NEREGIAI UŽSIENYJE

Giedrius STOŠKUS

SONEHERDTAS - NE VIEN TIK BALDŲ APMUŠIMAS


Apie Olandijoje įsikūrusį Soneherdto aklųjų centrą "Mūsų žodyje" rašyta jau ne kartą. Daug teko apie jį girdėti ir įvairiuose renginiuose, pasitarimuose ar tiesiog privačių pokalbių metu. Tačiau beveik visuomet kartu buvo minimi du dalykai - Soneherdto aklųjų centras ir baldų apmušimo profesija. Tuodu dalykai nuolat buvo siejami tikriausiai dėl to, kad, perėmę olandų patirtį, šios profesijos ruošiasi mokytis ir Lietuvos silpnaregiai.

Man, neregiui, ši profesija nei prieinama, nei labai patraukli, todėl pernelyg neapsidžiaugiau sužinojęs apie galimybę nuvykti į Soneherdto aklųjų centrą susipažinti su Olandijos regėjimo invalidų profesinio parengimo ir įdarbinimo sistema. Vis dėlto, gerokai pasvarstęs, kelionėn ryžausi išvykti.

Kartu su manimi išvyko dar keletas įvairių Lietuvos regionų atstovų, kuriems nesvetimos regėjimo invalidų užimtumo problemos, tai: Stasys Babonas iš Kauno, Elena Urbonienė iš Klaipėdos, Zenonas Mekionis iš Panevėžio, Alma Čekanauskienė iš Šiaulių, Audronė Jozėnaitė bei Algimantas Arbočius iš Vilniaus. Lėšų mūsų išvykai buvo pagal specialų LASS centro tarybos užsienio reikalų vedėjos A.Jozėnaitės parengtą projektą gauta iš Leonardo da Vinči programos.

Į kelionę išvykome ankstyvą praėjusių metų spalio dvyliktosios rytą. Važiavome mikroautobusu, todėl Soneherdto aklųjų centrą pasiekėme tik kitos dienos vakare.

Soneherdte yra senyvo amžiaus neregiams skirtas pensionas, kurio gyventojai valgyti buvo vežami arklio traukiamu dengtu vežimu. Toks transportas pasirinktas tikriausiai todėl, kad daugelis senesnių žmonių mėgsta prisiminti jaunystės laikus. Be to, toks transportas labai ekologiškas, o tai olandams irgi svarbu.

Soneherdto aklųjų centras įsikūręs netoli nedidelio Ermelos miestelio. Jį sudaro keletas pastatų, išbarstytų, bent kaip man pasirodė, gana didelėje teritorijoje.

Šis centras veikia jau maždaug 80 metų. Nustebino tai, kad Soneherdto aklųjų centras nepalaiko jokių ryšių su Olandijos aklųjų sąjunga. Apskritai Olandijos aklųjų sąjunga gana silpna ir mažai organizuota, o aklaisiais ir silpnaregiais daugiau rūpinasi įvairios akliesiems globoti skirtos įstaigos.

Olandiškų regėjimo invalidų profesinio parengimo ir įdarbinimo gudrybių teko mokytis penkias dienas. Olandai gana detaliai, neskubėdami išpasakojo, kaip jie priima naujai atvykusį studentą, nustato jo poreikius, pildo asmens kortelę, kokių profesijų specialistus jie ruošia, kaip vyksta mokymo procesas, kaip po to studijas baigę studentai įdarbinami. Žinoma, niekada nebuvo pamiršta maždaug kas valandą padaryti kavos pertraukėles. Taigi žodis "kava" mums virto tikru keiksmažodžiu.

Soneherdto aklųjų centras užsiima labai įvairia veikla. Be profesinio parengimo bei įdarbinimo, čia dar yra pensionas vyresnio amžiaus regėjimo invalidams, studentų bendrabutis, tam tikras dienos užimtumo centras, įmonė, kurioje dirba aklieji ir silpnaregiai.

Be visiems žinomos baldų apmušėjo profesijos, čia dar ruošiami dviračių taisymo meistrai, elektroinstaliacinių gaminių surinkėjai, mokoma įvairaus kitokio meistravimo. Taip pat jau mokoma keleto kompiuterinio raštingumo žinių reikalaujančių specialybių. Ruošiami verslo administravimo darbuotojai. Tokiu skambiu pavadinimu olandai vadina įvairius raštinių kontorų raštvedybos tvarkytojus. Telemarketingo darbuotojai - tai daugmaž įvairūs prekiautojai, prekybai svarbios informacijos rinkėjai, kurie tai daro telefonu arba internete.

Rengiami ir rimtesni kompiuterių technikos specialistai, kurie išmokomi ne tik raštvedybos, bet ir plačiau supažindinami su kompiuterių programomis.

Beje, pačios populiariausios šiuo metu kaip tik ir yra su kompiuteriais susijusios specialybės. Nustebino tai, kad praktiškai prie kiekvieno neregiui skirto kompiuterio yra brailio eilutės. Soneherdto darbuotojai paaiškino, kad Olandija visą laiką buvo labiau orientuota į brailio raštą, o ne į garsinę literatūrą, taigi brailio raštas čia labai populiarus, čia nepasitenkinama vien balso sintezatoriumi, kur naudojamasi ir Lietuvos neregiams žinoma "Jaws" programa, o brailio eilutės valdymui - programa skambiu pavadinimu "Supernova".

Soneherdto darbuotojai aiškino, kad pastaraisiais metais jiems vis sunkiau surinkti studentų grupes, kadangi dauguma Olandijos regėjimo invalidų profesijos mokosi integruotai. Tačiau Soneherdto aklųjų centras greitai sureagavo į tokius pokyčius ir pradėjo teikti įvairias paslaugas integruotai profesijos besimokantiems regėjimo invalidams. Apskritai, kiek teko pastebėti, centro veikla labai lanksti. Daugumos profesijų galima mokytis keletu lygių. Jei nusimato galimybė greitai rasti darbą, galima mokytis ne visą tam tikros profesijos išmokimui skirtą studijų laiką, kuris dažniausiai trunka 2 ar 3 metus, o kur kas trumpiau ir gauti atitinkamą sertifikatą. Jei regėjimo invalidui tenka keisti profesiją, centras gali jį perkvalifikuoti, pagal trumpesnę studijų programą išmokyti naujos specialybės. Centre organizuojami ir kvalifikacijos kėlimo kursai. Kiek žinau, tokio profesinio parengimo studijų lankstumo labai trūksta mūsų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Dar vienas akivaizdus Soneherdto aklųjų centro skirtumas nuo mūsų LASUC profesinio parengimo skyriaus tas, kad Soneherdto aklųjų centras pats ir padeda studijas baigusiam regėjimo invalidui ieškoti darbo ar net tą darbą suranda, pritaiko darbo vietą, o įdarbinus regėjimo invalidą, palaiko ryšius su jo darbdaviu, domisi, kaip sekasi jam dirbti, padeda išsaugoti darbo vietą. Todėl Soneherdto aklųjų centras operatyviai gauna informaciją apie realią padėtį darbo rinkoje, gali greitai reaguoti į jos pokyčius, pastebi savo paruoštų specialistų spragas ir trūkumus. Lietuvoje, deja, yra kitaip, dažnai susidaro įspūdis, kad profesinis parengimas eina vienu keliu, o pagalba susirandant darbą ir išsaugant darbo vietą - visai kitu.

Nors Soneherdto darbuotojai aiškino, kad jų įstaiga šiuo metu turi tam tikrų turto problemų ir netgi parduoda kai kurį savo nekilnojamąjį turtą, tačiau mums, pripratusiems prie nuolatinio lėšų stygiaus, atrodė, kad regėjimo invalidų profesiniam parengimui ir įdarbinimui lėšų tikrai nestinga. Todėl vienas iš labiausiai mus dominusių klausimų buvo Soneherdto vykdomų programų finansavimas. Paaiškėjo, kad visas regėjimo invalidų profesinio parengimo, darbo vietos pritaikymo ir kitas su darbo paieška, įsidarbinimu, darbo vietos išsaugojimu susijusias išlaidas apmoka Olandijos socialinis draudimas. Negana to, neįgaliems ar kitokių rimtų problemų turintiems darbuotojams skiriamas specialus pagalbininkas. Toks pagalbininkas dalį darbo dienos, valandą ar dvi padeda neįgaliam darbuotojui spręsti specifines negalės sukeltas problemas. Pagalbininkui už darbą irgi apmoka Olandijos socialinis draudimas. Kaip žinia, dažniausiai neįgaliųjų darbas yra mažiau efektyvus. Todėl Olandijoje neįgaliesiems nustatomas tam tikras dalinis nedarbingumas, kuris matuojamas procentais. Nuo neįgalaus žmogaus nedarbingumo procento priklauso tai, kokią dalį darbo užmokesčio jam privalo mokėti darbdavys, o kokią primoka socialinis draudimas. Jei neįgaliam asmeniui nustatytas 30 proc. nedarbingumas, tai, vadinasi, šis žmogus yra 70 proc. darbingas, todėl darbdavys jam turi mokėti tik 70 proc. Likusius 30 proc. darbo užmokesčio šiam neįgaliam darbuotojui sumokės socialinis draudimas. Olandijos socialinis draudimas tokias dideles lėšas neįgaliųjų įdarbinimui skiria todėl, kad dirbantiems invalidams iš viso nemokamos invalidumo pensijos, taigi socialiniam draudimui naudingiau, nors ir skiriant gana dideles lėšas, invalidą išmokyti profesijos ir įdarbinti, negu mokėti jam invalidumo pensiją.

Vizito metu teko apžiūrėti ir specialią regėjimo invalidų darbą naudojančią įmonę. Įmonė užsiima gana įvairia veikla: ir baldų apmušimu, ir elektroinstaliacinių gaminių gamyba, ir netgi daugiatiražiu brailio knygų spausdinimu. Įmonę mums aprodęs jos darbuotojas pasakojo, kad įmonei verslas sekasi gerai. Užsakymų turi gana daug, prastovų nebūna. Olandijos darbo įstatymai gana liberalūs, todėl nesunku, esant reikalui, perorientuoti gamybą, t.y. gaminti kitokią produkciją, ir perkelti darbuotojus į kitą darbą, o prireikus ir, atsižvelgiant į situaciją rinkoje, koreguoti įmonės darbuotojų skaičių. Mūsų vizito metu įmonėje dirbo apie 180 darbuotojų, iš kurių net apie 70 proc. turi didesnę ar mažesnę regėjimo negalią.

Pabaigoje, grįžtant prie pagrindinio mūsų kelionės tikslo - regėjimo invalidų įdarbinimo reikalų, norėtųsi pastebėti, kad Olandijoje invalidų užimtumas yra vien valstybės rūpestis. Šiam reikalui sudaryta gana racionali ir visapusiška neįgaliųjų integravimo į darbo rinką sistema, kurioje glaudžiai susietas socialinis aprūpinimas, profesinis parengimas, darbo vietos pritaikymas, pagalba įsidarbinant, dirbant ir išsaugant darbo vietą. Lietuvoje, sprendžiant neįgaliųjų profesinį užimtumą, taip pat šis tas bandoma daryti, tačiau trūksta ne tik lėšų, o ir racionalios sistemos, ryšio tarp išvardintų sistemos elementų.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]