PORTRETAS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

KARAIMŲ ISTORIJOS SAUGOTOJAS

Daug žmonių kas dieną aplanko Lietuvos aklųjų biblioteką. Vieni ieško naujų knygų, kiti - periodinių leidinių, dar kiti - naujos informacijos, naujų pažinčių. Dažnai bibliotekos darbuotojams jie papasakoja įdomių istorijų ir žmonių likimų. Praėjusių metų pabaigoje LASS Trakų rajono tarybos pirmininkė Dovilė Sabaliauskaitė, užėjusi į tiflotyros skyrių, papasakojo apie Trakuose gyvenantį įdomų ir išsilavinusį žmogų - Aleksandrą Rezanovą. Nors šis žmogus turi daug sveikatos problemų, tačiau nepalūžo ir padarė Lietuvos kultūrai didelį ir reikšmingą darbą, kurio iki šiol nebuvo atlikę sveikieji žmonės. Pasitaikius progai, šių metų balandžio 2 dieną aplankiau šį žmogų Trakuose. Susitikimas buvo įdomus ir nuoširdus. Tad skaitytojams ir noriu papasakoti apie jį.

Aleksandras Rezanovas gimė 1931 m. rugpjūčio 3 d. Sedoje, Mažeikių rajone. Baigęs Sedos vidurinę mokyklą pradėjo dirbti Skuodo rajono septynmetės, po to vidurinės mokyklos mokytoju, vėliau buvo paskirtas vidurinės mokyklos direktoriumi, dar vėliau - švietimo skyriaus vedėju. 1963 m. A. Rezanovas buvo perkeltas dirbti į Trakus 1-osios vidurinės mokyklos direktoriumi. Šiose pareigose dirbo iki 1986 m. Pablogėjus sveikatai, atsisakė vadovo pareigų ir mokytojavo toje pačioje mokykloje iki 1992 m. Dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Jo pedagoginis stažas - 41 metai.

Nuo pat jaunystės buvo žingeidus, stengėsi ko nors išmokti, daug kuo domėjosi. Ypač mėgo rinkti ir kaupti knygas. Būdamas 12 metų perskaitė Ruzgaus, prieškarinio pedagogo, knygelę apie knygų įrišimą ir savarankiškai išmoko knygrišio amato. Pakliuvus į rankas apdriskusiai knygai, stengdavosi ją "pagydyti". Jaunystėje išmoktas amatas pravertė pablogėjus sveikatai ir išėjus į pensiją. Glaudžiai bendradarbiaudamas su Trakų viešąja biblioteka, daugelį aptrintų knygų prikėlė naujam gyvenimui.

Dėl ligos negalėdamas savarankiškai judėti ir būdamas labai silpno regėjimo, nuo 1993 m. gegužės 30 d. A. Rezanovas tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariu. Tačiau gyvenimas jo nepalaužė. Ypač lemtingi jam buvo 1997 metai. Tais metais visa Lietuva, o ypač Trakų gyventojai, paminėjo Lietuvos karaimų 600 metų jubiliejų (prieš tiek metų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paraginti jie atsikėlė gyventi į Lietuvą). Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais jie turėjo daug privilegijų. Jų bendruomenė didėjo ir siekė net penkis tūkstančius. Jubiliejaus dieną dėl negalios A. Rezanovas su švente buvusias bendradarbes mokytojas tegalėjo pasveikinti tik telefonu. Ta proga biblioteka buvo paruošusi jubiliejinę parodą apie karaimus. Buvusi bendradarbė Julija Timfovič ir bibliotekininkė Jadvyga Kulikienė davė stimulą labiau pasidomėti Lietuvos karaimais ir jų praeitimi. Pradėjus rinkti ir studijuoti medžiagą gimė idėja viską sukaupti, susisteminti ir išleisti atskirais leidiniais. Įsitraukęs į šį darbą, per penkerius metus sukaupė visus rašytinius dokumentus, kuriuos pavyko surasti periodinėje spaudoje, Mokslo akademijos bibliotekoje, M. Mažvydo bibliotekoje ir privačiose kolekcijose. Taip gimė dešimties tomų rinkinys apie Lietuvos karaimus. Medžiaga rinkta įvairiomis kalbomis. I tomas - "Karaimų įsikūrimas Lietuvos žemėje", II tomas - "Karaimų kalba ir švietimas", III tomas - "Karaimų religija", IV ir V tomai skirti mokslo ir visuomenės veikėjams ir t. t.

A. Rezanovas sugalvojo iš gausios medžiagos sudaryti atskirą knygą apie karaimų praeitį ir dabartį. Už šį darbą autorius gavo Lietuvos bibliotekininkų padėką. Dar vėliau kilo mintis surinkti bibliografiją apie Lietuvos karaimus.

Šį Lietuvos kultūros istorijai reikšmingą darbą A. Rezanovas dirbo iš idėjos ir entuziazmo, negaudamas jokio atlygio. Padedant draugams entuziastams darė medžiagos kopijas ir pats ligos pažeistomis rankomis visus 52 tomus įrišo. Suprasdamas knygų reikšmę Lietuvos kultūrai, dešimtomius rinkinius perdavė Mokslo akademijos bibliotekai, Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai, Trakų viešajai bibliotekai ir Trakų karaimų muziejui. Aleksandro Rezanovo pavyzdys rodo, kad ir žmogus su negalia gali atrasti save ir duoti visuomenei daugiau negu kai kurie sveikieji.

Autoriaus žodžiais tariant, nors juos nebuvo lengva ištarti, "reikėjo tapti invalidu, kad būtų padarytas šis didelis darbas, tikiu, kad kitaip niekas to nebūtų padaręs". Tai žodžiai žmogaus, turinčio tvirtą dvasią ir patriotizmą. Šis žmogus nugalėjo jam skirtą lemtį ir tapo pavyzdžiu kitiems neįgaliesiems.

A. Rezanovo atliktas darbas tuo vertingesnis dabar, žinant, kad karaimų bendruomenė šiuo metu yra negausi - tesiekia tik 250 žmonių, o mokančių gimtąją kalbą - dar mažiau.

Besidomintys A. Rezanovu ir jo sukaupta medžiaga apie karaimus gali kreiptis į Lietuvos aklųjų biblioteką.

[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]