MŪSŲ SVEČIAI

ANGLŲ KALBA NEREGIUI

Rugpjūčio 18 - 22 d. Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, vyko anglų kalbos kursai. Prieš savaitę vyko kursai anglų kalbos mokytojams, dirbantiems su regėjimo negalią turinčiais mokiniais. Visą tą laiką savo patirtimi su Lietuvos kolegomis ir aklaisiais kursų dalyviais dalijosi profesorius iš Lenkijos Liublino katalikiškojo universiteto Boguslavas Marekas. Profesorius B.Marekas jau daugiau kaip 10 metų Lenkijos akluosius moko anglų kalbos. Aklieji anglų kalbą sėkmingai studijuoja Liublino universitete. Profesorius sutiko atsakyti į keletą "Mūsų žodžio" klausimų ir papasakoti, kaip viso to pavyko pasiekti.

- Gerbiamas profesoriau, pradėkime nuo paties tradiciškiausio klausimo: papasakokite šiek tiek apie save, savo darbą. Kaip pradėjote bendrauti su aklaisiais?

- Pagrindinis mano darbas - Liublino katalikiškajame universitete. Studijavau anglų filologiją. Mano specialybė - kalbotyra, fonetika. Nei studijuodamas, nei pradėjęs dirbti, neturėjau jokio ryšio su aklaisiais. Pirmieji kontaktai atsirado prieš 12 - 13 metų ir prasidėjo galbūt įdomiausias mano gyvenimo nuotykis. Buvo atostogos ir aš lankiausi Anglijoje. Esu anglų kalbos specialistas, todėl tenka čia lankytis dažnai. Tąsyk vienoje iš metro stočių pamačiau vienos organizacijos, dirbančios neregių vaikų labui, didžiulį reklaminį plakatą. Ir dabar dar atsimenu, kad tame plakate buvo nupiešta maža mergaitė, rankose laikanti Tauerio tiltą. Apačioje buvo užrašas: "Emi niekada nepamatys Londono vaizdų". Plakatas kvietė padėti akliesiems vaikams, ir tada man atėjo mintis, kodėl gi nepabandžius jų mokyti anglų kalbos?

- Gal galėtumėte prisiminti šito, kaip jūs sakote, nuotykio pradžią?

- Pradžia buvo tokia, kad pasikeitė dienos planai: susiradau tą organizaciją ir po poros valandų rankose turėjau brailio lentelę, grifelį ir keletą telefonų, kad daugiau sužinočiau apie brailio raštą ir akluosius. Apie anglų kalbą žinojau daug, bet apie akluosius nežinojau nieko. Prisimenu, kad grįždamas namo pradėjau mokytis brailio rašto ir pamaniau, kad niekada jo neišmoksiu. Tąkart būdamas Anglijoje nuvykau į Karališkąjį nacionalinį aklųjų institutą ir pareiškiau apie savo norą akluosius vaikus mokyti anglų kalbos. Šitaip pakliuvau į vaikų vasaros stovyklą kaip stebėtojas ir kartu pagalbininkas. Ta stovykla buvo kaip egzaminas pasitikrinti, ar aš tinku dirbti su šiais vaikais. Manau, kad tada egzaminą išlaikiau. Grįžau į Lenkiją, pasiskambinau į Liaskus ir tada paaiškėjo, kad jie kaip tik ieško anglų kalbos mokytojo. Pagrindinio darbo nemečiau, bet kiekvieną savaitgalį pradėjau važinėti į Liaskus kaip savanoris vaikus mokyti anglų kalbos. Aš vaikus mokiau anglų kalbos, o vaikai mane mokė, kaip gyventi nematant. Nors perskaičiau daug knygų apie akluosius ir darbą su aklaisiais, bet daugiausia išmokau iš vaikų.

- Koks pasaulis prieš jūsų akis atsiskleidė, ko vaikai jus išmokė?

- Klausaisi nematančių vaikų, kaip jie kalbasi, ką jie pasakoja, ir tai yra geriausias raktas į neregių šalį. Iki šiol dar prisimenu kai kurias frazes ar klausimus. Tik iš nematančio vaiko galima išgirsti klausimą: "Kokios spalvos yra vėjas?" "Kaip galima per mažą langelį pamatyti didelį kalną?" Visi šie klausimai man padeda ruošiantis pamokoms, rengiant medžiagą. Tam, kad perteikčiau angliško žodžio prasmę, iš pradžių turiu žinoti, ar vaikas apskritai supranta, apie ką mes kalbame.

- Ar mokote tik vaikus?

- Dar nepradėjęs dirbti su aklaisiais pamaniau, kad žmogus, kuris nemato, turi gerai išvystytą klausą. Nujaučiau, kad jis gali turėti gerą atmintį, jo dėmesio neblaško aplinka, todėl gali jį geriau sukaupti. Jeigu žmogus turi gerą klausą, atmintį, sugeba koncentruotis, jis gali puikiai vertėjauti, pavyzdžiui, įvairiose konferencijose. Tada Liublino universitete gimė programa "Anglų kalba neregiui". Na, o grįžtant prie jūsų klausimo, tai aš ir mano studentai dirbame su mažais vaikais ir su suaugusiais žmonėmis, jau pakankamai neblogai mokančiais anglų kalbą.

- Pradėkime nuo vaikų - kaip juos mokote?

- Kaip minėjau, aš pats važinėju į Liaskus akluosius vaikus mokyti anglų kalbos. Liublino katalikiškasis universitetas vienintelis Lenkijoje, o gal ne tik Lenkijoje, kur magistrantai gali pasirinkti aklųjų anglų kalbos mokytojo specialybę. Kad viskas nebūtų taip teoriška, nes manau,kad tiflopedagogikoje yra per daug teorijos, du kartus per savaitę maždaug 12 vaikų atvažiuoja į Liublino universitetą, ir šie studentai juos moko anglų kalbos. Vaikų amžius - nuo 7 iki 14 metų.

- Akliesiems paprastai visada trūksta knygų, specialybės vadovėlių. Kalbant apie užsienio kalbas, ši problema tampa dar aktualesnė. Kaip ją sprendžiate jūs?

- Problema dvejopa: viena - tai medžiaga vaikams, antra - suaugusiems. Medžiagą vaikams rengiame patys.

Bendraudamas su šiais vaikais supratau, kad jie turi "skylių" bendrame pažinimo procese, todėl reikia papildomai suteikti žinių apie juos supančią aplinką. Tai aš ir darau, tik tas žinias pateikiu anglų kalba. Aš nesakau žodžių "kava" arba "arbata". Ant stalo mes turime šiuos dalykus, ir vaikai, su jais susipažindami, sužino, kaip tai vadinama angliškai. Turime ir specialios technikos, pvz., magnetofonas, į kurį dedamas specialios juostos gabaliukas. Ant jo balsu užrašomas reikalingas žodis, taip pat čia yra vietos tą žodį užrašyti brailio raštu ir padidintu reginčiųjų šriftu. Vaikai labai mėgsta tokiomis juostomis naudotis ir šitaip atsiranda tekstiniai ir kartu brailio žodynai. Taip pat naudojame prietaisą, ant kurio galima uždėti paveiksliuką, kurio aprašymas yra įgarsintas.

Atskira problema, jeigu vaikai nebuvo mokyti grafikos, jiems būna sunku suprasti, kas paveikslėlyje nupiešta. Šitaip atsirado prietaisas, vadinamas transfografu. Jis padeda nuo gimimo nematantiems vaikams suvokti daikto ir jo vaizdo santykį. Aš pats parašiau vaikams knygutę apie meškiuką. Principas toks: vaikui duodama liesti ne visą paveikslą, o dalimis. Nupiešiamas apskritimas, ant jo atsiranda akys, nosis, lūpos - šitaip vaikas neskubėdamas, žingsnis po žingsnio, gali suvokti, kas yra meškiukas. Negražu girtis, tačiau už šias tiflografikos idėjas iš Didžiosios Britanijos karalienės rankų esu gavęs Britų imperijos ordiną. Noriu pasidžiaugti, kad transfografo idėja rado atgarsį ir Lietuvoje. Ir pas jus jau kuriamos panašios knygelės.

- Na, o kaip suaugusieji?

- Kaip jau sakiau, mes bendraujame su žmonėmis, jau pakankamai neblogai mokančiais anglų kalbą ir ateinančiais į universitetą studijuoti anglistikos. Prieš 12 - 13 metų tarp aklųjų nebuvo tinkamų kandidatų, galinčių studijuoti anglų kalbą. Buvo vienas kitas jaunuolis, baigęs užsienio kalbų fakultetus, tačiau iš tikrųjų kaip specialistai jie buvo silpni. Žinojau, jeigu yra mokinių, mokytojų, tai anksčiau ar vėliau ateis diena, kai aklieji galės studijuoti anglų kalbą tikrąja šio žodžio prasme. Nuojauta manęs ir šįsyk neapgavo: dabar Liublino universitete turime penkis neregius studentus ir vieną magistrę. Visi jie yra baigę Liaskų mokyklą. Man labai smagu, kad prieš 10 - 12 metų jie buvo maži, o dabar išaugo į dailius vyrus ir merginas ir atėjo studijuoti į universitetą, kuriame dirbu. Universitete turime tam tikrą "kalbos dirbtuvę". Universitetas jai išlaikyti lėšų neskiria, todėl jas reikia iš kažkur paimti. Daugiausia lėšų gauname iš Anglijos, kitų anglakalbių valstybių ambasadų. Šių rėmėjų dėka mes turime keletą kompiuterių, pora brailio eilučių, užrašų knygelių su kalbos sintezatoriumi, elektroninių žodynų, aišku, ir žmonių, labai geranoriškai nusiteikusių aklųjų studentų atžvilgiu. Patiems studentams nereikia sukti galvų, kaip gauti reikalingą medžiagą, - paruošiame vadovėlius arba pateikiame elektroninius jų variantus. Taigi belieka tiktai mokytis. Be abejo, ir matantys studentai nesispausdina patys sau vadovėlių - ima iš lentynos ir jais naudojasi. Aklieji privalo turėti tokias pačias galimybes.

Rengdami medžiagą akliesiems, susiduriame su problema, kad leidėjai nenori duoti savo išleidžiamų knygų elektroninių variantų. Tada prie kiekvieno aklajam skirto vadovėlio egzemplioriaus nuperkame vieną egzempliorių reginčiųjų raštu. Leidėjai nebeturi teisės prie mūsų kibti.

- Kaip klostosi aklųjų anglistų profesinė karjera?

- Šiais metais vienas vaikinas baigė studijas. Ar jis susirado darbą, dar nežinau. Mergina, baigusi prieš trejus metus, savo gimtajame mieste dirba vertėja. Turi kompiuterį, skenerį, brailio eilutę ir sėkmingai verčiasi.

- Savaitę dalinotės patirtimi su mūsų mokytojais, o dabar anglų kalbos mokote pačius akluosius. Ką galite pasakyti apie jų anglų kalbos lygį?

- Dirbu su grupe, kurią galėčiau apibūdinti kaip vidutinio lygio. Tačiau vienas dalykas akivaizdus: kalbėjimo įgūdžių stoka. Žmonėms tiesiog trūksta drąsos kalbėti. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje rimtai pradėta galvoti apie anglų kalbą, kad aklieji su ja sieja savo profesinę karjerą.

Kalbėjosi Aurimas VAINORAS  

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]