KAIP PELNOMĖS DUONĄ

Henrikas STUKAS

DĖSNINGAS PASIRINKIMAS


Salėje rimsta šurmulys, tyla kalbos. Scenoje pasirodo choras. Pasigirsta graži daina. Smagu klausytis profesionalių atlikėjų. Džiugu, kad šiame darniame balsų skambesyje - ir silpnaregio balsas.

Audriaus Dvilaičio kelias į Kauno valstybinį chorą nebuvo lengvas. Tik atkaklus darbas ir sėkmė suteikė galimybę dainuoti šiame chore. Pasak A.Dvilaičio: "Gyvenime nėra neįmanomų dalykų. Už juos stipresnis begalinis noras. Turint tikslą ir jo atkakliai siekiant net svajonė tampa realybe."

 

Draugystė su muzika

Audrius nuo pat mažų dienų pamėgo ir draugauja su muzika. Dar lankydamas Vilniaus A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklos parengiamąją klasę jis pradėjo lankyti chorą, kur dainavo iki pat mokyklos baigimo.

Jau pirmoje klasėje mokytojai pastebėjo berniuko pomėgį muzikai. 1978 metais A.Dvilaitis dalyvavo "Dainų dainelės" konkurse, kuriam parengė Liucija Žikoriūtė. Pirmas kartas nebuvo sėkmingas - berniukas į laureatų koncertą nepateko. "Dainavau gerai. Tik vėliau sužinojau, kodėl nepatekau į laureatų gretas. Pasak mokytojos Liucijos, koją pakišo mano akiniai. Tuo metu nešiojau akinius su storais stiklais. Baigiamojo koncerto rengėjai mokytojai teigė, kad televizijoje akiniuoto solisto nereikia," - prisiminė muzikantas bei dainininkas.

A.Dvilaitis nenuleido rankų. Kartu su muzikos mokytoja toliau mokėsi dainuoti. Po dvejų metų vėl dalyvavo "Dainų dainelės" konkurse. Šį kartą berniukas sužavėjo žiuri komisiją - pateko į baigiamąjį laureatų koncertą televizijoje. Audriui likimas vėl nebuvo gailestingas, nes jis nedalyvavo šiame koncerte. Mat brendimo metu keitėsi balsas - jis tapo ne toks skaidrus. Daugiau A. Dvilaitis "Dainų dainelės" konkursuose nedalyvavo. Audrius toliau lankė B.Dvariono muzikos mokyklos filialą, kuris veikė A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje.

Vyresnėse klasėse vaikinas su draugais atkūrė anksčiau mokykloje gyvavusią estrados grupę "Keturi po vienu stogu". Grupei vadovavo Faustas Andriulis. Deja, ji gyvavo vos metus. Baigus mokyklą vyresniems grupės nariams, mokytojai likusiems nedavė instrumentų bei aparatūros.

Audriaus, pamėgusio muziką, vyresnėse klasėse nekankino pasirinkimo dilema. Baigęs vidurinę labai gerais pažymiais, drąsiai galėjo stoti į bet kokią aukštąją mokyklą. Vaikinas liko ištikimas sau: "Be muzikos neįsivaizdavau tolesnio gyvenimo. Siekti muzikinio išsilavinimo mane paakino Balio Dvariono muzikos mokyklos mokytojas B.Migonis. Tuo metu studijavome muzikos technikumo solfedžio programą. Mokytojas man pasiūlė išmokti groti dar vienu pučiamuoju instrumentu. Nedvejodamas sutikau. Pasirinkau saksofoną. Žinojau, jog Kaune yra pučiamųjų kolektyvas. Jiems muzikantai reikalingi. Groti saksofonu mokiausi dvejus metus - iki pat vidurinės baigimo."

1989 metais Audrius Dvilaitis įstojo mokytis į Kauno aukštesniąją V.Gruodžio muzikos mokyklos pučiamųjų klasę. Taip pat grojo tuometiniame Lietuvos aklųjų draugijos pučiamųjų orkestre. Audriui mokytis nebuvo sunku. Tiesa, pūsti instrumentus teko mokytis iš naujo, užtat solfedis sekėsi labai gerai - per vienerius metus baigė du kursus, šio dalyko mokėsi su stipriausiais studentais. "Pūtikai tarp muzikantų yra didžiausi tinginiai, antroje vietoje - dainininkai. Smuikininkai darbščiausi. Kada nuėjau mokytis solfedžio į antrą kursą, visi labai stebėjosi. Jie sunkiai suvokė, kaip atėjus iš pirmo kurso galima rašyti sunkius solfedžio diktantus ne blogiau už smuikininkus. Solfedžio mokytis buvo smagu ir todėl, kad buvau vienas tarp merginų. Nors rašiau brailio raštu, dėstytoja, garsėjanti savo griežtumu, manim pasitikėjo," - pasakojo muzikantas.

Audrius derino mokslą su darbu LAD Kauno pučiamųjų orkestre. Tuometinė orkestro vadovybė skatino mokytis muzikos, sudarydavo studijoms palankias sąlygas. Audriui mokytis groti padėjo patyręs muzikantas, geras neregių draugas Vytautas Kertenis. Jo patarimai labai pravertė A.Dvilaičiui. 1993 metais Dvilaitis sėkmingai baigė mokslus, gavo dviejų specialybių diplomus: pučiamųjų bei dainavimo. Dainavimą pasirinko mokydamasis II kurse. Dainuoti Audrių paskatino dainavimo dėstytojas. Juos suartino bendra negalia. Dėstytojas nešiojo labai stiprius didinamuosius akinius. Po balso mutacijos vaikinas dainavo tik chore. Dėstytojas, paklausęs Dvilaičio, pajuto jo balso savotiškumą bei unikalumą.

Tų pačių metų rudenį panaikinamas LASS Kauno pučiamųjų orkestras. Baigęs mokslus Audrius liko be darbo. Dėl šios priežasties pasirinko tolesnes muzikos studijas. 1993 metais vaikinas įstojo į Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto dainavimo klasę. Dainavimo mokėsi 4 metus iki 1997 metų. "Mokiausi tol, kol manęs neišmetė. Kam reikalingi silpnaregiai dainininkai? Gavau bakalauro diplomą. Norėjau mokytis magistrantūroje - deja, nepavyko. Mus su silpnarege Reda Urniene išmetė, nors mokėmės gerai. Visi dainininkai, baigę magistrantūrą, yra potencialūs kadrai Kauno muzikiniam teatrui. Kitais žodžiais tariant, atsikratė mūsų kaip nereikalingų. Dėstytojams neapykantos nejaučiu. Neplanavau dainuoti muzikiniame teatre. Galvojau apie kitokią karjerą," - teigė dainininkas.

 

Tapo choro dainininku

Dar studijuodamas A.Dvilaitis grojo vestuvėse. Šiuo verslu vertėsi 10 metų. Vestuvėse silpnaregis stengdavosi tik groti. Vadovauti vestuvėms jam buvo labai sunku - reikėjo gero regėjimo. Audrius grodavo su reginčiais muzikantais. Jie prireikus savo kolegą paglobodavo. Silpnaregiui muzikantui nesusipratimų vis tiek nepavykdavo išvengti. Vestuvių muzikantas - neblogas verslas, bet nepastovus.

O dainininkas svajojo apie rimtą klasikinę muziką. Tokia proga pasitaikė. 1997 metų vasarą parengė programą ir rudenį nuėjo pas choro vadovą, kuris, išklausęs dainavimo, tik paklausė, ar jis mato gaidas. Audrius nedvejodamas atsakė - taip! Į chorą A.Dvilaitis priimamas bandomajam laikotarpiui. Vėliau surengiamas konkursas. Audrius jį laimi ir iki šios dienos dainuoja chore. "Mano bendradarbiai iš pradžių su manim bendravo atsargiai. Tai suprantama, nes jie savo gyvenime nebuvo susidūrę su silpnaregiais ar neregiais. Vėliau ledai ištirpo. Požiūris į mane pasikeitė po vieno įvykio. 2000 metais Pažaislyje buvo mūsų choro koncertas. Dirigavo svečias iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Dainavome ištraukas iš vienos operos. Koncerto organizatoriai neapsižiūrėjo ir nepasamdė solistų. Aš kaip tik šios operos solo partiją mokėjau, nes ją dainavau laikydamas valstybinį egzaminą. Per repeticijas solisto partiją niūniuodavau sau po nosimi. Kolegos išgirdę pasiūlė padainuoti. Sutikau ne iš karto. Nesu solistas, todėl tokiam žingsniui sunku buvo ryžtis. Per generalinę repeticiją išdrįsau. Dirigentui mano dainavimas patiko. Koncerte tapau solistu. Nuo tos dienos mane pradėjo vertinti - ypač moterys. Chore yra daug geranoriškų žmonių, kurie prireikus man padeda," - pasakojo Audrius Dvilaitis.

Savo darbe Audrius susiduria su įvairiausiomis problemomis. Dažniausiai tenka mokytis įvairių dainų. Jeigu choras kūrinį mokosi mėnesį ar kelis, tada Audriui problemų nebūna - jis kūrinį išmoksta atmintinai. Bet tenka ir skubiai dainuoti - tada tekstą jis užsirašo brailio raštu. Koncerte žiūrovai nepastebi, jog silpnaregis dainuodamas skaito ne akimis, bet pirštais. Tekstų bei natų gauna labai įvairių. Vienos labai kokybiškai atspausdintos, kitos - vos įskaitomos. Netgi regintieji skundžiasi, kad neįmanoma įskaityti. Audrius šią problemą sprendžia savaip. Jam LASS davė didintuvą, kompiuterį bei skenerį. Prireikus penklines, tekstus jis skenuoja. Kartais pakanka tik didintuvo.

Audrius laisvu nuo darbo metu dar gieda ir laidotuvėse. Į šį verslą A. Dvilaitį įtraukė bendradarbė. Gieda dažniausiai trise. Šarvojimo paslaugas teikianti firma moka neblogai. Už rožančių - 20 litų, už palydėtuves - 30. Darbo netrūksta. Firma turi keturias šarvojimo sales. Kartais giedotojai nesuspėja giedoti šermenyse. Giedoti laidotuvėse Audriui patinka. Deja, samdanti dainininką firma nesuteikia jokių socialinių garantijų. Už giedojimą atsiskaitoma iš karto. Šarvojimo paslaugas teikianti firma už giedotojų paslaugas valstybei mokesčių nemoka.

Silpnaregiui dainininkui šis papildomas verslas yra būtinas. Kitaip neišlaikytų šeimos. Dainuodamas chore gauna mažą atlyginimą.

Nors jis yra antrosios grupės regėjimo invalidas, bet pensijos negauna - trūksta dvejų metų darbo stažo.

Nepaisydamas gyvenime iškylančių sunkumų silpnaregis dainininkas yra optimistas. Jis tiki - sunkios akimirkos praeis ir vėl bus giedra, švies saulė.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]