ŠVIETIMAS IR REABILITACIJA
Henrikas STUKAS
MOKYTIS NEREIKIA RAGINTI
Įsibėgėjant švietimo reformai integruoto mokymo galimybe naudojasi vis daugiau tėvų, auginančių neįgalius vaikus. Kam neregį ar silpnaregį vaiką vežti mokytis į Vilnių, Kauną, jeigu šalia namų esančioje mokykloje vaikas su negalia gali sėkmingai mokytis? Šia galimybe naudojasi 240 regos negalią turinčių vaikų.
Švietimo ir mokslo ministerijos parengtoje "Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo nacionalinėje strategijoje iki 2012 metų" nemažai kalbama apie tėvų vaidmenį auklėjant neįgalius vaikus. Neįgaliojo vaiko integruotas mokymas be tėvų pagalbos neįmanomas. Tėvams reikia daug laiko skirti vaikui: kartu ruošti pamokas, būti skaitovais, ginti savo vaiko teises mokykloje, aiškintis su pedagogais, vaiką užtarti klasėje.
Šiame straipsnyje savo integruoto mokymo patirtimi sutiko pasidalinti Narjana KABANOVA bei Dalia MATIJOŠIENĖ.
Nestinga mokymosi motyvacijos
Kristinai Kabanovai likimas nepašykštėjo įvairiausių išmėginimų. Mergaitė gimė sveika. Dabar ji mato vos 005. Mergaitei regėjimas pradėjo silpti vidurinėje mokykloje. Nepaisant to, ji tebesimoko bendrojo lavinimo mokykloje, septintoje klasėje.
Apie dukters silpstantį regėjimą tėvai sužinojo ne iš karto, nes dukrelė iki trečios klasės matė labai gerai. Tik trečioje klasėje regėjimas staiga ėmė silpti. Vieną dieną Kristutė pasiskundė, jog juoda dėmė akyje jai trukdo matyti. Motina prisimena: "Į šiuos žodžius neįsiklausiau. Tik vėliau atkreipiau dėmesį, jog dukrytė, ruošdama pamokas, labai kūprinasi - skaito, rašo "nosimi". Tai buvo rimta. Pastebėję dukrytės silpstantį regėjimą nedelsdami kreipėmės pagalbos. Manėme: oftalmologai, patikrinę regėjimą, pritaikys akinius ar dirbtinius lęšius. Deja, mūsų dukrai nei akinukai, nei lęšiai nepagerino regėjimo. Kristinai akių gydytojai nustatė regimojo nervo atrofiją. Sužinoję apie šią bjaurią akių ligą, buvome ištikti šoko ir nenorėjome tuo patikėti. Deja, medikai buvo teisūs. Kristinos gyvenimas su tuo nesibaigė - reikėjo dukrytę pratinti prie nuolat silpstančio regėjimo."
Penkias klases silpnaregė baigė dar Naujosios Vilnios 24 vidurinėje mokykloje. Su kiekviena diena mokytis buvo vis sunkiau ir sunkiau. Ištisus vakarus Kristina sėdėdavo prie rašomojo stalo, pasiėmusi didinimo stiklą, užsikniaubusi, prisikišusi prie pat nosies vadovėlius, ruošdavo pamokas. Tėvai, matydami dukrelės vargą, ieškojo būdų, kaip padėti. Medikų patarti nutarė Kristiną leisti į specialiąją mokyklą. 6 klasę mergaitė lankė A. Jonyno vidurinėje mokykloje. Čia mergaitė greitai surado draugų. Nauji bendraklasiai neleisdavo Kristinai liūdėti. Klasėje vaikų mokėsi mažiau, todėl mokytojai skirdavo silpnaregei daugiau dėmesio. Deja, vadovėliai, iš kurių mokėsi silpnaregė, buvo nepadidinto šrifto. Kristina ugdymo centre negyveno - ją kiekvieną rytą į mokyklą atveždavo ir namo pasiimdavo tėtis. Kristinai atrodė - toks jos vežiojimas į mokyklą yra didelė našta tėvams. Baigusi šeštą klasę, mergaitė tėvų pasiprašė į seną mokyklą. Tėvai sutiko. N.Kabanova pasakojo: "Kristina su nelaimės draugais, bendraklasiais gerai sutarė. Kartais jie atvažiuoja aplankyti buvusios klasiokės. Esu Kristinos klaususi: "Ar, atsiradus reikalui, grįžtum į tą specialiąją mokyklą?" Ji man tvirtai atsakė - ne! Esu įsitikinusi, jog dukrelei namuose geriau. Ji čia saugi. Yra, kas ja pasirūpina."
Sugrįžusiai į bendrojo lavinimo mokyklą silpnaregei nebuvo sunku adaptuotis. Klasės draugai mergaitę sutiko draugiškai. Kartais, kai mokytojai subara Kristiną, patys vaikai primena, jog ji silpnaregė. Mergaitė mokosi labai gerai. Dažniausiai pamokas ruošia savarankiškai. Tėvai nupirko labai stiprią, didelę didinimo lupą. Su ja galima žiūrėti ir televizorių. Silpnaregė su lupa nesiskiria. Kartais Kristinai ruošti pamokas padeda draugė, kuri gyvena kaimynystėje ir lanko tą pačią klasę. Silpnaregė su drauge ir į mokyklą kartu važiuoja. Kristina jau išmoko ir savarankiškai nukeliauti į mokyklą ir sugrįžti namo.
Kitokia patirtis
Dalia Matijošienė pati yra silpnaregė, išaugusi Kauno aklųjų mokykloje. Augina dvi dukras. Viena - jau suaugusi, kita - vienuoliktokė. Abi paveldėjo motinos akių ligą. Abiejų regėjimas labai silpnas. D.Matijošienė pasakoja: "Turiu galimybę palyginti integruotą ir specialųjį mokslą. Mano vyresnioji duktė baigė Vilniaus A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą. O Justina nuo pat pirmos klasės lanko bendrojo lavinimo mokyklą. Įsitikinau: integracija - labai geras mokymosi būdas. Čia būtinas tėvų ir mokytojų kontaktas. Tėvai geriausiai žino savo vaikų problemas, lūkesčius bei ketinimus. Tarp vaiko ir tėvų yra ryšys. Užtenka tik paklausti, kaip sekasi, ir vaikas viską papasakos. Pagaliau, kai vaikas ruošia pamokas namuose, jį gali kontroliuoti. Internate šito nėra. Abejojantiems tėvams patarčiau: jeigu jūsų duktė ar sūnus gali mokytis šalia namų, neabejokite! Joks internatas vaikui nepakeis jūsų."
Justina lankė nespecializuotą darželį, vėliau - Gerosios Vilties vidurinę mokyklą. Mergaitės motina abejojo, ar silpnaregė duktė galės lankyti bendrojo lavinimo mokyklą. Motina pagalvojo - kodėl nepamėginus, internatas palauks. Pradinėse klasėse motina Justinai pirkdavo kuo stambesnių ir ryškesnių linijų sąsiuvinius. Vadovėlius kopijuodavo kuo didesnėmis raidėmis. Dalia, būdama pati Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narė, gaudavo didinimo stiklų. Juos atiduodavo Justinai. Mergaitė, užsidėjusi akinius, pasiėmusi didinimo stiklą, skaito pati. Deja, ilgai skaityti negali, nes labai greitai pavargsta akys. Anksčiau jai skaitydavo mama, tėtis ar kaimynė. Ir dabar kaimynė paprašyta neatsisako paskaityti. Silpnaregei mokinei mokytis patinka. Jos mama taip pat didesnių sunkumų neturi. Mokslo pradžioje klasė buvo labai draugiška. Vaikai vienas kitam padėdavo. Mokytoja globodavo Justiną. Sunkumai prasidėjo perėjus prie dalykinės sistemos. Klasės buvo sujungtos ir reformuotos. Į Justinos klasę buvo atkelti keli padaužos, kurie terorizavo visus klasės vaikus. Ypač kentėdavo Justina dėl storų akinių stiklų - padaužos nuolat tyčiodavosi. Naudodamiesi mergaitės prastu regėjimu, krėsdavo įvairiausias aibes. Justina nuo motinos tai slėpė. Vieną vakarą motina užtiko dukrą graudžiai beverkiančią. Tada ir paaiškėjo, kad Justina yra bendraklasių ujama, stumdoma. D.Matijošienė kitą dieną pagalbos kreipėsi į mokyklos direktorę - paprašė, kad jai leistų pasikalbėti su visa klase. "Su direktore nuėjome į klasę. Susikaupusi vaikų paklausiau - ką blogo Justina jiems yra padariusi? Vėliau daug kalbėjomės. Dabar jau nepamenu ką. Laimei, mano žodžiai rado atgarsį vaikų širdyse. Justiną jie liovėsi persekioję. Po kelių mėnesių dukrelei pasiūliau pereiti mokytis į kitą mokyklą ar gimnaziją. Ji pagalvojusi atsisakė," - prisiminė D. Matijošienė.
Vyresnėse klasėse vaikai suaugo. Dabar tarp klasės vaikų santykiai kitokie. Vienas kitam stengiasi padėti, neužgaulioja. Justina jiems tapo autoritetu, pavyzdžiu, nes silpnaregei mergaitei mokslas sekasi labai gerai. Ji turi puikią atmintį. Silpnaregės mamos paprašyti mokytojai Justinai skiria daugiau dėmesio. Kai klasė rašo kontrolinius darbus, diktantus, mokytojai visiems užduotis užrašo ant lentos. O Justina gauna ant lapelio parašytą užduotį. Mokytojai mergaitei leidžia per pamokas prieiti prie lentos ir pažiūrėti, kas joje parašyta. Ypač daug sunkumų iškyla mokantis geografijos, kai tenka piešti kontūriniuose žemėlapiuose. Dėl silpno regėjimo Justina nesuspėja. Mokytojai Justinai padarė išimtį - leidžia per pamoką gautą užduotį atlikti namuose. Justina pamokoms ruošti kiekvieną dieną skiria ne mažiau kaip dvi valandas. Laisvu nuo pamokų ruošos metu mergaitė rašo fantastinius apsakymus. Lietuvių kalbos bei literatūros mokytojos paakinta Justina rašo fantastinį romaną. Jis bus pateiktas specialiai Švietimo ir mokslo ministerijos sudarytai vertinimo komisijai ir, jeigu literatūrinis darbas bus gerai įvertintas, tai Justina bus atleista nuo lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino.
Šiame straipsnyje pateikiau tik du pavyzdžius. Tokių pavyzdžių daug. Tikiuosi - daugelis tėvų susidomės integruotu mokymusi.
