LASS LITERATŲ KŪRYBA

Antanas GRIGUTIS

AMATO BEIEŠKANT


(ištrauka iš Antano Grigučio 1984 m. 
išleistos knygos "Keliai, mano keleliai")

Tik kai Tarybinė Armija išvijo okupantus iš Lietuvos ir iš Seinų krašto, o mūsų šeima grįžo į gimtąjį Klevų kaimą, ėmiausi naujo verslo. Prisiminiau kaimyną Praną - nebylį. Mes jį Niemkele vadinom. Tasai Niemkelė varė naminę ir visokio gero buvo pertekęs. Vyrai, vištą kokią ar dešrigalį iš namų nušvilpę, pas Niemkelę į naminę mainė. Pranienė, sako, netgi šokoladą valgė.

Susikalbėti su Niemkele mokėjau. Žinodamas, kad nematau, būdavo, suriečia jis mano pirštus, prideda prie savo lūpų, patraukia orą. Tai reiškia naminukę. O jeigu kumščiu bakstels ir susirietęs kojom sutrepsės - spausk į krūmus... Jei pliaukštels ranka per užpakalį ir pritūps - kalėjiman gali pakliūti. Išradingas tasai Niemkelė buvo, ko imsis - padarys. Kodėl man nesusidėjus su juo, solidžios firmos neįkūrus? Ir susidėjau.

- Susiradau, tėvuli, amatą, - tariau nutaikęs gerą tėvo ūpą. - Su Niemkele naminę virt pradėsim. Tiktai miltų nežinau iš kur gaut. Gal duotum rugių kokį pūdelį? Aš susimalsiu girnomis. Mielių Niemkelė duos. Jis pats iš žolių, bulvių ir dar kažko daro.

Žinoma, tėvas, nors ir suprato, kad amatas nekoks ir tam širdy labai nepritarė, bet ką darysi, vis geriau negu nieko. Niemkelė lyg ir doras žmogus. Pats verda krūminę, bet ne girtuoklis.

Ir sugirgždėjo senos girnos, pradėjo byrėti miltai, o aš suku suku, ir galas žino, iš kur melodija į galvą plaukia ir, girnų ritmą pasigavus, įkyriai skamba ausyse:

Ratas ratą vijo

Per Kalvariją,

Vargeta dejavo,

Kad nieko negavo.

Manęs tatai neliečia - aš ne vargeta, amatą turiu. Senovėje, girdėjau, malimas - prieinamiausias darbas aklajam buvęs. Čia nei žiūrėt, nei vaikščiot nereikia. Linguok sau į taktą ir gana. O jėgos su kaupu! Miltai byra šilti, švelnučiai... Gal paleist rupiau reikėtų.

Ir užvirė, sukunkuliavo statinaitės eglyne. Užkampis pasitaikė puikus - upelis teka, vanduo šaltas, kokio reikia garams atšaldyti, ir miškas netoli, jei kas... Anot Niemkelės, tegu gaudo vėją laukuose. Ir marminom naminę per dienas ir naktis. Viena statinaitė rūgsta, o iš kitos jau laša.

Ateina pas mane sykį vienas žmogelis.

- Duok naminės! - negriežtai tarė.

Dėl visa ko truputį pasitraukiau atgal.

- Kad neturiu, - sakau. - Koks iš manęs "šnapsorius", pats matai.

- O tu nebijok manęs, ne mano reikalas degtindarius vaikyti. Varyk sau į sveikatą ir mane pavaišink. Ir ne už ačiū - aš tau muziką įtaisysiu, - kalbėjo padėdamas kažką ant žemės. Tai būta gramofono. - Užsuksi, tai mergų kaip musių priskris, muzika jos domisi. Čiupk kurią nori.

Gal vogtas, maniau, ateis kas ir atims. Bet jei ne man - teks kitam. Geriau tegul palieka. Ir kalba šitas žmogelis paprastai, net juokauja. Gal neapgaus?

- Tai kiek norėtum už tą žaisliuką? - paklausiau drąsiai, kaip dera firmos kompanionui. - Tik jei apgausi - žinok, - dėl viso pikto pridėjau.

Tasai garsiai nusikvatojo.

- Tai jau susiderėsim! Du litrai ir višta užkandai.

- Du litrus gal ir išsunksiu. Tik iš kur tą vištą gausiu? - susirūpinau. - Gal ką kita imtum?

Tasai nesutinka.

- Višta, du litrai - ir gramofonas tavo. Jei dabar neturi, atnešk po valandos.

Labai norėjau gramofono, tai ir vištą suradau. Prisiminiau dėdienę, geros širdies moterėlę, kuri man ir krikšto motina buvo. Pagavo ji vištą, surišo kojas ir sparnus.

- Neškis, vaikeli.

Vakare visoje sodyboje jau liejosi muzika. Merginų ir vaikinų pilnas kiemas. Kas šoka susikabinę, kas klausosi, galvas kraipo ir giria muziką.

Rytojaus vakarą vėl tas pats... Tik saulė nusileidžia, darbai laukuose pasibaigia - jau ir traukia pas Antaną būriai. Ir senis koks ateina taurelės išmesti, muzikos pasiklausyti ir mergina viena kita prisėda prie manęs.

Valentino AJAUSKO piešinysAtsimenu gerai tą vakarą - išgirdau balsą. Tylų, malonų.

- Gal palydėsi, kavalieriau.

Nusmelkė mane nuo pat galvos lig kojų, užplūdo šiluma, o paskui šaltas prakaitas išpylė. Palydėt tai palydėt, bet kaip sugrįžt? Ir atsisakyt nepatogu - išjuoks dar. Kas bus, tas bus - lydėsiu, ir linktelėjau galva.

- Greit švis diena, gal eik jau, - patyliukais sušnibždėjo ji.

Išėjau. Kur dingsi žmogus? Žygiuoju tiesiai per laukus. Gal tiesiai, gal ir ne. Kurioje pusėje namai - nenutuokiu. Sušvilpiau kiek jėgos leidžia. Gal šunys pradės loti, gal atpažinsiu kurį, žinosiu, kur sukti.

Staiga, kad tvos kažkas krūtinėn, net akyse sužaižaravo. Jau pavyduolis koks už mergą... Puoliau gintis. Vietoj pavyduolio sugriebiau tvoros stulpą. Kad tu surūgtum, galą gautum!

Paėjęs patvoriu šiek tiek, sugraibiau klojimą, paskui duris. Įlindęs užsiropščiau pačion pastogėn ant pėdų. Snūduriuoju, tik staiga girdžiu pažįstamus balsus.

- Ar nelabasis tave užnešė?

Tai dėdė su dėdiene dairos, kiek dar tilps šalinėje rugių...

Daug vakarų dar grojo muzika, gal dar ilgai butų grojusi, gal ir mano su Niemkele firma dar ilgai būtų klestėjusi, jeigu ne vienas nelemtas įvykis.

Žiopliai piemenėliai, bandą palikę, pasimaudyti upelyje sumanė. Karvės ir kiaulės - gyvuliai landūs - užėjo statinaitę su žlaugtu ir pagavo gerti. Ištroškę mat buvo - kaitri pasitaikė diena. O pasigėrę gyvuliai kaip nesavi pasidarė: nei savą pažįsta, nei svetimo bijo, tik baubia, tik žviegia; karvės, uodegas tarsi kardus į viršų iškėlusios, laukais, miškais laksto, zylioja, putos iš nasrų krinta, o vienas paršelis įsibėgėjęs šnipu tvoron dūrė ir taip prastovėjo nei gyvas, nei miręs iki pat nakties...

Kai apstulbęs ir gyvulių šėlimo priežastį suvokęs kaimas kiek aprimo, atbėgo Pranas Niemkelė, griebė už rankos ir davė ženklą, kol nevėlu, spausti į krūmus.

Taip baigėsi mano verslų etapas.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]