LASS LITERATŲ KŪRYBA
Valentinas ZAIKAUSKAS
"BŪGNININKŲ RŪMAI" (ištrauka iš romano)
Jau brėško.
Tuščiame perone prie didelio lagamino liko stypsoti liūdna auksaplaukė, vis kentėdama dėl savo pirmosios meilės pajūryje.
Metas buvo toks ankstyvas, kad net viso miesto kunigai dar miegojo.
Vaikinukas, gyvenąs iš lagaminų vežiojimo, sėdėjo ant savo vežimaičio krašto, lyg šėtono siųstas satyras niūniavo dainelę, pirštais būgnydamas į vežimaičio grąžulą. Patyrusia akimi nustatė, kad mergina yra sėkmingiausias liūdesio ir gašlios figūros junginys. Neskubėdamas apžiūrinėjo jos dideles liūdnas akis ir smailai patvarkytas krūtis. Jis matė malonaus išplatėjimo strėnas ir labai ploną taliją, primenančią gero prietaiso rankeną. Jis pusbalsiu pats sau murmėjo: "Į miestą atvažiavo dar vienos geros staklikės su patogia rankena įsikibti".
Jis neskubėjo prie klientės, nes su ratukais vaikinų tokią ankstyvą valandą daugiau nebuvo. Smagu mėgautis aukštos auksaplaukės įsisenėjusiu liūdesiu veide ir jos bevaliu stypsojimu laukiant, kol pirmas geras žmogus paims ją ir nusives kaip baltą avelę. Jis žinojo liūdesio ir potraukio į gašlavimą tvirtą sąryšį. Kai didelė nelaimė ir karštas kraujas tarsi vienas kitą papildo, jokio pasipriešinimo nelauk.
Vaikinukas nužiūrėjo merginą sugedusio žmogaus akimi , tingiai prie jos prislinko, lagaminą pakėlė, nunešė į vežimaitį. Mergina vis stovėjo.
- Kur vežam?! - griežtai riktelėjo vaikinukas. Nesulaukęs atsakymo, vežimaičio ieną su skersinuku pasibruko po pažastimi ir tingiai nuėjo miesto link, žinodamas, kad tokia nusiminusi žmonėmis mergina tuojau nuseks jam iš paskos su katytės paklusnumu.
Jau pervažiavęs į kitą aikštės pusę, jis vis dėlto sustojo. Pagaliau sulaukė nelaimingos auksaplaukės ir, užsidegdamas papirosą, jau atlaidžiau pasiteiravo:
- Tai kaip? Kalbėsim ar tylėsim? Aš juk negaliu važiuoti, kur man norisi.
- Į aklųjų mokyklą, - dramatišku minkštu altu atsakė mergina.
- Kur?! Į akliukų mokyklą? - tarsi netikėdamas, susirūpinęs perklausė jis. - Ir ko gi ten tau prisireikė?
Auksaplaukė krūptelėjo, apsidairė, ar pašalinis žmogus nesiklauso, atsiduso:
- Dirbsiu aklų vaikelių muzikos mokytoja.
Vaikinas galėjo dar ko nors paklausti, tačiau nieko nebesugalvojo. Nunarino galvą ir surimtėjęs patikimai įsitvėrė į ieną ir pradėjo traukti.
Rugsėjo rytmečio apyaušryje taip abu ir nuėjo nors ir greta, bet abu nutarę vienas su kitu bent iki ąžuolyno nesišnekėti.
Rytas, meteorologų nuomone, buvo žadantis giedrą.
Prie autobusų stoties žmogus priėjo prisidegti savo suktinę ir nesirūpindamas, kad jo kalba būtų suprasta teisingai, apžiūrėjęs auksaplaukę, apsidžiaugė:
- Tiek taug, tiek daug gražių staklikių po miestą vaikštinėja be apkrovimo.
Vaikinas nieko nebeatsakė. Vis dėlto, kai mergina vėl su juo susigretino, nuoširdžiai jai pasiguodė:
- Žmogus yra toks kvailas sutvėrimas, kad negaliu atsistebėti. - Ir kreipėsi jau tiesiai į merginą. - Aš net paraudau iš gėdos, ar atkreipei dėmesį?
Kadangi klientė nieko neatsakė, vaikinukas vėl nusprendė daugiau tuo tarpu auksaplaukės panelės nebekalbinti, ir traukė vežimaitį, kietai sučiaupęs lūpas.
Mergina vėl pasinėrė į savo didžios netekties apmąstymus. Ji privalanti pirmosios meilės jausmą išlaikyti iki pat mirties. "Aš to žmogaus neturiu, tačiau turiu jo padovanotą skausmą." Jai nereikia nei užsimiršimo, nei užuojautos. Ieškoti užsimiršimo - elgtis negarbinga. Ji dabar išeina pas aklus gyventi, kaip senovėje išeidavo užsimūryti į vienuolyną. Jau kelintas mėnuo žydras vidurvasario dangus jai atrodė kvailas, lėkštas, ir ji norėjo, kad greičiau vėl parodytų visą nykumą ruduo. "Juodos lelijos" - tai ir apie mane pasakyta". Seniai išskrido su savo kvailu čirenimu vieversys - ir viskas kvaila: pavasariai, gėlės. Ji gyvens aklų žmonių pasaulyje ir labai greitai pamirš, kad yra pasaulis, kur gali būti ir meilė. O aklųjų pasaulyje negali būti banaliosios kūniškos meilės, nes žmogus tuo pat metu negali būti ir laimingas, ir nelaimingas, kaip negali būti vienu metu dangus juodas ir žydras. Mes einam slėptis, kur tamsiau, ir negali būti tamsiau, kaip aklųjų pasaulis. Aklo pasaulis yra gryniausio, stipriausio, reikalingiausio juodumo, ir aklas iki gyvos galvos uždarytas savo kūno tamsoje ir labai lėtai ten gyvena - pakuždom kalba ir vos girdimai alsuoja. Aklo gyvenimas yra atsargus, trapus, ramus ramutėlis.
Nusikaltėlis, nuteistas iki gyvos galvos, pro grotas mato dienos šviesos atšvaitus. Aklas nemato net nakties tamsumos. Nusikaltėlį pusvalandžiui išveda į kalėjimo kiemą, ir ten jis pamato žmonių veidus ir akių judrumą. Aklo niekas ir niekados niekur neišveda, ir jį supa žmonės net be kūnų, net be šešėlių, be veidų, be žvilgsnių ir šypsenų. Jiems neprieinami kitų sveikų žmonių kūnai. Aklas prie reginčiojo pririštas storiausiomis priklausomybės grandinėmis, kokių nebuvo juodžiausios vergovės laikais. Jį nuo nebūties skiria tik plonytis, skystutis garsų sluoksnelis.
Ji sekundės daliai užsimerkė, ir pasaulis sekundės daliai išnyko, susitraukdamas iki trijų keturių mažų kaip dulkelytė garsiukų. Jeigu ji trumpam užsimerkia, pasaulis dingsta, ir lieka tik ji pati, visiškai viena, ir tik pati sau. Ją veda pas aklus ta pati nenugalima trauka, kuri pakeitė trauką nusižudyti.
Kopdama į statų kalną, ji užduso ne mažiau kaip vaikinukas, tačiau ir tai jai nepagelbėjo bent trumpam užsimiršti, nes su savo nelaime nesugebėjo susigyventi ir per tris gražios vasaros mėnesius. Tad dabar, kai jau atėjo rudens metas, jos ilgesį raustantys medžių lapai tik labiau pakurstė.
Kai kalnas pagaliau buvo įveiktas, vaikinukas, paskersavęs jauno paleistuvio akimis į dailią merginos figūrą, trumpam stabtelėjo:
- Šiaip, tai aš norėčiau traukti per ąžuolyną - dabar ten nė gyvos dvasios. Tu kaip pasakysi?
Mergina vos pastebimai linktelėjo galvą, tačiau vaikinas dėl pačiam nesuprantamų priežasčių visas išraudo ir ne per ąžuolyną patraukė, o Vydūno alėja, iš pagarbos savo klientūrai pasiteisinęs:
- Aš gal ir per daug greit paraustu: toks padūkęs mano hemoglobinas. Bet juk tau hemoglobino trūksta - iš karto pamačiau, kad tu labai jau baltaveidė. Ėsk daugiau pomidorų ir tuojau ir parausi, ir įsimylėsi.
Ilga yra Vydūno alėja. Kai žmogus pagaliau pasiekia jos tylų vidurį, neretai susiduria su tuo jausmu, kuris kyla pagalvojus apie painius laiko ir erdvės ryšius. Vis dėlto mergina kaip tik dėl to filosofinio minčių priemečio, trumpam tarsi prablaivėjo ir net pajėgė nusistebėti, jog, regis, toks jaunas vaikinukas, o jau mėgėjas merginas vynioti apie pirštą, nes, suprask, mėgsta jis per ąžuolyną.
Ji trumpam pakeitė apie vaikinuką nuomonę, kai tasai, priėjęs Švento Antano bažnyčią, nors aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, kepurę nusiėmė, jos pamušalu nusišluostė prakaituotą protingą kaktą ir vėl kepurę užsidėjo tik praėjęs bažnyčią.
O iš nedidelių Radvilėnų plento sodelių klastingai reiškėsi ruduo savo nepadoriu geltoniu. Ši spalva visada merginai simbolizavo begėdišką kūnų išsekimą. Žiūrėdama į vėjo supūstus patvoriuose rudeniškus lapus, ji pagalvojo, kad tai labai primena vaizdą miegamojo, kur dar neskubama susitvarkyti. Bet jai patiko kaip tik tas rudens vaizdo vulgarumas. Argi šis reginys neturi sąskambio su tuo, kas jai atsitiko? Juk visada gamta greitai įsidega ir dar greičiau apsinuogina.
Jau buvo bebaigią praeiti žydų kapinių aukštą mūrinę tvorą. Jau buvo beįsuką į Basanavičiaus alėją, kai vaikinukas sustojo ir, spigindamas ją juodomis čigoniškomis akimis, kimiai pasiteiravo:
- Nori dirstelt į kapines? Aš moku vartus praverti. Merginas ten traukte traukia. Pikantiška - ar blogai pasakiau?
Vaikinukas labai įsispyręs žiūrėjo jai tiesiai į akis ir tik todėl nesuprato, nori ji to, ką jis siūlo, kadangi jai pačiai save suprasti valios pritrūko. Jis atsiduso su apgailestavimu, tarytum atsisveikindamas su paskutiniąja gera proga ir nuolankiai įsuko į Kapinių gatvę.
- Dabar aš jau pasakysiu, - mąsliai pradėjo jis. - Kapinių gatvė pavadinta žydų kapinių proga, ir todėl joje ir apgyvendino aklus. Ar neteisingai aš samprotausiu, tu tik įsiklausyk. Aklieji apgyvendinti pakeliui į kapines, ne į paprastas, net į žydų. Klausiu: kodėl? Atsakau: aklumas ir yra tarp pasaulio ir kapinių. Kitaip negali ir būti. Jei žmogus niekada nemato šviesos, tai beveik tas pats kaip būti pusiau negyvam. Rimtai sumanyta: akliems gyventi Kapinių gatvėje.
- Taip yra, - pirmą kartą silpnu balsu atsiliepė mergina.
Sumanusis likimas viską sąmojingai suderina, ir tai, kad pagaliau ji eina Kapinių gatve, gyvens, aplink matydama tik aklus ir nenusakomai nelaimingus. O visa tai yra ir neatsitiktinai teisinga.
- Žiūrėkim toliau, kaip čia yra. Jei žmogui būtų uždrausta už kokią nors bausmę visą gyvenimą išeiti į lauką šviečiant saulei, argi būtų galima sugalvoti negailestingesnę bausmę? Mano nuomonė tokia yra: ne. Klausyk, kaip galvoju toliau. O čia visą gyvenimą neleidžia pamatyti nė lašelio šviesos. Jie gyvena juodoje spalvoje. Ir su ta savo juoda spalva, su ta iki mirties juoda spalva dar jie visur vaikšto! Žinok - jie ir dainuoja! Neklausiu, panele, kaip tau, bet man net žiūrėti į aklą negera, nes aš juk galvoju, į jį žiūrėdamas, kad jis visas gyvena juodoje juodžiausioje tamsumoje. Tu gal nepatikėsi, bet aš esu labai jautrios sielos, todėl ypač mane slegiamai veikia tas nejaukumas, kuris yra kiekviename aklame žmoguje.
Ji, apimta liūdnos patetikos, pritardama vaikinukui, linkčiojo galva sulig kiekvienu jo žodžiu. Įspūdingiausia, jog jai pradėjo rodytis, kad šis vaikinukas yra jos vidinio balso tikriausias įsikūnijimas. Ji šitaip galvoja, o jis tik nesąmoningai, lyg būtų užhipnotizuotas, savo lūpomis ir balsu išleidžia jos mintis į išorinį niekingą pasaulį.
Kurį laiką jis ėjo sunkiai vilkdamas kojas. Staiga sustojo:
- O čia aš ir pasakysiu apie baisiausią dalyką, - jis bemaž suriko lyg išgąsdintas. - Tikrai savo akimis mačiau: jie kartais juokiasi! Ką gi tai reiškia, sakyk man! Akli juokiasi - kaip tą man suprasti?
- Taip, taip, taip, - nuolankiai nusistebėjo ji.
- Tada pasakysiu aš. Čia yra lygiai tas pats, jei juoktųsi pusiau numirėlis. O pabaiga mano minties tokia: jeigu jie būtų paprastojo proto, visą gyvenimą privalėtų verkti. Bet jie to nesupranta ir dar, matyk, juokiasi! Čia juk baisus iškrypimas, arba visus aklus velnias apsėdęs, arba aš nieko nebesuprantu. Kas gi čia dedasi!
Vaikinukas nutilo, akylai apsidairė. Savo vežimaitį labai atsargiai pervežė į kitą gatviūkštės pusę, tarsi nenorėdamas, kad tekinių metaliniai apkaustai keltų triukšmą, riedėdami grindinio akmenimis. Po to paniuręs atrėmė vežimaičio grąžulą į tvorą, nusiėmė kepurę.
- Dabar viskas - čia yra aklieji.
Pamatęs hidrantą, prie jo priėjo. Nusiplovė nuo batų dulkes, šlapiais delnais pasilygino plaukus ir pakuždomis paprašė:
- Atvažiavom: aklųjų mokykla. Paieškok rankinėje šukų - mano plaukus vėjas labai greitai suvelia.
Jis susikaupęs susišukavo. Tuomet taip iškilmingai paėmė į rankas jos lagaminą, lyg neštų prie karsto gedulo vainiką. Vaikinukas buvo puikiausias jos transcendentinių norų atlikėjas, ir jos nuotaikų tiksli ir negailestinga pantomima ją pamalonino.
Taip ir įnešė jos lagaminą į aklųjų rūmų kiemą viena ranka, kitoje pagarbiai nešdamasis kepurę. Pastatęs lagaminą į akacijų pakrūmę, prisidėjęs prie kaktos sulenktą vamzdeliu delną, kažką stengėsi įžiūrėti kitame labai pavėsingos alėjos gale. Ir staiga tyliai aiktelėjo:
- O tu, Viešpatie... Jų ten stovi labai daug! - atbulas pasitraukė prie vartelių ir jau stovėdamas viena koja gatvėje. - Jų ten vienoje vietoje labai labai daug. Daug daug. Ir į vieną žiūrėti nemalonu. O ten jų - gal penki šimtai. O gal ir tūkstantis - juoda juoda.
Vaikinukas jau pasibruko grąžulą po pažastimi. Bet dar kai ką svarbaus prisiminęs, vėl sugrįžo prie vartelių:
- Man mama pasakojo, dar kai buvo gyva. Kai ji buvo jauna, sekmadieniais ji ir vos ne visas Kaunas eidavo pasivaikščioti. Žinok, kokiu maršrutu: į Žaliakalnį, Kapinių gatve, pakeliui pasižiūrėti į aklus, po to - į zoologijos sodą paspoksoti į narvus su gyvuliais ir žvėrimis. Labai jausmingas toks maršrutas, ir žmonėms to reikia, kad per daug neužsimirštų. O šiais laikais žmonių užsimiršimas tiesiog pasibaisėtinas. Tu žiūrėk, kokia man dar atėjo mintis! Aklas žmogus - tai vaikščiojantys kalėjimai be langų ir durų. Ir amžinai uždaryti kalėjimai kartais net juokiasi...
Jis nusigręžė ir greitai ėmė tolti.
