ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA

Judita BALANDIENĖ

MANO SŪNAUS NEGALIA


Baigėsi devyni ilgo laukimo mėnesiai. Namuose neapsakomas džiaugsmas ir didžiulis subruzdimas - juk gimė vaikutis! Mūsų šeima yra niekuo neišsiskirianti iš kitų Lietuvos jaunų šeimų, nebent tuo, kad mūsų vaikelį ištiko nelaimė, kurios priežasčių nežinome iki šiol, kaip ir nežinome, kas dėl šios nelaimės kaltas.

Viskas prasidėjo 1996 m. pavasarį. Mums gimė berniukas, visiškai sveikas, normalaus ūgio, svorio, sudėjimo kūdikis, kuriuo labai džiaugėmės. Buvome laimingi, tačiau neilgai - tik dvi savaites. Sūnelis susirgo: pakilo temperatūra, ėmė dejuoti. Ir tik po paros, praleistos ligoninėje, buvo diagnozuotas pūlingas meningoencefalitas. Kas vyko toliau - sunku aprašyti.

Buvom siunčiami ruoštis laidotuvėms. Ir tik trečio mėnesio pabaigoje visiškai netikėtai vaikas pradėjo sveikti. Rodos, pasveiko. Deja, liko sunkios ligos pasekmės: galvos smegenų vandenė, regos nervų atrofija, dešinės pusės parezė ir sunkus protinis atsilikimas.

Mes nesigėdijame savo sūnaus, mylime jį ir gerbiame, į jokias apkalbas nekreipiame dėmesio.

Kad sūnaus reikalai pagerės, atrodo neįgyvendinama svajonė, tačiau tai yra mūsų kasdienybė.

Didžiąją dienos dalį vaikas praleidžia lovytėje, todėl stengiamės paįvairinti, paryškinti aplinką, kad jam netektų visą dieną žiūrėti į baltas lubas. Virš lovytės kabiname ryškų, spalvotą audeklą, sienas puošiame spalvotais piešiniais, kabiname didelius, ryškių spalvų žaislus, šviečiančias girliandas.

Baigiantis pirmiesiems vaiko gyvenimo metams, pastebėjome, kad stipriai krypsta jo stuburas, pasodintas pasėdi, tik labai trumpai. Tada sužinojome, kad Kaune, Kalniečių poliklinikoje, yra ankstyvosios korekcijos kabinetas. Su mūsų sūneliu dirbo logopedas ir kineziterapeutas. Tomis dienomis, kai su juo nedirbdavo specialistai, mes patys vaiką mankštindavome ir masažuodavome namuose. Šiuo metu vaiko stuburas visiškai tiesus. Šiek tiek pakelia savo dešinę ranką, su ja žaidžia, žino, kad ją turi. Didelių pastangų dėka mes pasiekėme, kad vaikas pats atsisėstų, vartytųsi, tačiau iki šiol nevaikšto...

Kadangi vaikas prastai mato, jis labai išsigąsta stiprių, netikėtų garsų: durų trenksmo, dulkių siurblio ūžimo, malkų bildesio, kai jos metamos prie krosnies. Jis visada verkdavo, kai tėtis atnešęs numesdavo malkas. Tada mažyliui aiškindavome, kad tai tėtis su malkomis, kad nereikia bijoti, kad užkursim krosnį - bus šilta. Tada sūnus greitai nusiramindavo. Tai tęsėsi tol, kol vieną dieną, išgirdęs malkų trenksmą, vaikas ne pravirko, o ištarė žodį "tėtė". Mes gi suvokėme: vaikui būtina viską pasakoti, daug su juo kalbėtis. Dažnai sūnų nešiojame po visus kambarius. Kai jis ką nors paliečia rankute, aiškiname, kas tai: šaldytuvas, langas, durys, kėdė, stalas ir t.t.

Mūsų sūnaus kalba neišsivysčiusi, todėl stengiamės kuo daugiau su juo šnekėti. Ilgai jis apskritai netarė nė žodžio. Tada specialistai mums patarė jį mokyti taip: kalbant savo lūpas priglausti prie jo lūpų. Taip sūnus išmoko tarti "mama", "tėtė", "baik" ir dar keletą trumpų žodelių. Bet nemoka paprašyti valgyti, žaislų ir kt. Apie šiuos norus jis praneša suaugusiems verksmu. Verksmu praneša, kad jis išalko, pavargo, jam nepatogu, skauda, nori tėvų, ypač mamos, dėmesio, trokšta išgirsti jos raminantį balsą. Kad mažylis nurimtų, reikia pašalinti jo nerimo priežastį, prieš tai iš verksmo suvokus, ko nori. Mūsų vaikas pačiais įvairiausiais būdais stengiasi atkreipti dėmesį į save: meta iš lovos žaislus ir reikalauja, kad paduotume, pašnekintume jį, kartu pažaistume. Jei to nepadarome, verkia, vėl meta žaislus, patalynę. Vaiką labai ramina mamos balsas. Girdėdamas mamą kalbant, mažylis jaučiasi saugus. Mūsų sūnus jau reaguoja net į žingsnius! Jei praeiname, suka galvytę ton pusėn ir sako "mama" arba "tėti".

Labai mėgsta klausytis muzikos. Jam ypatingai patinka žaislai, skleidžiantys muzikinius garsus. Kadangi vaikui dešinės pusės parezė ir jis nieko negali paimti dešine ranka, išmokėme įsikąsti virvelę ir kaire ranka traukti žaislą, kad pradėtų groti muzika. Stengiamės pirkti tokius žaislus, kurių mygtuką paspaudus, sklistų kokie nors garsai ar muzika. Jam puikiai sekasi tokius žaislus valdyti. Labai mėgsta lopšines ir kitas daineles.

Berniukui be galo patinka žaisti su įvairiais žaislais, be užsiėmimo jis negali pabūti nė kelių minučių. Pažįsta beveik visus savo žaislus. Paklaustas, kur vienas ar kitas žaislas, jis iš visų žaislų paima arba parodo būtent tą.

Mes stengiamės, kad mūsų sūnus būtų laimingas. Vasarą kiekvieną dieną jis teškenasi šilto vandens baseine. Vandenyje vaikas daug juda, juokiasi, krykštauja, patiria daug teigiamų emocijų - dėl to nervų sistema tampa stabilesnė, jis geriau miega, o svarbiausia - labai efektyviai dirba visi raumenys, stiprėja kojos ir rankos.

Šiuo metu mokome sūnelį valgyti sveikąja ranka. Nors jis valgo tik trintą maistą, tačiau, kai uždedame ant šaukšto jo rankytę, jau sugeba paimti ir pataikyti į burnytę. Tikimės, kad ateityje vaikas sugebės pats pavalgyti, nes puikiai orientuojasi aplinkoje. O mes džiaugiamės net menkiausiu vaiko pasiekimu.

Nelengva juoktis nelaimėje, tačiau, augindami vaikelį su negalia, stengiamės būti linksmi, geros nuotaikos. Esame pastebėję, kad piktumą vaikas greitai perima, jaučiasi nesaugus.

Žinome, kad auginant ir sveikus vaikus, netrūksta šeimose mažų ir didelių bėdų, todėl visi vaikai turėtų būti apgaubti didele tėvų meile, šiluma ir globa.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]