TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI

Alvydas VALENTA

AISTRINGA BALTOJI LAZDELĖ

Ar gali spalio 15-oji, Tarptautinė baltosios lazdelės diena, turėti ką nors bendra su aistra, impulsyvumu, drąsiais jaunatviškais sprendimais? Iki šiol su visais išvardytais dalykais ta "akademiškai ori" lazdelė nelabai bičiuliavosi. Šie metai parodė, kad gali būti ir kitaip: Baltajai lazdelei nesvetima nei aistra, nei ugningi ispaniški ritmai, nei jaunatviškos akcijos. Tačiau apie viską iš eilės.

Kažin ar galima pavadinti kokiomis didelėmis linksmybėmis tai, ką sumanė (ir įvykdė!) spalio 15-ąją Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) mokiniai su savo orientacijos ir mobilumo mokytoju Juozu Daunaravičiumi? Vis dėlto liūdna tikrai nebuvo! O sumanė jie štai ką: pereiti svarbiausiomis Vilniaus gatvėmis ir patikrinti, ar patogu jose vaikščioti ir orientuotis kelią prieš save "matant" tik baltąja lazdele? Spalio 15-ąją, beveik per patį jos vidudienį, keturiolika LASUC antros vienuoliktos klasės mokinių su mokytoju J. Daunaravičiumi priešakyje, apsiginklavę baltosiomis lazdelėmis, pajudėjo nuo centrinių Vilniaus Rotušės laiptų Katedros aikštės link. Mokiniai ėjo Didžiąja ir Pilies gatvėmis, Katedros aikšte ir rekonstruotu Gedimino prospektu - iš viso apie du kilometrus. Aistringas jaunatviškas noras pažinti, įveikti, nugalėti!

Visai kitokio pobūdžio renginys vyko pačioje Vilniaus Rotušėje spalio 15 dienos vakarą. Paminėti Tarptautinę baltosios lazdelės dieną savo bičiulius pakvietė Lietuvos aklųjų choras "Vilnius" (meno vadovas ir vyr. dirigentas prof. Povilas Gylys). Ta proga jis surengė nerudeniškai šiltą koncertą "Aistringa muzika". Klasikinę, ypač chorinę, muziką dažnai esame linkę sieti su ypatingu rimtumu - bažnyčiomis, religinėmis šventėmis, J.S. Bacho choralais ar G. F. Hendelio oratorijomis. Net į galvą neateina, kad ji gali būti ir kitokia: aistringa, temperamentinga, pulsuojanti ispaniškais ritmais ir Lotynų Amerikos koloritu. O, pasirodo, gali! "Vilniaus" choras tą žvarbų spalio 15-osios vakarą tai akivaizdžiai pademonstravo. Keletas žodžių apie patį koncertą: jame dainavo aklieji ir silpnaregiai solistai Onutė Matusevičiūtė, Jūratė Vizbaraitė, Vladas Bagdonas, taip pat pripažinti ir bepripažįstami jų regintys kolegos: Virgilijus Noreika, Asta Krikščiūnaitė, Aušra Stasiūnaitė, Egidijus Puišys. Chorui ir solistams talkino Lietuvos televizijos ir radijo orkestras (meno vadovas Jaroslavas Cechanovičius). Skambėjo lietuvių, užsienio autorių kūriniai, o neregio kompozitoriaus Juozapo Kairio "Iš tos nakties" (atliko Vladas Bagdonas) sukėlė jeigu ne jausmų, tai bent ovacijų audrą. Apskritai ovacijų audros tą vakarą Rotušės salę, kur vyko koncertas, nusiaubdavo itin dažnai.

Paklausite, kas bendra tarp šių dviejų renginių? Kas bendra tarp mokinių ėjimo Vilniaus gatvėmis ir "Vilniaus" choro koncerto, na, suprantama, išskyrus tai, kad abu renginiai buvo skirti Baltajai lazdelei? Tačiau tų renginių juk buvo ir daugiau - aklųjų meninės saviraiškos paroda Vilniuje, Taikomosios dailės galerijoje, vaikų meninių darbų paroda LR Seime. Taip, buvo, tačiau (tai tik subjektyvi nuomonė) minėti du renginiai iš likusių išsiskyrė savo originalumu, jaunatviškumu ir veržlumu. LASUC mokinių akcija sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio: reportažus apie ją parodė valstybinė televizija ir privatūs televizijos kanalai, fotoreportažus spausdino didžiausi Lietuvos dienraščiai ir savaitraščiai. Klausantis televizijos reportažų, didžiausią (gal net sukrečiantį) įspūdį darė mažiausiųjų akcijos dalyvių - antrokų, ketvirtokų - komentarai: "Jėzus Marija, juk čia galima nukristi..." Užuot pamokslavus, sakius kilometrinius monologus apie tai, kas yra blogai ir kaip turėtų būti gerai, tai trumpai, bet įžvalgiai buvo pasakyta mažiausiųjų, silpniausiųjų lūpomis. O šito negalima neišgirsti. Užuot pamokslavus, įrodinėjus aklųjų galimybes, lygias teises, Baltosios lazdelės dieną visuomenei jie padovanojo aistringą koncertą. Akivaizdus įrodymas, kad mes, aklieji, galime ne tik kalbėti apie savo problemas, bėdas, bet ir dovanoti profesionaliai atliekamą muziką, grožį, aukščiausią estetinį pasitenkinimą. Juk taip smagu ne tik prašyti, imti, bet ir duoti ar dovanoti. Be abejonės, tasai "duoti" ar "dovanoti" turi ir išvirkščiąją savo pusę: dar ne taip seniai tuometinė Lietuvos aklųjų draugija daug davė, dalino, dovanojo ir susidarė įspūdis, kad ji labai turtinga, labai galinga ir visas problemas gali išspręsti pati viena... Tačiau mes ne apie kraštutinumus, į kuriuos galima nukrypti visur ir visada. Mes apie Baltąją lazdelę - jaunatvišką, veržlią, duodančią ir dovanojančią.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]