IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS

Jūra BAUŽYTĖ

KUR KOVĖSI PROTĖVIAI


Praėjo jau 593 metai nuo tos liepos 15-osios, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir lenkų kariuomenė sutriuškino kryžiuočių galybę prie Griunvaldo (Žalgirio) ir Tanenbergo kaimų, sustabdė nežabotą jų veržimąsi į Rytus, sustiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės tarptautinį autoritetą. Tikrais istoriniais faktais ir legendomis apipinti žygiai audrina mūsų vaizduotę po šiai dienai.

Tokių jausmų apimti ir leidosi į kelionę Prano Daunio fondo akliesiems remti nariai, grupė jaunųjų skautų, vadovaujamų Ričardo Simonaičio, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių laisvalaikio ir užimtumo centro folklorinis ansamblis "Versmė". Išvykai į Lenkiją, kurios teritorijoje dabar yra Žalgirio laukas, vadovavo Prano Daunio fondo viceprezidentas Juozas Valentukevičius.

Lietuviai "persirengėliai" prie Marienburgo piliesPirmosios dienos vakare keliauninkai pasiekė Marienburgą, garsų įspūdinga XIII-XIV a. pilimi, kurioje buvo įsikūręs Kryžiuočių ordino centras. Mėnuliui šviečiant susirinkome į vieną pilies kiemą, kur klausėmės šviesos ir garso spektaklio. Mažiau ar visai nesuprantantys lenkų kalbos ekskursantai įtempę ausis klausėsi, kada bus ištarti žodžiai "Lietuva, lietuvių kariuomenė, kunigaikštis Vytautas". Daugeliui mūsų atrodė, kad jie tariami per retai...

Rytą, nors kai kam teko pernakvoti po atviru dangumi, bėgome apžiūrėti pilies vidaus - ten, kur kadaise kalėjo kunigaikštis Kęstutis, o, vietos gidų tvirtinimu, buvo uždarytas ir Vytautas. Jie čia sėmėsi kryžiuočių gudrybių, kad vėliau galėtų jas panaudoti priešams triuškinti. Atidžiau apžiūrėti turbūt ne vieną kilometrą besitęsiančius 3-jų aukštų pilies koridorius, požemius, didžiųjų komtūrų ir eilinių knechtų gyvenamąsias patalpas, valgyklas, maldų vietas, užkopti į 44 m aukščio bokštą ir pusdienio būtų buvę per maža. Skubino ir laikas. Po trijų valandų turėjome būti Žalgirio lauke, kur mūšio spektaklyje buvo pasišovę dalyvauti mūsų skautai bei keletas folklorinio ansamblio dalyvių. Tuo tikslu gabenomės ir reikalingų kostiumų.

Griunvaldo prieigos buvo tvindyte užtvindytos žmonių, automobilių. Ir tik persirengėlių dėka mūsų autobusui pavyko prasibrauti arčiau mūšio lauko. Kai Žalgirio mūšio vadas Vytautas su savo palyda įžengė į renginio aikštę, kovos veiksmai buvo tik ką prasidėję. Šimtai lietuvių, lenkų, čekų, totorių, vokiečių XV a. karių drabužiais, ginkluote, sirgalių palaikomi, grūmėsi kalvomis apsuptoje lomoje.

Taip, čia kadaise tik didesniame - maždaug 4 kv. km - plote, vyko tikrosios kautynės. Ir nejučiomis pagalvodavai, kad vieta, kurioje dabar stovi tu ir tūkstančiai suvažiavusių žiūrovų, aplaistyta mūsų protėvių krauju. Tada reikėjo didžiulės drąsos ir ryžto pulti kryžiuočius, nes vien tik pažvelgus į bauginančio dydžio ir tvirtumo Marienburgo pilį ar prisilietus prie jos sienų, čia saugomų ginklų, galėjo ateiti mintis, jog ši tada daugelio Europos valstybių remiama galybė nepalenkiama. Tačiau vienoje pilies sienų įstrigęs lietuvių patrankos sviedinys, vos nesugriovęs dalį pastato, liudija apie tėvynainių atkaklumą. Tad atrodė, kad Griunvalde stūksantys du Žalgirio mūšį menantys, lenkų pastatyti paminklai yra per kuklūs, kad čia esantis muziejus - tik labai menkas atspindys to, kas vyko kadaise kovos lauke.

Vis dėlto ekskursijos dalyviai jautėsi laimingi galėję rankomis prisiliesti prie Žalgirio mūšyje vilkėtų drabužių, naudotų kalavijų, kitų ginklų.

Toliau pasukome į Punską ir Seinus. Svetingai sutikti Punsko lietuvių licėjaus istorijos mokytojo Juozo Sigito Paransevičiaus, apsilankėme etnografiniame ir istorijos muziejuose, pervažiavome kaimus, kurie po šiai dienai yra lietuviški arba dauguma šeimų lietuviškos. Stabtelėjome prie akmens, kurį vienas šių kaimų gyventojas, iškasęs savo lauke, pastatė prie namų. Jame iškaltos raidės ir Vytis liudija, kad šis paminklas skiriamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1990 m.

Po lietuviškų šv. Mišių Punsko bažnyčioje "Versmės" ansamblis šventoriuje surengė koncertą.

Seinai davė Lietuvai daug šviesuolių. Čia buvusioje kunigų seminarijoje mokėsi V. Kudirka, V. Mykolaitis-Putinas, A. Tatarė ir kt. Seinuose vyskupu dirbo "Anykščių šilelio" autorius Antanas Baranauskas. Jis palaidotas Seinų katedros kriptoje, šalia šventoriaus ne taip seniai iškilo G. Jokūbonio sukurta Baranausko skulptūra.

Ne kur kitur, o Seinuose pasirodė pirmasis periodinis leidinys vaikams "Šaltinėlis", didelį tiražą turėjusio "Šaltinio" laikraščio priedas. 1918-1919 m. veikė "Žiburio" gimnazija, spaustuvė, išleidusi nemažai lietuviškos literatūros. Seinuose susitikę žymiausieji mūsų kalbininkai - A. Būga, J. Jablonskis, J. Balčikonis - pirmą sykį nutarė bendromis jėgomis imtis lietuvių kalbos norminimo darbo. Taigi dabartinėje Lenkijoje vaikščiojome po lietuviškus dirvonus, jutome gaivinančią praeities dvasią.

Per visą kelionę nenutilo dainos, buvo kuriami eilėraščiai, pasakojami kelionių įspūdžiai.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]