LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Zenonas KAVALIAUSKAS
|
JONAS NEREGYS
Daug kam įtarimą kelia - Gal nerimtas, gal vagis. Rankoj baltąją lazdelę Tartum ginklą neša jis.
Nors jau mėnuo patekėjo, Saulė po laidos seniai, Slepia žvilgsnį niekadėjo Tamsūs, tamsūs akiniai.
Neskubėkite jo vertint - Ne plėšikas, ne vagis, Nebijokit prisiartint - Tai juk Jonas Neregys.
Ne kaip ginklą tą lazdelę Neša rankoje žmogus. Ji namo jam rodo kelią, Kad ir dieną būt saugus.
Jau seniai aš jį pažįstu, Kaimynystėj gyvenu Ir patvirtinti jums drįstu - Jonas ėjo iš panų.
ŽIBURIUKAS
Deg žvakelė, kur langelis, Žiburiukas taip toli, Toks mažytis tas taškelis, Kad pirštu uždengt gali.
Čia berželiai, čia pušelės, Čia putoja putinai. Toks pažįstamas tas kelias, Kad žinau jį mintinai.
Vėl į kalną, vėl nuo kalno, Juodbėrėlis ima žvengt. Jau reikėtų viso delno Žiburėliui tam uždengt.
Dar paraginu žirgelį Juodbėrėlį ristele Ir pabeldžiu į langelį, Kurs dar žiba žvakele.
Ir langelis atsivėrė, Tuoj ir durys sugirgždės, Vėjas žiburį nustvėrė, Pakabino prie žvaigždės.
Ir tegul padangėj supas Žiburiukas pamažu. Aš tau - bučinį į lūpas, Juobėrėliui - avižų.
Pried.: Gera joti man ir naktį, Jei žinau, kad lauki tu, Kad užpūtę žvakės dagtį, Vėlei būsime kartu.
ARTOJAI
Šėlsta, dūksta baltos pūgos, Sausis jau prie pabaigos. Mano plunksna tartum plūgas Neišarus nė vagos.
Ežerai storai užšalo, Dūsta žuvys po ledu, Baltas popierius ant stalo - Dar be žodžių, be gaidų.
Žvarbios pūgos šėlsta, dūksta, Gaila šunį ginti lauk. Aria tas, kam proto trūksta, Ar kas turi jo per daug.
Šalta, bet gražu ir žiemą, Balta, balta, kur dairais. Vien poetai, radę temą, Aria plunksnom vakarais.
Aria, aria baltą lauką Ir nebaigę nesustos. Mūza išpeša po plauką Iš beplinkančios kaktos.
ŠYPTELĖK
Skaitau Brazdžionį ir Jonyną, Žaviuos Čiurlioniu ir Van Gogu, Geriu gyvenimą kaip vyną, Bet panašėju ne į žmogų.
Nors jau persenęs aš kaip grybas, Galva vos laikosi ant sprando. Apie trečias mąstau vedybas - Bėda, piršliai tokios neranda.
Kad būt saldi, kaip uoga būna, Kad žydinti - kaip obelis, Kad prilaikytų mano kūną, Kuomet svyruosiu į šalis.
Kad kaip balta lazdelė vestų Tuščių parduoti butelių. Tik, dieve gink, kad nesurastų Manųjų santaupų kuklių. |