dirbo geležinkelio konduktoriumi - prieškario laikais tai buvo visai nemenka valstybės tarnyba.

A.V. Kalbėdami apie Antaną Jonyną, negalime apeiti jo politinių pažiūrų. Bet mane asmeniškai labiau domina ne jos. Humanitarinė intelektuali atmosfera jūsų šeimoje iš vienos pusės ir oficialioji ideologija - iš kitos. Kaip jos sugyveno jūsų tėvo viduje?

A.J. Tėvas sugebėjo baigti rimtą gimnaziją, paskui mokėsi mokytojų seminarijoje. Tėtės aštuoniasdešimtmečiui sudarinėjau jo eilėraščių rinktinę - kone pusė bus iki šiol nespausdintų, skaitytojams beveik nežinomų eilėraščių. Pamatai, kad tada buvo visai kitokios net ideologinės nuostatos: neoromantizmas, Aisčio, Brazdžionio intonacijos, yra eilėraščių religine tematika. Vėlesnė idėjinė pervarta. Apie tai aš daug galvojau: kas ir kodėl įvyko? Sau paaiškinimą tarytum ir randu. Tėvas buvo labai guvaus proto, labai gyvas žmogus. Apako 16 metų - didelė tragedija, didelis vertybių pasikeitimas ir perkainavimas. Ko tuo metu galėjo tikėtis aklasis? Turime pripažinti, nelabai daug ko. O čia pasikeičia visa istorinė sankloda, atsiveria visiškai naujos galimybės. Galimybės patiems tvarkytis savo gyvenimą, kurti aklųjų organizaciją. Tėvas buvo tuo metu aukščiausią išsilavinimo cenzą turėjęs aklasis, todėl ir stojo šito sąjūdžio priešakyje.

V.G. Ar patriotiniai tėvo eilėraščiai buvo parašyti todėl, kad reikėjo, ar todėl, kad tokie buvo jo įsitikinimai?

A.J. Įlįsti į žmogaus sielą negali net tada, jeigu tas žmogus yra tavo tėvas. Antra vertus, matyt, nesuklysiu sakydamas, kad komunistinio tikėjimo jame, ypač jaunystėje, buvo, ir jis buvo tikras. Bent jau ta prasme, kad tėvas, man regis, nuoširdžiai tikėjo, jog socializme gali būti įgyvendintas socialinis teisingumas (o tai buvo kertinė jo pažiūrų sąvoka). Kai kurie dalykai man yra nesuprantami, tačiau manau, kad daugelis jo "tarybinių" eilėraščių parašyti nuoširdžiai. Kita vertus, paskutinių metų jo eilėraščiai nėra tokie primityviai komunistiški ar optimistiški. Juose daug abejonės ir daug noro tikėti. Paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis buvo labai skausmingo nusivylimo dešimtmetis. Supratimas, kad visa šita komunistinė ideologija yra fasadas, kad visa tai yra galimybė raudoniesiems biurokratams kurtis gyvenimą, jį labai žeidė.

A.V. Tai buvo žmogus, nepripažįstantis kompromisų arba bent jau darantis jų mažiau negu daugelis iš mūsų, - ar aš klystu?

A.J. Gal nelabai klystate. Nekompromisiškumo jame buvo. Bent jau dalykų, kurie kirstųsi su jo įsitikinimais, tėvas labai vengdavo.

A.Venck. Norėčiau papasakoti vieną prisiminimą. Kartą pas tuometinę redakcijos darbuotoją Eleonorą, mažame bendrabučio kambarėlyje, kažką šventėme. Dalyvavo ir Jonynas. Neblogai išgėrėme ir vienas bendradarbis pradėjo traukti tokias daineles: "Laikrodėlis eina tiku tiku tiku, kaip man nepatinka valdžia bolševikų" ir pan. Ir visi su tokiu dideliu entuziazmu kad traukiame. Jonynas sėdi, klauso, išsiėmė degtukų dėžutę, stumdo tarp pirštų. Galop sako: "Vyrai, gal nereikia?" Bet tie vyrai net nesiklauso ir toliau traukia. Pasėdėjo pasėdėjo, nieko nesakęs atsistojo ir išėjo. Kol sėdėjo Jonynas, buvo daugiau entuziazmo, kai išėjo, ir tos dainos liovėsi. Kitą dieną susitiko mane Eleonora ir sako: "Kažin, kaip čia bus, ar Jonynas mūsų neapskųs?" Tačiau tas įvykis ėjo ir praėjo - Jonynas apie jį niekam nieko nesakė.

A.V. Grįžkime prie tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos ir Antano Jonyno, kaip vieno iš jos vadovų ir ideologų. Aklųjų institutas gyvavo jau prieškario metais, buvo išvystęs tiems laikams nemenką veiklą. Bet vis dėlto aklieji gyveno iš labdaros. Labdara, net pati gausiausia, pati nuoširdžiausia, kiekvieną save gerbiantį žmogų vis tiek daugiau ar mažiau žeidžia. Skaitant to meto aklųjų prisiminimus, į akis krinta vienas dalykas: didžiulis savarankiškumo, nepriklausomybės nuo kitų žmonių troškimas. Kai atsivėrė galimybės turėti savo organizaciją, buvo gal šiek tiek euforijos, gal šiek tiek utopijos, tačiau daugiausia - noro patiems kurti savo gyvenimą, nebūti niekam našta, negyventi iš labdaros.

A.J. Psichologiškai tai visiškai suprantami dalykai. Reikia neužmiršti ir dar vienos aplinkybės - tėvas tada buvo labai jaunas žmogus.

A. Venck. Savarankiškumo troškimas tuo metu aklųjų mokykloje buvo labai stiprus. Laikas buvo pribrendęs. Jonynas irgi buvo, nors jaunas, bet pakankamai subrendęs, beliko tik veikti - taip Jonynas ir stojo priešakyje. Tačiau Jonynas nebuvo išimtis. Į tą laiką pakliuvo daug aktyvių, norinčių savarankiškai gyventi neregių. Aišku, buvo ir tokių, kurie visam tam nepritarė, gyveno ir elgėsi kitaip, bet tokių buvo nedaug. Visi buvome jauni ir norėjome išeiti į gyvenimą. "Teorija" buvo palanki. Jonynui savarankiško gyvenimo pradžia susiklostė nepalankiau negu kitiems ir dar dėl vienos priežasties: kai jis pradėjo kurti Lietuvos aklųjų draugiją, tuometiniame Lietuvos TSR socialinio aprūpinimo komisariate dirbo Petras Veržbilauskas - lietuvis, atsiųstas iš Rusijos, didelis alkoholikas. Nuolat turėdavo spirito ir jauniems vyrukams vis įpildavo: "Na, išgeriam!" Šia prasme kelio pradžia Jonynui buvo sudėtinga. Ambicijos buvo didelės, pagrįstos, tačiau kartu su ambicijomis ėjo ir kiti dalykai, kurie ne visada priklausė nuo žmogaus. Yra ir vien psichologinių priežasčių, kurias regintis žmogus ne visada supras ir įvertins: mums, akliesiems, labai trūksta bendravimo, bendravimas su kitais žmonėmis yra labai apribotas. Jonynas turbūt irgi nėra išimtis. Norint bendrauti reikia surasti kokį nors būdą, kokį nors priėjimą, o tai dažniausiai būna per butelį.

A.J. Bendravimas priklauso nuo žmogaus psichologinio tipo, o galų gale ir nuo drąsos, pasitikėjimo savimi. Mane visada žavėjo tėvo atvirumas ir polinkis bendrauti, neužsidaryti vienoje kurioje veiklos srityje ar literatūros žanre. "Žmogiškoji reabilitacija", mano supratimu, ir dabar nėra praradusi savo vertės. Tai yra vienas iš kertinių jo darbų. Galbūt šito bendravimo akliesiems dabar ir stinga? Tačiau kažin ar tik akliesiems, šito stinga daugeliui žmonių.

A. Venck. Antano šeima buvo didelė - rodos, šeši vaikai. Aš pats atsimenu, kaip Jonynas kartą atėjęs sakė, kad sūnų pakrikštijo Stasiu ir aiškino, kad vyriški vardai turi būti vyriški! Įdomu būtų sužinoti, kaip susiklostė vaikų gyvenimai?

A.J. Tikrai esame šeši: trys broliai ir trys seserys. Broliai - Stasys, Jonas ir aš, seserys - Rūta, Dalia ir Salomėja. Tiesą pasakius, nelabai toli kur išsiskirstėme: visi gyvename Vilniuje, susitinkame, bendraujame.

Beveik visi pabaigėme tuometinę 16-ąją vidurinę mokyklą (dabar - Užupio gimnazija). Ten buvo sustiprinta vokiečių kalba. Kai kuriems ji liko visam gyvenimui: sesuo Rūta studijavo germanistiką, yra vertėja, brolis Stasys irgi baigė vokiečių kalbą, dabar dirba vienoje bendroje Lietuvos - Vokietijos firmoje, aš pats verčiu iš vokiečių kalbos.

Kiti irgi susiję su humanitarine kultūra. Dalia baigė biologiją, bet dirba meno kūrinių restauravimo dirbtuvėse. Salomėja dainuoja chore "Jauna muzika". Gal tik vienas brolis Jonas prie technokratų - geologas. Bet yra didelis gamtos mylėtojas ir saugotojas - žaliasis, taigi lyg ir išeitų, kad prie humanitarų. Stasys iš visų mūsų jauniausias, aš - vyriausias.

A.V. Ar galėtumėte prisiminti tėvo "kūrybines dirbtuves"? Kada ir kaip rašydavo: rytais, vakarais, visiems sumigus, dirbdavo nuosekliai, su pakilimais ir atoslūgiais?

A.J. Tiesą pasakius man sunku ką nors apie tą tėvo kūrybinę laboratoriją ar "dirbtuves" pasakyti. Buvome didelė šeima, tėvas kurdavo, kai pavykdavo kur nors nuo mūsų pasislėpti arba, priešingai, mus išsiųsti pas senelį į Alytų. Apie jo darbo stilių, metodiką, ritmą nelabai galiu ką pasakyti. Tėvas nebuvo iš tų žmonių, kurie laikytųsi kokios nors griežtos dienotvarkės. Turėjo begales visokių įsipareigojimų ir užsiėmimų. O be to turėjo polinkį į bohemišką gyvenimą, taip, kad tvarkos jo dienotvarkėje nelabai buvo. O gal aš tik nepastebėjau? Vaikystėje paprastai nelabai domiesi tuo, ką tėvai dirba, turi savų užsiėmimų. Su tėvu daugiau bendrauti pradėjau studijų metais. Buvau jo sekretorius, skaitydavau įvairius tekstus. Teko perskaityti nemažai poezijos - tarp jų ir tarpukario autorių. Tada daugiau ir pasikalbėdavome. Profesionalesnio, intelektualesnio bendravimo galbūt ir stigo.

I.B. Antanai, pats pradėjai rašyti gana anksti, jau studijų metais buvai vienas iš kurso favoritų. Ar tėvas spėjo pajusti tavo rašymo braižą, stilių?

A.J. Rašyti nepradėjau labai anksti. Tėvui nesistengiau rodyti. A. Baltakis labai mėgsta pasakoti, kaip pirmiausia nunešiau jam. Tik tada atseit iš Baltakio tuos mano eilėraščius gavęs tėvas. Tėvas keletą kartų yra prašęs, kad paskaityčiau. Atsiliepė gana kritiškai, ir tai buvo teisinga. Ačiū Dievui, kad užteko proto, net ir be tėvo patarimo, to, ką tada rašiau, niekam nerodyti.

A.V. Kokia buvo jo kritika - estetinė, ideologinė?

A.J. Nepavadinsi to kritika: tiesiog tai buvo silpni tekstai, ir tiek. Aštuntojo dešimtmečio akimis, tai, ką tada rašiau, gal ir atrodė šiek tiek modernu. Antra vertus, niekada nebuvau kažkoks didelis modernistas.

A.V. Vis dėlto: Antanas Jonynas ir modernizmas?

A.J. Tėvas buvo pakankamai modernus poetas. Jaunystėje veikiamas neoromantinės lietuvių poezijos, vėliau - rusų modernizmo, Majakovskio. Negalėčiau jo apibūdinti kaip visiško tradicionalisto. Tai buvo modernizmo mokyklos išugdytas žmogus. Kitas dalykas, kad šitas modernizmas dabar jau yra tapęs klasika.

I.B. Tėvo įvaizdis tavo poezijoje? Ar yra toks?

A.J. Tėvui esu paskyręs du eilėraščius. Mano išmanymu, ne blogiausius ir man jie itin svarbūs. Dažnai net galbūt pačiam nejuntant veikia etinės tėvo pažiūros. Nuo to niekur nepabėgsi.

A.V. Minėjote tėvo neoromantiškumą: jūra, kelionės, žuvėdros... Tai poezija ir poetiniai įvaizdžiai. Ar kaip nors jutote tą jo romantiškumą ar neoromantiškumą šeimoje, buityje? Ar patys keliaudavote? Kaip leisdavote atostogas?

A.J. Mūsų gyvenimas buvo pakankamai chaotiškas. Dėl šito chaotiškumo daug kas dažnai neįvykdavo iki galo. Buvo kelionių, gal nelabai didelių, bet buvo. Užtat visokių planų tikrai būdavo daug!

V.G. Nuo vaikystės per tėvą buvote susijęs su aklųjų pasauliu. Kaip šis pasaulis atrodė tada, kaip - dabar? Ar netrikdydavo, sakysime, per kokį renginį vienoje vietoje susibūrusi didesnė neregių grupė?

A.J. Kadangi nuo vaikystės bendravau su nematančiu žmogumi, aklieji manęs niekada netrikdė ir netrikdo. Apskritai fizinė negalia manęs netrikdo. Taip pat ir kitoks neįgalumas - gal kiek daugiau psichikos negalia. Atvirai kalbant, kartais šiek tiek erzina pačių neregių laikysena reginčiųjų atžvilgiu, ypač tada, kai jų susirenka daug į vieną vietą. Žinoma, čia visos visuomenės tolerancijos stoka, bet aklųjų požiūris į reginčiuosius, man atrodo, būna ne visada teisingas. Prisiminus tėvą, kai kada bendraujant su akluoju, taip ir norisi pasakyti: "Baik čia apsimetinėti kitoks esąs!"

V.G. Ar nekildavo noras "patikrinti", ar tėvas iš tikrųjų nemato?

A.J. Dabar jau tiksliai nepamenu, bet namuose tėvas orientuodavosi labai gerai - tarytum matytų. Todėl turbūt nekildavo net minčių "tikrinti". Pasinaudoti tuo, kad tėvas nemato, net "teoriškai" nebuvo jau taip paprasta.

A.V. Poetai turi savybę, ypač, kai to nori, "nepastebėti" visokių smulkmenų, buities nepatogumų, nekreipti į juos dėmesio ir pan. Kaip buvo jūsų šeimoje: ar motina "laikė" tris namo kampus, ar tėvas?

A.J. Būdavo įvairiai: kartais motina "laikydavo" tris, o kartais - gal net visus keturis kampus. Tačiau šeima tėvo rūpestį tikrai jautė. Nepaisant savo bohemiško gyvenimo, tėvas buvo labai atsakingas žmogus ir šeima jam buvo tikrai labai svarbi. Kai kada pagalvoju - gal net svarbiausia. 

Parengė Alvydas VALENTA

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]