LIETUVOS AKLŲJŲ ŠVIETIMUI - 75
PRAEITIS ĮPAREIGOJA ATEIČIAI
1928 metų vasario 28 dieną buvo atidarytas Kauno aklųjų institutas. Šiais metais pirmajai Lietuvos aklųjų mokyklai, o kartu ir visam mūsų šalies neregių švietimui sukanka 75-eri. Gera proga pakalbėti ne tik apie švietimo praeitį, bet ir apie jo dabartį bei ateitį, pasidalinti mintimis, nuomonėmis ar net pasiginčyti. "Mūsų žodis" kalbina Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorę
Angelę Daujotienę.
* * *
- Su kokiomis nuotaikomis, mintimis ir idėjomis pasitinkate aklųjų švietimo jubiliejų? Kas džiugina, kas kelia daugiausia nerimo?
- Jubiliejų pasitinkame su optimistinėmis nuotaikomis. Dažnai girdime sakant, kad visuomenė neįgaliųjų nesupranta arba nenori priimti, tačiau, būdami objektyvūs, turėtume pripažinti, kad požiūris į neįgalų žmogų keičiasi. Atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių neįgaliesiems padėti. Padėti ne tik šiltu žodžiu ar konkrečiu veiksmu, bet ir materialiai. Tai rodo visuomeninės atmosferos šiltėjimą - turtingiems žmonėms, verslininkams ne tas pats, kas gyvena šalia. Paramos sulaukia vaikai, netekę tėvų globos, vaikai, gyvenantys sunkiai besiverčiančiose šeimose. Sudaromos galimybės jiems pailsėti, pakeliauti. Čia matyčiau bendrą Lietuvos tendenciją ir, be abejonės, ji džiugina.
Antras dalykas, irgi nuteikiantis optimistiškai, - sėkmingai skinasi kelią užsienio patirtis, ateina naujos idėjos. Išmokstame šią patirtį taikyti. Gaila tik, kad švietimo sistemoje (galvoje turiu ne tik akluosius ir silpnaregius) ją dažnai norima beatodairiškai kopijuoti.
- Ką turite galvoje tai sakydama?
- Na, pavyzdžiui, visi labai norėtų išgirsti, kad akluosius ir silpnaregius moksleivius netrukus integruosime. Tačiau paklauskime kitaip: ar visiems akliesiems ir silpnaregiams yra paruošta dirva, materialinė bazė integruotis? Pamatėme, kad taikant naujas kompiuterių technologijas, labai pagreitėja integracijos procesas. Tiktai norint, kad iš tikrųjų taip būtų, Lietuvoje dažnai iki tų technologijų lygio reikia "užauginti" ir mokytoją, ir mokyklą. Daugelis mūsų kaimo mokyklų turi tik po vieną kompiuterį ir tas pats stovi administracijos kabinete. Jeigu tokioje mokykloje besimokančiam neįgaliam vaikui duosime į rankas kompiuterį - ar pagerės jo mokymo procesas, ar pagreitės integracija? Matyt, kad ne. Labai džiugu, kad norime įsigyti brangių mokymo priemonių, kad šiam reikalui skiriama lėšų, tačiau blogai, kad tuo pat metu pamirštami kasdieniniai rūpesčiai - mokiniams trūksta paprasčiausių brailio mašinėlių.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga nuo tada, kai minėjome Lietuvos aklųjų švietimo septyniasdešimtmetį, žengė žingsnį atgal. Prieš penkerius metus prie LASS centro tarybos veikė švietimo reikalų komisija. Į ją susirinkdavo oftalmologai, aklųjų švietimo specialistai - pedagogai, mokslininkai - formuodavo kolegialią nuomonę ir ją kompetentingai pateikdavo. Dabar gi šitokią nuomonę formuoja vienas specialistas, o jo išvadas pasirašo vienas organizacijos vadovas.
- Kalbate apie žingsnį atgal, kurį žengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, tačiau ši organizacija pradeda vykdyti įvairius, net tarptautinius, integruoto aklųjų ugdymo projektus, rengia seminarus. Kaip čia yra: LASUC nedomina integracija, šią veiklos sritį iš LASUC perėmė LASS, ar abi jos kažko nepasidalina?
- Jeigu turite galvoje integruoto ugdymo projektą, kurį praėjusį rudenį pradėjo vykdyti LASS, tai mūsų įstaiga jo nežino. Girdėjome, kad vyksta, skaitėme "Mūsų žodyje", bet informacijos, kuri būtų adresuota Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui, mes negavome. 2002 m. pradžioje su LASS rengėme panašų projektą dėl pagalbos integruotai ugdomiems vaikams, jų tėvams ir kitiems šeimų nariams. Birželio mėn. sužinojome, kad LASS pasirinko kitą kelią. Daugiau nieko apie šį projektą nežinome.
- Regėjimo negalią turinčių vaikų integracija Lietuvoje - ką galėtumėte apie ją pasakyti, kokios yra silpnosios ir stipriosios pusės?
- Per paskutinius penkerius metus šioje srityje vyko daug teigiamų poslinkių. Viena aktualiausių problemų tebelieka integruotai ugdomų vaikų apskaita. Nei mokyklų bendruomenės, nei kiti ugdymo specialistai dažnai nesuvokia, kas "telpa" silpnaregio ar aklojo sąvokoje. Silpnaregius priskiria prie aklųjų, o pakankamai gerai matančius - prie silpnaregių. Įdomiausia tai, kad didelių abejonių kelia net kai kurie LASS apskričių pateikiami skaičiai. Pavyzdžiui, oficialiai teigiama, kad Klaipėdos apskrityje 2001 m. mokėsi 74, o 2002 m. - 70 regėjimo negalią turinčių vaikų. Iš jų aklųjų: 2001 m. - 36, 2002 m. - 18. Mūsų skaičiavimais, ypač aklų vaikų, tikrai neturėtų tiek būti. Teigiama, kad Panevėžyje yra 70 silpnaregių mokinių, o Vilniuje, bendrojo lavinimo mokyklų duomenimis, mokosi 77 silpnaregiai ir 3 aklieji. Peržiūrėję medicinines šių mokinių korteles ir jose esančius įrašus, neradome nė vieno aklojo, o silpnaregių - tik 29. Mokinys nemato viena akimi, kita silpnaregė - toks vaikas užrašomas kaip aklas. Arba: regėjimo aštrumas tarytum ir leistų vaiką priskirti prie silpnaregių, tačiau nurodytas aštrumas be akinių, apie tai liudijanti pažyma išduota ne okulisto, o šeimos gydytojo. Kiekvienam specialistui aišku, kad tokie duomenys ne tik nėra tikslūs - jie yra neteisingi. Tai nėra vien "nekaltos klaidos" ar nieko nekainuojantys apsirikimai. Didžiausia blogybė, kad, kalbėdami apie integraciją, turime neteisingus skaičius ir jais oficialiai remiamės. Ne kartą iš atsakingų Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), kitų institucijų darbuotojų teko girdėti, kad Lietuvoje integruotai mokosi daugiau nei 500 aklųjų ir silpnaregių. Prieš kelerius metus ŠMM švietimo priežiūros skyriaus specialistė Stanislava Striolaitė kartu su mūsų centro darbuotojais patikrino visos Lietuvos integruotai besimokančius regėjimo negalios vaikus. Paaiškėjo, kad integruotai mokosi apie 240 mokinių. Grįžtant prie kitų problemų, jos lieka tokios pačios kaip ir prieš penkerius metus. Pirmiausia - mokytojo požiūris į negalią turintį vaiką. Į mūsų centrą iš bendrojo lavinimo mokyklų atvykusių mokinių pažangumo balai mažėja maždaug 50 proc. Tai akivaizdžiai rodo, kad bendrojo lavinimo mokyklose neįgalių vaikų tiesiog gailimasi. Tačiau šitų dalykų nereikėtų suabsoliutinti: pas mus ateina vaikų, kuriems mokytis reginčiųjų mokyklose buvo per sunku. Ten jie patyrė diskomfortą, ir todėl rinkosi kitą kelią. Problemų neiškyla arba jų iškyla daug mažiau, jeigu neįgalus vaikas yra gabus ir mokosi gerai. Visus atliktus aklo vaiko darbus bendrojo lavinimo mokykloje dažniausiai taiso tiflopedagogas ("Mūsų žodis", 2002, Nr.12). Tai tik dar kartą patvirtina, kad vaikas klasėje labai dažnai būna tik "pasodintas".
Kalbant apie integraciją ir ypač jos statistiką, dėmesį reikėtų atkreipti į vieną, itin nepageidautiną reiškinį - lengvesnio kelio ieškojimą, piktnaudžiavimą namų mokymu. ŠMM duomenimis, 2000-2001 mokslo metais integruotai mokėsi 19 aklų vaikų. Tai bendrojo lavinimo, ir kai kuriose specialiosiose (sutrikusio intelekto) mokyklose mokęsi vaikai. Tačiau šiek tiek pasigilinus paaiškėjo, kad, išskyrus 5 vaikus, likusieji 14 mokėsi ne mokyklose, o namuose, t.y. gydytojų komisijų sprendimu, jiems buvo skirtas namų mokymas. Mokykla, nepajėgdama tenkinti vaiko poreikių, pasirenka lengvesnį kelią - namų mokymą. Kadangi beveik nėra aklojo, kuris neturėtų kokių nors ligų, todėl gydytojai lengva ranka skiria šią mokymo formą. Šitaip vaikas nuskriaudžiamas du kartus - pirmą kartą jį nuskriaudžia likimas, antrą kartą - tėvai ir bendruomenė. Tėvai, perdėtai rūpindamiesi vaiku, neplanuodami jo ateities, išprašo jam namų mokymą, tačiau čia jokia integracija, o priešingai - segregacija. Reikia tik pasikeisti sąlygoms ir paaiškėja, kad toks namuose mokomas vaikas auga nesavarankiškas, nemoka bendrauti su kitais vaikais, nesugeba spręsti paprasčiausių konfliktinių situacijų.
- Esate kartą minėjusi, kad integruotis rekomenduojate silpnaregiams, o aklieji turėtų mokytis specialiosiose mokyklose. Ar galėtumėte šią mintį pakomentuoti plačiau?
- Kol kas akliesiems lengviausia mokytis specialiosiose mokyklose, reginčiųjų mokyklose labai trūksta mokymo priemonių. Vien vadovėlio maža. Rekomenduojame specialiąją mokyklą lankyti vaikams, matantiems iki 10 proc.
- Pasaulyje jau pereinama prie naujo lygmens - neįgalių vaikų inkliuzijos. Ką galite pasakyti apie inkliuziją Lietuvoje?
- Kas yra inkliuzija? Vaikas gyvena bendruomenėje, jis yra bendruomenės priimamas ir lieka toje pačioje bendruomenėje. O ką mes matome Lietuvoje: jeigu vaikas ateina iš specialiosios į bendrojo lavinimo mokyklą, tada jis integruojasi. Jeigu jis auga šeimoje, pradeda lankyti reginčiųjų mokyklą - tai ir yra inkliuzija. Tačiau, manyčiau, kad visiems mums turėtų labiau rūpėti ne vienoks ar kitoks reiškinio pavadinimas, o kaip tas "inkliuzas" jaučiasi, kokią jis gauna pagalbą? Inkliuzija Lietuvoje jau vyksta, tiktai mes nevartojame šito termino.
- Kaip įsivaizduojate aklųjų mokyklų ateitį Lietuvoje žinant, kad po kelerių metų būsime Europos Sąjungos nariai, kad ES valstybėse internatinės mokyklos yra tik kompleksinę negalią ar kitokių itin didelių problemų turintiems vaikams.
- Svarbu yra ne pavadinimas, o esmė. Internatinės mokyklos Lietuvoje išnyks tada, kai turėsime tokias pačias ar labai panašias ekonomines sąlygas, kokias turi ES valstybės.
- Ar visa tai, ką pasakėte apie integruotą aklųjų ugdymą, reikėtų suprasti kaip tam tikrą abejonę ar skepticizmą šio reiškinio atžvilgiu?
- Iš mūsų įstaigos, iš Kauno silpnaregių mokyklos dažnai yra daromi baubai, kurie tarytum kovoja prieš integraciją. Tarytum norima pasakyti, kad specialioji mokykla yra blogesnė už bendrojo lavinimo mokyklą. Mes lygiai taip pat už integraciją, nes esame su ja susiję. Daliai mūsų darbuotojų tai yra pragyvenimo šaltinis. Tačiau būdami objektyvūs turėtume pasižiūrėti, kaip susiklosto likimai mokinių, baigusių bendrojo lavinimo ir specialiąsias mokyklas. Niekas nepaneigs, kad, pavyzdžiui, studijoms specialiojoje mokykloje mokinys pasirengia geriau nei bendrojo lavinimo mokykloje.
- Kokias viltis sietumėte su 2003-aisiais ne tik kaip jubiliejiniais aklųjų švietimo, bet ir kaip su Neįgaliųjų metais?
- Būtų labai džiugu, jeigu 2003-ieji, Neįgaliųjų metai, padėtų priartėti prie vaikų, kurie ne tik nemato, bet ir nevaikšto. O tokių tikrai yra - Vilniuje, Šalčininkų, Šilutės rajonuose. Švietimo ir mokslo ministerijos keletą kartų prašėme, kad skirtų lėšų tokiems vaikams įrengti vieną ar du keltuvus, tačiau kol kas nebuvome išgirsti. Būtų labai gražu, jeigu Neįgaliųjų metus realiai pajustų visi, net pačią sunkiausią ar keletą negalių turintys žmonės.
Kalbėjosi Alvydas VALENTA
