JUBILIEJAI
Juozas EŽERSKIS
DIDŽIAUSIA ANTANO GYVENIMO AISTRA
Prabėgę Antano gyvenimo metai buvo tarsi plaukimas per bangas: pakilimus lydėjo laimė, džiaugsmas, sėkmė, o kritimus - nepasisekimai ir neviltis. Visko būta per tuos 50 nugyventų metų.
1952 m. gruodžio 12 dieną Šiaulių rajone prie Kuršėnų, Deginčių kaime, Pavenčių cukraus fabriko šaltkalvio-skardininko Žadeikio šeimoje gimė sveikas berniukas - jį tėvai pavadino Antanu. Antanukas pradėjo lankyti Drąsučių pradinę mokyklą, buvo gabus, žingeidus mokinys. Laisvalaikiu lakstė jis Ringuvos pakrantėmis, braidė po plačius laukus.
- Dar būdamas vaikas svarstydavau, kodėl į vandenį įmesta sulinkusi skarda po kelių sekundžių apsiverčia, kodėl upe plaukia lenta? - pirmąsias iškilusias fizikos problemas prisimena A. Žadeikis.
Tačiau vaikystės džiaugsmai tęsėsi neilgai. Nelaimė jau tykojo savo aukos. O buvo taip: tuo metu Antanuko mylimas tėvelis ruošėsi savo 60-mečio jubiliejui ir šią sukaktį rengėsi pažymėti su giminėmis bei artimaisiais. Rengiantis šiai šeimos šventei buvo valomi, tvarkomi namai, kiemas. Vienuolikmetis Antanukas irgi padėjo - uoliai dirbo, paklusniai vykdė visus mamos nurodymus. Jis rinko ir nešė šiukšles į lauko virtuvės besikūrenančią krosnį. Į ją pateko ir medinė dėžė vinims sudėti. Po storu sukietėjusių dažų sluoksniu buvo nugrimzdusių įvairių geležiukų. Įsiplieskus liepsnai Antanukui pasirodė, kad šie geležiukai gali būti dar labai reikalingi jo tėveliui, geram šaltkalviui-skardininkui, todėl jis ėmė tuos geležiukus krapštyti iš krosnies. Staiga įvyko sprogimas. Galva plyšo nuo deginančio skausmo. Antanukas tapo visišku neregiu, neteko abiejų akių. Po mėnesio, panašaus į niūrią amžinybę, berniuko teta pasakė, kad Odesoje gydytojai galį grąžinti regėjimą. Į ten išvyko nedelsdami. Neilgai trukus sugrįžęs į namus vienuolikmetis paauglys jau pats ėmė raminti kambaryje išgirdęs verkiančią iš sielvarto mamą. Atgauti regėjimą nebuvo jokių vilčių. Tačiau tada, pasak A. Žadeikio, vėl sugrįžo noras gyventi, toliau mokytis, įsigyti žinių.
Ilgas neregio kelias į žinių pasaulį prasidėjo Kauno aklųjų internatinėje mokykloje 1963 m. rudenį. Ilgokai jam teko mokykloje paliūdėti, kol į klasę, kurioje mokėsi Antanas, atėjo Justinas Kasparas, kuris beveik visus mokinius aprūpino sulūžusiomis telefono ausinėmis bei garsiakalbiais. Išardydavo jas Antanas ir vėl surinkdavo, sumontuodavo, su draugais pasitikrindavo, ar teka srovė. Nuo tada ir prasidėjo jo pirmosios fizikos dėsnių pažinimo pamokos. Netgi dabar jam ausinės atstoja ir mili-, ir mikroampermetrą. Mokykloje jis atliko tokių bandymų, kurie ir dabar yra įdomūs reginčiųjų mokyklų mokiniams bei mokytojams.
- Mokykloje nei į muzikos, nei į kitus būrelius nestojau, užtat atsigriebdavau žaisdamas šachmatais, - giriasi A. Žadeikis.
Tačiau geriausiai mokykloje A. Žadeikiui sekėsi tikslieji mokslai: matematika, fizika, geometrija, astronomija. Jis prisimena puikius matematikos mokytojus: neregį Vladą Verbauską ir Stasę Urbonavičiūtę. Pastaroji savo pamokose naudojo ypač daug vaizdinio mokymo priemonių, kurias pati ir pasigamindavo. Ji įkvėpė Antaną ir patį tokias priemones gaminti. Minėti mokytojai ir paskatino jį 1973 m., baigus aklųjų mokyklą, pačiam studijuoti matematiką.
1973 m. rudenį Antanas su kitu buvusiu Kauno aklųjų mokyklos mokiniu Gediminu Rutkausku įstojo į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto matematikos fakultetą. Jį sėkmingai baigė 1977 m. ir įsigijo matematikos mokytojo diplomą. Paskui A. Žadeikis apie 10 metų dirbo Suaugusių aklųjų vidurinės mokyklos Vilniaus skyriuje, kuriam tada vadovavo Roma Jagminienė. Čia jis ir žmoną Veroniką surado. Jai dėstė matematiką, fiziką bei astronomiją. Bedirbdamas mokytoju A. Žadeikis bendradarbiavo su tuometine LAD eksperimentine įmone ir sukūrė bei pagamino dvi mėnulio fazių demonstravimo vaizdines priemones, kad neregiai geriau galėtų suprasti, kaip iš rutulio (pilnaties) pasidaro siauro pjautuvo mėnulio vaizdas. Su šios įmonės pagalba Antanas pagamino matematikos koordinačių plokštumą su pritvirtintomis ašimis. Su mokytoju Povilu Jagminu pagamino neregiams nesudėtingos konstrukcijos logaritminę liniuotę, Vilniaus aklųjų įmonėje įkūrė tiflotechnikos būrelį. Tačiau gyvenimas Vilniuje jau turėjo savų problemų - prieš 10 metų šeima su dviem vaikais persikėlė į Šiaulius. Antanas iškart įsidarbino LASS Šiaulių įmonėje darbininku namudininku ir išdirbo apie 5 metus. Jo persikėlimas į Šiaulius ir darbas aklųjų įmonėje sutapo su nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu. Antanas su visa energija įmonėje ėmėsi steigti naują profsąjungą - darbininkų sąjungą ir tapo pirmuoju jos pirmininku, buvo renkamas LASS pirminės organizacijos pirmininku. Jis atkakliai kovojo prieš išdirbio normų didinimą ir net surengė piketą Vilniuje. Atsisakęs darbo ir palikęs Šiaulių įmonę, A. Žadeikis nepanoro sėdėti namuose nieko neveikdamas. Jis nusprendė imtis korepetitoriaus darbo, o vėliau dar įsidarbino Gitarių vidurinėje (dabar pagrindinėje) mokykloje fizikos ir chemijos kabinetų laborantu. Jis pradėjo savo namuose papildomai mokyti mokinius matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų. Kartą pas jį atėjo viena mokinė ir vos neverkdama pasakė, kad ji ir beveik pusė klasės nesupranta chemijos lygčių, o mokytoja pasakiusi: "Darykite patys, ką norite, bet suprantamiau paaiškinti aš jau negaliu". Pasigamino tada Antanas dvivalenčių, trivalenčių molekulių modelius, dar keletą kitų vaizdinių priemonių ir ėmėsi mokyti chemijos. Greitai chemijos lygtys jo mokiniams tapo suprantamos.
A. Žadeikis yra sukūręs apie 130 vaizdinių priemonių fizikai bei chemijai mokyti. Visos jos - labai kruopštaus, tikslaus ir kantraus rankų darbo kūriniai. Jis daug gali kalbėti apie savo darbus - jiems sunku rasti bendrą pavadinimą. Vieni jų panašūs į vaikiškus žaislus, kiti primena sudėtingus prietaisus, treti atrodo kaip primityvūs darbeliai, tačiau visi turi savo paskirtį - padėti įsisavinti mokslo žinias.
Kai pasigamino pakankamai įvairių prietaisų, pradėjo jis rengti fizikos viktorinas mokiniams. Mokiniai ir mokytojai tokios naujovės buvo nustebinti ir sužavėti. Vėliau net suorganizavo fizikos paslapčių akademijos vakarą, į kurį atvyko patys geriausi fizikos mokiniai iš visų Šiaulių mokyklų.
Didžiausia A. Žadeikio gyvenimo aistra - fizikos reiškinių aiškinimas bei iliustravimas - neduoda jam ramybės ir švenčiant 50-mečio jubiliejų. Antanas svajoja sukurti naujų mokymo priemonių ir išleisti knygą, kurioje būtų aprašytos per 20 metų jo sukurtos priemonės ir jų veikimo principai. Kada Antanas įgyvendins savo svajones, nežino net ištikima pagalbininkė žmona. Pasak A. Žadeikio, žmona yra pagrindinė jo darbų vertintoja ir kritikė.
