VIRŠELIS

G. DOBROVAS. PASAKOJIMAS APIE MEDALIUS

Sudėtingas šiuolaikinio rusų dailininko Genadijaus Dobrovo kūrybinis kelias. Jau baigiant Surikovo dailės institutą užkliuvo vienas iš baigiamųjų darbų, kuriame buvo pavaizduotas berniukas su molbertu ant stogo. Komisijai nepatiko paveikslo antrasis planas - lūšnynai, todėl baigiamąjį darbą eksternu teko ginti tik po dvejų metų. Ėjo 1962-ieji - kovos už švarą mene metai. Tačiau dailininkas liko ištikimas sau - jis tapė tai, kas jį jaudino. 1974 metais G. Dobrovas Valaamo invalidų internate nutapė pirmuosius keturis portretus. 1980 metais Kareliloje baigė keturiasdešimtąjį. Visuose portretuose - karo sumaitoti žmonės. Tuo metu rusų akademikas D. Lichačiovas jo darbus pavadino žygdarbiu. Tačiau kas iš to? Kai kurie iš šių portretų buvo atrenkami į parodas bei parodų katalogus, tačiau niekada nebuvo demonstruoti. Negaudavo leidimo ir personalinėms parodoms. Peržiūrėdami II pasaulinio karo invalidų portretus komisijos nariai pyko: "Jam ne parodas ruošti, o pačiam rankas reikia nutraukti. Ne, na kam mūsų žiūrovui šie luošiai?" G. Dobrovui šie portretai virto gyvenimo prasme. Jis išvažinėjo visą Rusiją ir tai nebuvo kūrybinės komandiruotės - už viską mokėjo pats. Jis ištisus mėnesius gyvendavo invalidų internatuose, kuo galėdamas padėdavo neįgaliesiems. Dailininką stebino ir skaudino tai, kiek daug kare nukentėjusių žmonių dabar yra užmiršti, niekam nereikalingi.

1989 metais pagaliau įvyko Genadijaus Dobrovo personalinė paroda, pribloškusi žiūrovus. Apakę, apkurtę, be rankų ir kojų II pasaulinio karo neįgalieji - visų užmiršti, valdiškuose invalidų namuose. Kas galėjo ramiai žiūrėti į "Nežinomo kario" portretą? Kare praradęs rankas ir kojas, atmintį ir kalbą, lyg vaikas suvyniotas į "vokelį" karys žvelgia į žiūrovą savo didelėmis, tamsiomis, nieko nesuvokiančiomis akimis.

Portretas "Pasakojimas apie medalius" nereikalauja ilgo komentaro. Eilinis Ivanas Zabara. Giliomis, nuo kančių raukšlėmis išvagotas neregio veidas, nutrauktas kairiosios rankos riešas, sumaitotos dešinės rankos likusiais pirštais liečia medalį "Už Stalingradą". O ten buvo pragaras...

Ir kokie nenuginčijami žurnalisto Viktoro Antonovo žodžiai:"Iš gyvenimo jie išeitų niekuo nesudrumstę mūsų ramybės, jei dailininkas nesutrikdytų šio suokalbiško tylėjimo, kad būtų prisiminta atjauta karo nuskriaustiems, sudarkytiems, visuomenės užmirštiems žmonėms".

Šioje parodoje žmonės verkė neslėpdami ašarų.

Vytautas GUDONIS

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]