LASS LITERATŲ KŪRYBA

 

 


Kazimiera VENCKUVIENĖ

Lengvėja laukai, atiduodami derliaus naštą,

Sunkėja koriai aviliuose,

Palengva pateka vakaras,

Gesina rugiapjūtės siautulį,

Migdydamas bites, nešdamas ramybę žmonėms.

* * *

Beribis aukštas dangus.

Nakties tamsa glosto baltai žydinčią vyšnią.

Nepakilk, vėjau, dar miegok.

Vyšnia dar nori pabūti su balta karūna.

* * *

Mano rytmečiuose ir dienose paklysta mintys -

Per naktį prijaukinti paukščiai.

Vakarais jos vėl sugrįžta ir glaudžiasi prie manęs tarsi vaikai.

* * *

Metų liepsnos mumyse išdegina praradimų ženklus.

Ženklų randai skauda...

Mes lašiname ant jų šiltą žvakių vašką, pridengiam chrizantemų baltuma,

Vėlinės...

* * *

Balta ligoninės siena grėsmingai užgriuvo mane, norėdama sutraiškyti...

Sapnuoju nustebusias vaiko akis, sergstinčias mane.

Siena pasitraukė, ant jos pamačiau dylantį savo šešėlį...

Vis sapnavau vaiko akis ...

* * *

Girdi, tai aidas krintančių lašų į mano širdį.

Tu negirdi - tu tyli.

Girdi, jau vėjas lanksto rugio varpas?

Greičiau pareik, nes tu dar toli esi...

Belaukdama aš surinksiu krintančių ilgesio lašų aidą,

Supilstysiu į laukimo taures,

Tik nesusižeisk, skubėdamas gruodo taku.

* * *

Pažaiskime saule lyg kamuoliu:

Tu stovėsi rytuose - aš vakaruose,

Tu stiprus esi - tu saule šviesi man,

Aš ją pagausiu.

Nuo tavo delnų iki mano nusidrieks diena.

Mudu ją padovanosim...

Pirmiausia ją padovanosim žemei ir paukščiams,

Dovanosim ją vaikams, visiems, kas trokšta dienos.

Mudu būsim kaip dievai.

Tik vieną dieną, nuo saulėtekio iki saulėlydžio...

Kaip gera būti dievais...

* * *

Tylos kalnynai, atminties kaktusai,

Dienos verčia patirties lapus,

Langas verkia lietumi,

Degu žiburius aš, žvakes visas,

Laišką rašau praeities.

Tegul ateitis žino, kaip aš gyvenu.

Atsakymo nelaukiu...

 

Valentino AJAUSKO piešinys

 

Aušra KONDRATIENĖ

 

ŽMOGUI REIKIA ŽMOGAUS

 

Žmogui reikia žmogaus, reikia artumo,

Kad pabūtų, šalia pasėdėtų.

Žmogui reikia širdies, reikia šilumos,

Kad kaip vienišas paukštis skausme neliūdėtų.

 

Žmogui reikia akių, šilto žvilgsnio šviesaus,

Kuriame pamatytų jautrumą.

Jam ne iškalbos reikia, o to, kas atjaus,

Kas atneštų gurkšnį gerumo.

 

Juk vienam taip nyku, taip sunku, kai sergi

Ir reikalinga pagalba kaip saulė.

O žmogus toks jautrus, kai jis liūdi,

Šiek tiek bus lengviau jam šiam pasauly,

Jei žmogus bus ne vienas,

Kai matys, kai žinos, kad skausme jį atjaus,

Žmogui reikia žmogaus. Žmogui reikia žmogaus...

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]