PORTRETAS

Ramutė PINKEVIČIENĖ

AŠTUONIASDEŠIMT LAIKRODŽIŲ - UŽ VIENĄ


Jonas VaškisKartais Jonui Vaškiui atrodo, kad gyvenimas - vien ilga nenutrūkstančių kančių grandinė. Skausmo ir nepriteklių jis patyrė su kaupu. Tačiau šiandien viskas, kas išgyventa, dar neatrodo taip blogai, kol užklupusi liga neatėmė regėjimo. Dveji metai, kai jis nemato dienos šviesos, atrodo itin ilgi, nes vaikščioti neleidžia kojos, o dirbti - akys.

"Likęs vienas tuščiame bute, mintimis, atrodo, apeinu visą pasaulį. Net naktį pabudęs pajuntu, kad galva kupina minčių. Akys jau nieko nepadeda, todėl viską reikia turėti galvoje. Tarpais būna labai liūdna, todėl galvoju, ką aš bloga padariau, kad tokių dienų sulaukiau, - kalba 82 metus einantis J. Vaškys. - Įsijungiu radiją, bet beveik nieko gero neišgirstu - nelaimės, vagystės, žudymai. Neramu pasidaro, pavargstu besiklausydamas". Didžiausia J. Vaškio svajonė - bent kiek pabūti lauke, pajusti vėjo dvelksmą, išgirsti seniai nesutinkamų žmonių balsus. Bet kas gi nuneš su vežimėliu laiptais žemyn, kas norės pavežioti? Tad ir gyvena jis įsispraudęs tarp keturių sienų, prislėgtas nelinksmų minčių, ieškodamas atsakymo, už kokią kaltę visa tai jam teko.

Vaikystę J. Vaškys prisimena vargingą. Šeima vertėsi sunkiai, todėl per vasarą piemenaudavo pas ūkininkus. Nors gabumų netrūko, tačiau didesnių mokslų skonio nepajuto. Pats perprato laikrodžių mechanizmą, išmoko juos taisyti. Nežinia, kaip būtų toliau gyvenimas susiklostęs, jei ne karas, įsukęs į savo mėsmalę ir J. Vaškį. Dvidešimtmetį vaikiną išvežė į darbus Vokietijoje. Vergiškai dirbdamas anglių kasykloje taip nusilpo, kad jautėsi lyg vėjo perpučiamas.Pajutęs, kad gyvybė kabo ant plauko, nutarė bėgti. "Neprisimenu pavardės, žinau tik, kad draugo vardas buvo Stasys - su juo trečią valandą nakties kažkokiu būdu sėkmingai išlindom pro vielinės tvoros skylę ir bėgom, kol pasiekėm traukinių stotį. Vėliau įsiprašėm pas vokietį ūkininką - anksčiau Stasys pas jį buvo dirbęs.

Kai kiek atsigavom, užklupo rusai ir paėmė į armiją. Pradėjo ruošt į frontą. Dieną naktį laukuose, prie Karaliaučiaus, - pirmose linijose. Pirmyn ir pirmyn. Keturias paras be miego išsilaikiau, akys atrodė pripiltos žvyro. Paskui šalia sprogo granata. Likau mūšio lauke skeveldrų sukapotomis kojomis. Vokiečiai nepasidavė, todėl rusai turėjo trauktis. Kai po šešių ar aštuonių valandų rusai prie manęs pribėgo paimti, ant kojų pakilt nepajėgiau, tik suvaitojau pajudintas. "Nešauk, visi pražūsim,"- sušnabždėjo vyrai. Įsikėlė į neštuvus ir susilenkę išnešė mane iš fronto linijos. Atsidūriau kažkokiam name, batai pilni kraujo, visas purvinas. Iš ryto su kitais sužeistaisiais suguldė į sunkvežimį ir išgabeno į Daugpilį. Visur nešiojo - ankšta, žmonių priguldyta. Sugipsavo ir traukiniu nugabeno į kažkokią mokyklą, o vėliau atsidūriau Kirove. Daktarai siūlė nupjauti koją, bet aš nesutikau. Galų gale grįžau į Kauną, o paskui garlaiviu pasiekiau Jurbarką".

J. Vaškys prisimena, kad tada, kai vaikščiojo su ramentais, didžiausia svajonė buvo paeiti su lazda. Ir ši svajonė išsipildė. Sustiprėjęs net ir jos atsisakė. Tik senatvėje vėl lazda tapo ištikimiausia draugė.

Galbūt jurbarkiečiai J. Vaškį dar prisimena kaip fotografą. Šio amato, kaip ir laikrodžių taisymo, jis išmoko pats. Jo gabumai buvo pastebėti ir bemeistraujant Jurbarko rajono gamybiniame susivienijime. Už racionalizacinius įdiegimus fermų įrenginių techninio aptarnavimo stoties meistras derintojas J. Vaškys pelnęs nemažai apdovanojimų. O kiek įvairiausių lėktuvėlių, malūnėlių ir kitokių judančių mechanizmų jis padaręs laisvu laiku! Ypač J. Vaškį viliojo laikrodžiai, tad juos taisė, restauravo, gamino jiems spinteles. Buvo netgi nutaręs iki savo aštuoniasdešimtmečio surinkti aštuoniasdešimt laikrodžių, juos sutaisyti, pagražinti ir... padovanoti. Deja, nespėjo. Akys vis silpo, negelbėjo net kelios operacijos. Gal koks dešimt laikrodžių taip ir liko nesutaisytų. Tad per savo aštuoniasdešimtmetį išdovanojęs gražiausius laikrodžius J. Vaškys dar negali nurimti. "Viską žinau, kaip pabaigt, bet pats jau negaliu. Norėčiau juos dar vaikams palikt. Gaila pradėto darbo," - sako neregintis laikrodžių kolekcininkas. Padovanoto savo turto jam negaila, greičiau malonu, kai laikrodžiais kažkas džiaugiasi. Beje, pernai, prieš Baltosios lazdelės dieną, LASS Jurbarko rajono organizacijos pirmininkas Vytautas Andrijūnas Jonui Vaškiui parūpino ypatingą laikrodį, skirtą neregiams. Savo kolekcijoje turėti valandas žodžiu skelbiantį rankinį laikrodį Vaškys niekada nesvajojo, bet dabar jis Jonui atstoja tuos išdovanotuosius - bėgančiomis rodyklėmis, tiksinčius, valandas mušančius ir kitokius laikrodžius, kurie skaičiuoja laiką jau kitiems.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]