PORTRETAS

Dalius ANSKIS

NEĮVEIKĖ NEI TAMSA, NEI UGNIS

Dar neseniai Lapelių kaimo pakraštyje esančiame pušyne stovėjo vieniša aštuoniasdešimtuosius metus bebaigiančios Genės Ramaškevičienės sodyba. Dabar belikę tik ūkiniai jos pastatai, namą prarijo ugnis. Gaisras - ne vienintelė nelaimė, užgriuvusi smulkutę, bet labai tvirtą moterį. Nesėkmės ją persekioja seniai.

Apako

Genė visą savo gyvenimą praleido tėvų sodyboje Lapelių pušyne. Čia gimė, užaugo, čia gyveno ištekėjusi. Su vyru Pranu daug metų dirbo kolūkyje. Vaikų juodu neturėjo, bet likimu nesiskundė.

Nesėkmės užgriuvo prieš keliasdešimt metų, kai ėmė silpti viena Genės akis. Moteris kreipėsi į gydytojus, važinėjo į Vilnių, Klaipėdą, bet tamsa vis labiau plėtė savo sparnus. Kai ji visiškai apako kairiąja akimi, sunegalavo ir antroji. Pastangos išsaugoti nors ją buvo bevaisės - Genė visiškai apako.

Pranas padėjo žmonai susitaikyti su nelaime. Ji priprato gyventi tamsoje, bet nė negalvojo sėdėti nieko neveikdama. Išmoko "matyti" rankomis, ėmė darbuotis kambariuose, kieme, daržuose, šėrė gyvulius, gamino valgį, įsivėrusi siūlą į adatą susiūdavo drabužius...

Liko viena

Prieš 20 metų moterį užgriuvo kita nelaimė - mirė Pranas. Neregė liko viena miško sodyboje. Ir tada ji nepalūžo. Atsisakė važiuoti į prieglaudą, liko savo sodyboje ir amžinoje tamsoje vaikščiojo nuo vaikystės pažįstamais takeliais, žolynais, džiaugėsi pušyno ošimu, paukštelių giesmėmis, vedžiojo į ganyklą karvutę, lesino vištas, ravėjo daržus. Apsirūpinti maistu, pašaru gyvuliams, malkomis jai padėjo kaimynai ir socialinės paramos darbuotojai.

Tačiau ir gerai žinomais takeliais vaikštinėdama neregė ne kartą klupo tamsoje, ne kartą skaudžiai griuvo, užsigavo rankas, kojas, šonus. Kartą ji įkrito į bulvių duobę ir susilaužė šonkaulius. Į gydytoją nesikreipė, kentė skausmus ir pasigydė pati.

Luoša nepaliko savo namų

Pernai senutę ištiko dar didesnė nelaimė. Ankstyvą vasaros rytą grįžusi iš ganyklos ji suklupo prie savo namų durų ir griuvo ant akmeninio slenksčio. Norėjo pasikelti, bet kojos nebeklausė. Kiek pagulėjusi varstoma baisių skausmų Genė nušliaužė iki tvarto, pašėrė ten buvusius gyvulius. Nebeišmanydama, kaip iš miško sodybos prisišaukti pagalbos, ryžosi šliaužti pas kaimyną, esantį už puskilometrio. "Kad tik nenuklysčiau, kad nenusukčiau į šoną", - maldavo ji Dievo. Kamuojama neapsakomo skausmo senutė garsiai rėkė ir, kabindamasi rankomis už žolės, atkakliai slinko iš namų.

Nepaklydo. Po kelių valandų ji pasiekė kaimyno sodybos pakraštį. Žmonės išgirdo jos aimanas ir skubiai nuvežė į ligoninę.

Medikai operavo senutei koją, ji nebegalėjo vaikščioti. Šešias savaites gydėsi ligoninėje. Paskui išvažiavo pas vienišą seserį.

Nepaisydama negalios Genė veržėsi į savo namus. Ten socialinių darbuotojų prižiūrima nenustygo, kėlėsi iš lovos, stengėsi savarankiškai judėti. Senutės atkaklumas įveikė negalią. Įsitvėrusi taburetės ji žengė pirmuosius žingsnelius savo kambaryje, o netrukus atsitiesė ir pradėjo vaikščioti pasiremdama tik lazdomis.

Gaisras

Genė jau svajojo parsivesti į tvartą po nelaimės kaimynams paliktą karvutę, bet tas viltis pražudė kita baisi nelaimė. Vieną rytą, išlydėjusi pensiją atnešusį laiškininką ir pakišusi pinigus po pagalve, Genė tvarkėsi virtuvėje. Sunerimo, kai kažkas karšto užkrito ant rankų. Netrukus pasigirdo neįprastas liepsnos ūžesys, iš viršaus pabiro daugiau smulkių žarijų. Sugraibiusi kibirą moteris ėmė pilti vandenį. Suvokusi, jog nutiko kažkas baisaus, skubiai išslinko laukan. Čia baisi nuojauta pasitvirtino - degė stogas. Senutė bejėgiškai blaškėsi prie gimtojo namo neišmanydama, kaip prisišaukti pagalbos.

Liepsnai įsišėlus ant kalno gyvenantys kaimynai pamatė iš pušyno besiverčiančius dūmus, išgirdo pokšint šiferį. Suvokę, jog dega neregės namas, iškvietė ugniagesius. Deja, jiems atvykus buvo likę tik ūkiniai pastatai.

Padėjo

Neregės nelaimė sutelkė gerus žmones. Ją priglaudė geradarė Felicija Šalkauskienė. Lapelių, Pigonių, Strazdų kaimų gyventojai sunešė padegėlei drabužių, maisto, indų, namų apyvokos daiktų, surinko pinigų. Širvintų rajono savivaldybė Ramaškevičienei skyrė 1000 litų, 250 litų pašalpą davė Socialinės paramos skyrius.

Senutė buvo namus apsidraudusi, tad gavo draudimo išmoką. Net po daugybės vargų aštuoniasdešimtmetė nepanoro važiuoti į senelių globos namus ir ketino gimtojoje sodybvietėje atstatyti sudegusį namą. Žmonės perkalbėjo. Genė nusipirko seną namą Lapelių gyvenvietėje. Dabar ja rūpinasi ne tik samdoma globėja, bet ir greta gyvenantys geraširdžiai kaimynai.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]