LASS LITERATŲ KŪRYBA

Adolfas VENCKEVIČIUS

 


Ties septynioliktu namu

 

Ėjau šiek tiek šlubčiodamas - skaudėjo koja - gal ne tiek šlubčiodamas, kiek nenatūraliai. Turėjau ir lazdą, ne tą pasiramsčiuoti, o baltąją aklųjų lazdelę. Iš bėdos ir su ja pasiremti galėjai, tik nesmarkiai. Bet ką čia apie tas lazdas, buvo ir įdomesnių dalykų.

Ties septynioliktu namu sušlubavo man orientacija - ėmiau nebesusivokti, kurioje vietoje esu - šaligatvio vidury ar pakraštyje - ir kiek dar iki man reikalingo posūkio. Ėmiau trauktis prie tvoros, kad susiorientuočiau, o ši juk tam ir buvo. Taip kiek paėjus pajutau, kaip kažkas mane sulaiko. Moteriškas balsas tyliai sako: "Čia, čia, čia" ir stumia mane į šalį, kad apeičiau. Tad dar paglosto man ranką ir tyliai, tarytum sau, pasako : "Vania". O aš nė nestabtelėjęs, nė žodžio nepasakęs kaip tikras Vania nuėjau tolyn. Jau buvo ir posūkis - moteris ties juo ir stovėjo. Ten pat buvo ir tvoros tarpas į kiemą. Įdomi vieta, nieko nepasakysi. Bet aš pirmiausia nusistebėjau tuo, kad buvau Vania pavadintas.

Yra toks Vania, ir gyvena, rodos, jis kitoje gatvėje, Žemaitės 13. Sykį eidamas pro tą namą girdėjau, kaip viena moteris klausė kitos, sėdinčios ant soliuko, prie įėjimo: "Nežinai, ar Vania namie?" Rūpinasi juo kiti, ypač moterys, - mat tas žmogus, Vania vadinamas, yra aklas ir kurčias. Yra tekę ne sykį būti šalia jo, girdėti ir justi, kaip kiti su juo bendrauja. Iš tikrųjų jis labai juntamas žmogus. Aš pajutau, jog jis vaikšto kažkaip ypatingai, tarytum sumedėjęs, ir kažkaip ypatingai šnopuoja. Matyt, taip reikia. Bet, mano išmanymu, pats reikalingiausias dalykas jam yra, kad jis spinduliuoja gerą šilumą, ne šilumą - žodžiu, kažką. Ir tas kažkas traukia žmones prie jo, traukia pabendrauti pagelbstint. Tokios tat tokelės!

Kodėl Vania buvau pavadintas, suprasti negaliu. Rodos, jokio panašumo nėra. Pradedu manyti, kad aš prie septyniolikto namo pradedu vaidentis čia vienu, čia kitu žmogumi. Ne per seniai čia mane pasveikino kaip Grigutį ir sėkmės palinkėjo. Tas žmogus tikrai buvo regintis. O šį kartą mane paglosčiusi kaip Vanią moteris buvo akla. Matyt, ji buvo išėjusi į lauką ir į šaligatvį, kad pajustų kas dedasi aplink - kas kur eina ar važiuoja ir šiaip - kas lauke. Aišku, tikėjosi ir pabendrauti: gal kas labas pasakys, kas pakalbins. Aš nieko gero jai nepadariau, o ji man puikų nuotykį padovanojo. Ir tas nuotykis man kaip ir pats Vania skleidžia kažką gera, miela, šilta... kažką...

 

 Valentino AJAUSKO piešinys

 

Aną rudenį

 

Buvo vėlyvas ruduo, bemaž pati lapkričio pabaiga. Lėkėme kratančiu betoniniu plentu į Molėtus. Nepavėlavome.

Vytautas buvo pašarvotas nedidelėje laidojimo paslaugų salėje. Žmonių buvo nemažai: giminės, kaimynai, pažįstami. Buvo ir giedotojai, kurie su pertraukomis traukė įvairias laidotuvių giesmes, ne kalnus, ne - čia ne Žemaitija.

Sulaukęs progos, priėjau prie karsto. Paliečiau ant krūtinės sunertas Vytauto rankas ir pasakiau: "Sudie, Vytautai. Laimingos kelionės." Tokia jau laidotuvių tvarka, nors palietęs Vytauto rankas ir supratau, jog jo čia nebėra. Aš paliečiau tik tai, apie ką sakoma: dulkė esi, į dulkę ir pavirsi. Ką padarysi - su mirštančiuoju atsisveikinti ne visada įmanoma. Pasakyčiau - ir ne visiems. O pagarbos juk reikia, pagarbos žmogaus gyvenimui.

Žmonės sujudo, ėmė fotografuoti, ruošti Vytautą į paskutinę kelionę. Tyliai išlydėjome, į kapus nevažiuodami, ir išvykome atgal į Vilnių. Eglė tą vakarą darė įkurtuves. Laidotuvės buvo netikėtos ir svarbios tik mums su Liuda, o visiems kitiems dėl jų nieko keistino nebuvo. Ir aš tą vakarą smarkiai nusigėriau, ir, rodos, jokio reikalo nebuvo - nebuvo dėl ko. Ir vis dėlto pasirodė, kad tas reikalas buvo, tik aš tada jo sąmoningai suvokęs nebuvau. Pavasarį viskas pasimatė, tarytum iš po sniego išlindo - ir ne Vilniuje, o ten Bitėnuose, kur mūsų sodyba yra ir kur mūsų kaimynas Vytautas buvo.

Ir susipažinome su Vytautu gana įdomiai. Vieną dieną, tą pavasarį, kai įsigijome sodybą, vedinas dviračiu į kiemą įžengė Vytautas su Ona. Numetė kieme nuo dviračio gerą pusmaišį bulvių ir pasakė: "Bus sėklai arba užkandai - kam prireiks". Paskui įsileidome į šnekas apie sodybą ir kas aplink. Tada jie ir pasisakė, kas esą ir kur gyveną. Pažinties tarytum ir nebuvo, bent jau tokios ceremoningos. Pasisakėme, kas tokie, kai iš šnekos išėjo - ir tiek. O bulvės buvo! Jos man buvo ir tebėra gražus ir įdomus įvykis. Argi ne? Nepažįstami žmonės besikuriantiems miestiečiams pradžiai gyvenos atveža pusmaišį bulvių. Teisybė, žemės šiek tiek buvome susiarę, bet ką sėsime ar sodinsim, gerai nežinojome. O čia bulvės ir dar kokios - mėlynosios, iš vaikystės gerai žinomos ir dabar visur išnykusios bulvės. Visas jas kaip gerą ženklą pasodinome. Geras ženklas ir buvo. Sugyvenom gražiai ir gerai, net bendrą užtvanką išgėrę statyti ketinom. Dabar jau po visam. Vis dėlto kažkokią galingą "užtvanką" Vytautas pats vienas pastatęs buvo. Su Vytauto mirtimi ir ta užtvanka sugriuvo, ir vagystės pasipylė.

Vagysčių aplink visą laiką buvo. Apiplėšinėjo tuščias sodybas, kurių apylinkėje buvo net šešios, ir visos ištuštėjo jau mums ten įsikūrus per kokius trylika metų. Iš sodybų, kuriose gyveno žmonės, niekas nieko nevogdavo. Niekaip negalėjau suprasti, kaip čia yra su mūsų sodyba, - juk tebūname vasarą, ir tai tik savaitgaliais ir per atostogas, bet niekas nieko neliečia. Maniau, kad kliuvinys esu aš, nes apylinkėje visi žino, kad nematau, ir iš aklo niekas vogti neišdrįsta. Svieto naivybė, ir tiek! Žiemą įsilaužė į sandėliuką ir išsitempė karutį, o pavasarį per langą į namą įlipo ir iššlavė viską, kas patiko. O Vytauto sodybą jau per pačias laidotuves apvogė. Buvo keista ir nesuprantama - juk Ona niekur nedingo, ir viskas jai liko, o iš gyvenančių juk nevogdavo. Še tau, vilke, ir devintinės! Žmogus mirė ir liko didelė spraga. Ta spraga ėmė naudotis visi, kas gyvas ir galįs. Šernai vasarą nukniso gerą plotą Onos bulvių, o šiaip jau niekad to nedarydavo, o gandrai ant stogo susikrovė lizdą ir išsiperėjo vaikus. To iki šiol niekad nėra buvę. Kad Vytauto sodyboje įvyko permainų, tarytum ir suprantama, nors kokios keistos ir nepaaiškinamos jos yra. Bet kaip su mumis, su mūsų sodyba? Man galvoje tos bulvės, mėlynosios praeities bulvės, kurias tą pirmąjį pavasarį Vytautas atvežė, ir kurias iki pernai sodinome. Šiemet tuščia, ir šiemet sodyba pasidarė kažkokia nereikalinga - juk užtvankos jau niekas nebepastatys. Baisi gėda, kad mes tokie bejėgiai. Ir net mano aklumas!..

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]