NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

LIPANTYS Į MOKSLO VIRŠUKALNES


Gali tikėtis pagalbos

Antrajame šių metų Lenkijos aklųjų sąjungos leidžiamo žurnalo "Pochodnia" numeryje buvo išspausdintas straipsnis apie tai, kokią pagalbą aklieji studentai gauna Varšuvos universitete. Pateikiame nedidelę šio straipsnio ištrauką: "Neregys kandidatas į studentus egzaminą raštu gali laikyti trimis būdais: rašydamas brailio raštu, naudodamasis skaitovo paslaugomis (rašant tekstus), naudodamasis kompiuteriu su kalbos sintezatoriumi. Silpnaregis kandidatas į studentus egzaminą raštu gali laikyti naudodamasis jo matymą atitinkančiu padidintu šriftu, kompiuteriu su dideliu ekranu ir vaizdo didinimo programa. Neregys ir silpnaregis tinkamiausią jam formą pasirenka pats. Egzamino laikas prailginamas 50 proc. Egzaminai žodžiu yra tokie pat kaip ir gerai matantiems stojantiesiems. Kandidatai į studentus turi ne vėliau kaip prieš 14 dienų kreiptis į Varšuvos universiteto žmonių su negalia biurą ir pranešti apie pasirinktą studijų kryptį bei pateikti dokumentą apie turimą negalią.

Aklųjų ir silpnaregių studentų paslaugoms yra:

Kompiuterių centras, kuriame kaupiama naujausia technika. Ja galima rašyti, skaityti knygas reginčiųjų raštu, naudotis internetu, spausdinti tekstą brailio raštu ir padidintu šriftu. Taip pat galima išsinuomoti kompiuterinę ir elektroninę techniką.

Garsinių knygų biblioteka. Joje galima gauti reikalingų garsinių knygų, kurias įgarsina skaitovai savanoriai.

Kai prireikia orientavimosi aplinkoje pagalbos, kitaip tariant, kai atsiranda orientavimosi universiteto teritorijoje problemų, pagalbą suteikia žmonių su negalia biuras.

Anglų kalbos aklieji ir silpnaregiai gali mokytis mažomis grupėmis, kuriose mokymas vyksta nesinaudojant regėjimu. Dieniniuose skyriuose besimokantys studentai su ryškia negalia gali tikėtis gauti 20 proc. asistento pensijos dydžio specialią stipendiją, tačiau, kai studento negalia ypač padidina mokymosi išlaidas, papildomas stipendijas skiria Varšuvos universiteto studentų ir absolventų labui veikiantis fondas."

Taigi Varšuvos universitete besimokantys aklieji ir silpnaregiai studentai gali tikėtis iš šios aukštosios mokyklos dėmesio ir supratimo sprendžiant specifines, su negalia susijusias jų mokymosi problemas. Čia veikia žmonių su negalia biuras, į kurį neįgalus studentas visada gali kreiptis pagalbos. Beje, šiam biurui vadovauja neregys. Minėtoji "Pochodnios" publikacija paskatino pasidomėti, kokią pagalbą iš aukštųjų mokyklų regėjimo negalią turintys studentai gauna Lietuvoje. Teisingiau, reikėtų klausti, ar apskritai jie gauna kokią nors pagalbą? Deja, nudžiuginti neturime kuo - nieko panašaus kaip Varšuvos universitete nė vienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje nėra.

Sudomino ne tik mus

Vilniaus universitetasTaip jau sutapo, kad tuo metu, kai rinkome šiam straipsniui medžiagą, Vilniaus universiteto laikraštis "Universitas Vilnensis" išspausdino Onos Mackonytės straipsnį labai panašia tema. Štai kelios svarbesnės jo mintys: "Universitete nėra konkretaus padalinio, kuris rūpintųsi neįgalių žmonių problemomis. Reikalavimai tokie patys kaip ir sveikiesiems, o į jų galimybes dažniausiai niekas neatsižvelgia. 1999 m. pavasarį tuometinis universiteto rektorius R. Pavilionis buvo surengęs susitikimą su neįgaliaisiais. Neįgalūs studentai išdėstė savo problemas, prašė paramos. Po susirinkimo buvo parengtas projektas "Lygios galimybės neįgaliems VU studentams". Jame numatyti kompensacinės technikos fondai, atskiri kambariai su kompiuteriais."

Deja, straipsnyje minimas projektas ir liko tik popieriuje arba kompiuterio atmintyje - per ketverius metus nieko neįgalių studentų labui nenuveikta.

Straipsno autorė kalbina du visiškai nematančius studentus, filosofijos fakulteto socialinio darbo magistrantus Alvydą Gorį ir Tomą Šniūkštą. Abiejų mintys labai panašios: "Vienintelė reali lengvata - nereikia mokėti už bendrabutį. Daugiau jokių lengvatų nėra: viskas priklauso nuo studentų sugebėjimo išsisukti iš keblių situacijų, dėstytojų geranoriškumo." Anot kalbintųjų, yra dėstytojų, nenorinčių, kad jų paskaitose būtų naudojamasi diktofonais, kai kuriuos erzina barškėjimas, kylantis rašant brailio raštu. Labai trūksta dalykinės literatūros, garsinių įrašų užsienio kalbai mokytis. Kaip pastebi A. Goris, ten, kur mokosi daugiau neįgaliųjų, galėtų būti socialinis darbuotojas. Tai nereiškia, kad jis visą laiką kartu su neįgaliaisiais turėtų sėdėti paskaitose, visada ir visur jiems padėti, - toks darbuotojas atliktų tarpininko tarp studento ir aukštosios mokyklos administracijos vaidmenį. Viena, kai apie problemas kalba studentai (paprastai jų niekas neišgirsta), kita - kai tas pačias problemas susisteminęs ir apibendrinęs pateikia socialinis darbuotojas. Straipsnyje remiamasi docentu Albinu Bagdonu, žurnalistei sakiusiu, kad parengtas naujas pagalbos neįgaliems studentams projektas - jo apimtis 270 tūkst. Lt. Projektą jau pasirašė Vilniaus universiteto prorektorius ūkio reikalams. Ruošiamasi neįgaliems žmonėms pritaikyti Baltupiuose įsikūrusį universiteto filosofijos fakultetą, rengiantį ne tik filosofus, bet ir psichologus, socialinio darbo specialistus. Tačiau visi numatyti darbai - bent jau kol kas - baigiasi tik fizinės aplinkos pritaikymu. Tokia specialiai pritaikyta aplinka labai svarbi judėjimo negalią turintiems ir vežimėliuose judantiems studentams, tačiau neregiai turi kitokių problemų, dažniausiai susijusių su informacine aplinka, o jų spręsti, kaip atrodo, dar nesirengiama.

Sukasi, kaip išmano

Kelis neregius, studijavusius ar studijuojančius įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, pakalbinome ir mes. Giedrius Stoškus Vilniaus universitete studijavo teisę. Vėliau studijas tęsė Teisės universitete. Jokių specialių paslaugų, susijusių su jo negalia, nei senojoje Alma mater, nei Teisės universitete negavo. Abiejuose universitetuose kaip sunkiai besiverčiantis studentas gavo pašalpas šv. Kalėdų proga. Dar iš studentų atstovybės gavo kraunamų baterijų ir krautuvą.

Egidijus Biknevičius Vilniaus universitete, komunikacijos fakultete, studijuoja verslo informacijos vadybą. Kaip ir kiti aklieji jis nemoka už bendrabutį, tačiau jokios kitokios pagalbos negauna. Egidijus nusiteikęs ryžtingai. Jis yra vienas iš naujos jaunus akluosius subūrusios organizacijos (LAISA) iniciatorių. Viena iš svarbesniųjų LAISA veiklos sričių - darbas su aukštosiomis mokyklomis: siekiama, kad neregiui jose būtų sudarytos sąlygos studijuoti, įgyti žinių, konkuruoti su sveikaisiais. Kaip seksis šiems jauniems žmonėms, parodys laikas, tačiau neabejotina viena: problema lyg koks skaudulys tikrai yra pritvinkusi ir reikalauja "chirurgo rankos".

Svarbiausia E. Biknevičiaus darbo priemonė - kompiuteris. Žinoma, be jo negali apsieiti ir kitų specialybių neįgalūs studentai. Projekte "Lygios galimybės neįgaliems VU studentams" buvo numatyta kiekviename fakultete steigti neįgaliesiems pritaikytas kompiuterizuotas darbo vietas. Deja, kol kas visame universitete nė vienos tokios darbo vietos nėra. Štai ką E. Biknevičius sako apie galimybę nematančiam studentui dirbti su kompiuteriu: "Universitetas turi savo skaičiavimo centrą, bet ten nuolat eilės. Niekada nežinai, prie kokio kompiuterio gausi vietą, todėl skaičiavimo centro kompiuteriais mes, neregiai, net ir instaliavę į juos reikalingas programas, negalime naudotis. Reikia pačiam rūpintis, kur, kokiame kompiuteryje instaliuoti programas. Aš, pavyzdžiui, instaliavau ekonomikos fakultete, vienoje auditorijoje esančiame kompiuteryje. Susitariau - leido, bet galėjo ir neleisti. Kiti irgi sukasi, kaip išmano."

Gintaras Gaurys, studijuojantis Šiaulių universitete informatiką, papasakojo, kad jis taip pat susitarė ir instaliavo neregiui reikalingas programas į vieną universiteto kompiuterį. Kartą ateina, o kompiuterio nėra - išneštas remontuoti. Niekam nepasiskųsi - teko instaliuoti iš naujo. Šį kartą - į dėstytojos kompiuterį. Kaip pats juokavo, kol kas kompiuterio niekas neišnešė remontuoti ir neperinstaliavo!

Bene didžiausias paradoksas, kad, kuriant kompiuterizuotas darbo vietas, akliesiems į pagalbą atėjo aukštoji mokykla, iš kurios mažiausiai šito galėjome tikėtis, - tai Kauno technologijos universitetas. Prieš kelerius metus šio universiteto informacinių technologijų plėtros institute įsteigtos trys regėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytos kompiuterizuotos darbo vietos. Šioms vietoms prižiūrėti įdarbintas neregys kompiuterių specialistas Artūras Lenkšas. Žinant, kaip aukštosios mokyklos "skuba" padėti neįgaliems studentams, tai iš tikrųjų kažkas iš "fantastikos srities". Paklaustas, kaip atsirado šios trys darbo vietos, Artūras buvo lakoniškas: "Tikrai nežinau. Daug metų programuotoju čia dirbo neregys Vladas Okulič-Kazarinas. Reikia manyti, jis yra prisidėjęs, kad šitos darbo vietos atsirastų. Tačiau nieko tikra ir konkretaus nežinau. Man Vladas davė telefono numerį ir pasiūlė paskambinti, pasikalbėti dėl darbo. Paskambinau, gavau pasiūlymą dirbti. Visa kita padarė pats universitetas."

Akliesiems skirti kompiuteriai stovi atskiroje patalpoje, atitvertoje nuo didžiųjų mokymo klasių. Ant stiklo sienelės, skiriančios patalpą nuo koridoriaus, - žaliuzės. Kaip juokauja Artūras, jeigu yra pageidavimas, galima pasislėpti nuo pašalinių akių arba dirbti visiems matant. Šiais trimis kompiuteriais naudojasi tik regėjimo negalią turintys žmonės, todėl jie visada gali būti tikri, kad atėję ras darbo vietą neužimtą, kad už nugaros nekantraudama nelauks eilutė tave keiksnojančių studentų.

Beveik anekdotišką istoriją papasakojo Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantė Laima Zemleckienė. 2002 m. pavasario semestre paskaitas šiame universitete skaitė profesorius iš Jungtinių Amerikos Valstijų. L. Zemleckienė turėjo laikyti pas šį profesorių egzaminą raštu. Tarp profesoriaus ir studentės įvyko maždaug tokio turinio pokalbis:

L. Zemleckienė: "Profesoriau, gal galėčiau egzaminą laikyti žodžiu, nes nematau ir negaliu rašyti reginčiųjų raštu."

Profesorius, gerokai nustebęs: Kodėl negali laikyti raštu? Visiems turi būti sudarytos vienodos galimybės."

L. Zemleckienė: "Aš nematau rašyti reginčiųjų raštu, o čia nėra tokio kompiuterio, su kuriuo galėtų dirbti aklas žmogus."

Profesorius: "Tada važiuojame ten, kur toks kompiuteris yra".

L. Zemleckienė sėdo į vieną taksi, profesorius - į kitą, abu nuvažiavo į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Čia studentė dvi valandas laikė egzaminą raštu, o profesorius lygiai tiek laiko laukė. Kaip sakė L.Zemleckienė, greitai po šio nesusipratimo universiteto administracija susigriebė ir įsigijo darbui su kompiuteriu akliesiems reikalingą ekrano skaitymo programą "Jaws". Taigi Vilniaus pedagoginio universiteto socialinės pedagogikos katedroje, magistrantų kabinete, šiuo metu yra du kompiuteriai, prie kurių gali dirbti regėjimo negalią turintys žmonės. Visoje šitoje istorijoje L. Zemleckienė geru žodžiu mini universiteto socialinės pedagogikos katedros vedėją Giedrę Kvieskienę.

Kas turėtų padėti?

Ne vienas iš mūsų, krimtusių mokslus prieš dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų, su nuostaba galbūt paklaus: "O mes? Kas padėjo mums?" Iš tikrųjų mums niekas arba beveik niekas, išskyrus tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją, nepadėjo. Tačiau tai dar nereiškia, kad, jeigu nepadėjo mums, neturi padėti ir kitiems. Galėtume rasti ir daugiau argumentų, kodėl neįgaliems studentams reikia pagalbos, gal net didesnės, negu reikėjo tiems, kas studijavo, tarkime prieš ketvirtį amžiaus. Šiuolaikinis gyvenimas, kovos už vietą po saule taisyklės yra "kietesnės" ir žiauresnės nei kada anksčiau. Tada daugelis žinojome: šiokią ar tokią, tačiau vietą aklųjų organizacijoje gausime. Dabartiniai studentai šitokios prabangos jau neturi. Vienoks sveikųjų požiūris į neįgalų žmogų paprastai susidaro tada, kai visame kurse ar fakultete jis yra toks vienas ir gerokai kitoks, kai tokių žmonių yra dešimt ar dvidešimt. Vieną neįgalų žmogų sveikieji paprastai linkę kiek pagloboti, tačiau kai tokių žmonių atsiranda daugiau, jie jau pradeda užimti sveikųjų "gyvybinę erdvę". Tada globos mechanizmai nustoja veikę - atsiranda ta pati žiauri gyvenimo tikrovė ir konkurencija.

Galimi du priešingi požiūriai į žmogaus pastangas susirasti vietą po saule: pirmasis - išplauks arba neišplauks, antrasis - kiekvienas turime teisę į tam tikrą visuomenės pagalbą ir dėmesį. Pirmasis požiūris vaisingai reiškėsi grožinėje, ypač romantinėje literatūroje, tačiau neatrodo, kad jis būtų labai vaisingas XXI amžiaus pradžioje, kada "išplauks neišplauks" pakeitė socialinės integracijos, lygių galimybių nuostatos. Žinoma, jokia konkreti pagalba neturi virsti "šiltnamio sąlygų" sudarymu, tačiau šito aklieji studentai ir nereikalauja. Jie tik prašo lygių galimybių. Tad kas turėtų padėti? Turbūt niekam nekelia abejonių, kad visuomeninė organizacija, pavyzdžiui, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, šito padaryti nepajėgia - neturi nei lėšų, nei juridinės galios daryti tvarką svetimuose "namuose". Taigi iniciatyvos turėtų imtis aukštosios mokyklos. Tačiau akivaizdu, kad šios iniciatyvos jos nesiima ir turbūt dar greitai nesiims. Reikia postūmio, impulso, "sniego gniūžtės", kuri sukeltų griūtį, sujudintų ir supurtytų. Galbūt šitu "impulsu" šita "sniego gniūžte" taps naujoji jaunų aklųjų organizacija LAISA, galbūt čia galėtų prisidėti ir LASS? Prisidėti ne už aukštąsias mokyklas atlikdama neatliktus jų darbus, o iškeldama problemą, paragindama, oficialiu raštu kreipdamasi į Lietuvos rektorių konferenciją ar pan.

* * *
[Skaityti komentarus] | [Komentuoti] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]