TIFLOPEDAGOGIKA
Henrikas STUKAS
VAIKAI - BANDYMO TRIUŠIAI
Susipažinus su Švietimo ir mokslo ministerijos pateiktais dokumentais, projektais ir specialių mokyklų vaikų ugdymo nacionaline strategija, aiškėja, jog šioje srityje nemažai dirbama. Deja, kol kas oficialiuose dokumentuose skelbti duomenys ne visiškai atitinka tikrovę. Neregiai bei silpnaregiai, besimokantys integruotai bendrojo lavinimo mokyklose, susiduria su daugeliu sunkiai išsprendžiamų problemų. Jas sprendžia ne tik patys neįgalūs vaikai, jų tėvai, bet ir moksleivius globojantys tiflopedagogai. Apie tiflopedagogus kamuojančias problemas bei sunkumus kasdieniniame darbe "Mūsų žodžiui" sutiko papasakoti Salomėja Krupovisovienė, dirbanti Akmenės rajono tiflopedagoge, bei Mažeikiuose dirbančios tiflopedagogės Rasa Jurkienė ir Birutė Skurvydienė.
Integracinio mokymo trūkumai bei problemos
S.Krupovisovienė integruotai besimokančius neįgalius vaikus globoja bei jais rūpinasi jau šeštus metus. Ji priklauso pedagoginei-psichologinei tarnybai. Rasa Jurkienė, Birutė Skurvydienė dirba tame pačiame lopšelyje-darželyje "Žilvitis". Čia sutrikusio regėjimo vaikai integruoti į bendras grupes. Su neįgaliaisiais darželinukais dirbama vadovaujantis specialiomis programomis.
Pradėjusios darželyje dirbti tiflopedagogės sužinojo, kad įvairią regos negalią turinčių ikimokyklinukų ir mokyklinio amžiaus vaikų Akmenės ir Mažeikių miestuose bei rajonuose labai daug. Todėl Akmenės švietimo skyrius įsteigė tiflopedagogo etatą. Akmenėje bei jos rajone kiekvienais metais neįgalių vaikų, besimokančių integruotai, skaičius keičiasi: pernai mokėsi 24 vaikai, turintys regos negalią, šiemet liko tik 16 vaikų.
Pasak B.Skurvydienės: "Integracija turi ir pliusų, ir minusų. Ikimokyklinukams integruotis nėra sunku. Maži vaikai - geri psichologai, greit suranda kontaktą, tuoj pamiršta apie šalia esančio negalią, neregių iš kitų draugų neišskiria. Pačiam neįgaliam vaikui smagu bendrauti su kitais sveikais vaikais. Baltosios lazdelės dieną stengiamės visiems vaikams parodyti visas silpnai matančio ar nereginčio vaiko galimybes." R.Jurkienė antrino: "Neregiui vaikui integruotis sunkiau. Mes patys, tiflopedagogai, dėl tokių vaikų labai nuogąstaujam, juos nuolat stebim ir prireikus tiesiam pagalbos ranką. Kada vaikai pastebi, jog neregys gabus, gali viską padaryti, požiūris pasikeičia - sveikieji neregį pradeda vertinti. Ypač berniukus nustebino neregio į krepšį taikliai įmestas kamuolys. Iš penkių metimų aklas berniukas pataikė tris."
Tiflopedagogė S.Krupovisovienė aptarė mokyklinio amžiaus neregių bei silpnaregių integracijos problemas: "Per šešerius metus teko žingsnis po žingsnio pažinti integracijos procesą. Silpnaregiams integruotai mokytis lengviau negu nematantiems, nes jie greičiau prisitaiko. Jie nesunkiai orientuojasi aplinkoje, jiems nereikalingi mokytojų padėjėjai. Pagaliau silpnaregis rašo visiems vaikams įprastu raštu. Susikoncentruosiu prie neregių vaikų integracinio mokymosi klausimų. Integruotai besimokančiam neįgaliam vaikui pradinėse klasėse didesnių sunkumų, galima sakyti, nėra. Aišku, klasės mokytojas neapsieina be tiflopedagogo pagalbos. Sunkumai prasideda peržengus penktosios klasės slenkstį. Penktaisiais mokymo metais mokymo sistema dalykinė. Visų dalykų mokytojai skirtingi. Tenka vaikščioti iš vieno kabineto į kitą. Šiandien neregys vaikas, paliktas vienas, bendrojo lavinimo mokykloje tikrai neišsilaikytų. Jam tektų važiuoti į specialią mokyklą. Neregiui mokiniui integruotis padeda ne tik tiflopedagogas, bet ir mokytojo padėjėjas."
Vaikams su specialiais ugdymo poreikiais dabar skiriamas vadinamas mokytojo padėjėjas. Jis globoja neįgalų vaiką, per pamokas sėdi su juo viename suole. Prireikus paskaito vadovėlį ar kas parašyta lentoje, paaiškina mokytojo užduotį. Per pertraukas neregį palydi į kitą kabinetą, o pasibaigus pamokoms - į būrelius ar tiesiai namo. Deja, mokytojo padėjėjas nėra baigęs specialių pedagogikos mokslų. Dėl lėšų stokos mokytojo padėjėju tampa žmogus, atsiųstas darbo biržos. Pati mokykla nustato mokytojo padėjėjo darbo krūvį, pareigas. Visiems bendrų reikalavimų nėra. Mokytojo padėjėjams, globojantiems neregius mokinius, padeda tiflopedagogai: aiškina, moko, konsultuoja. Aišku, ne visi mokytojai nori, kad klasėje sėdėtų "svetimas". Mokytojas yra žmogus: kartais subara mokinį ar nesusivaldo. Nedideliuose miesteliuose vienas kitą gyventojai gerai pažįsta, todėl mokytojo padėjėjas savo kalbomis gali pridaryti bėdos. Buvo atvejų, kai mokinių tėvai pasiklausę mokytojo padėjėjo šnekų, sunerimdavo ir kreipdavosi į mokyklos direktorių ieškodami teisybės bei pagalbos. Tokie dalykai kenkia neįgalaus vaiko integraciniam mokymui. Neįgaliam vaikui mokytojo padėjėjas yra būtinas. Bendrojo lavinimo mokyklose mokymosi tempas spartesnis negu specialiose mokyklose, todėl būtinas mokytojo padėjėjo ir dalyko mokytojo tarpusavio supratimas bei bendradarbiavimas.
Tiflopedagogas paruošia dirvą neregio ar silpnaregio vaiko atėjimui į mokyklą, į klasę. Pasak R.Jurkienės: "Anksčiau neįgalūs vaikai mokydavosi internatuose ar namuose. Neįgalusis besimokydamas namuose girdėdavo tik savo ir mokytojo mintis. Dabar sėdėdamas klasėje jis gali palyginti savo ir kitų vaikų žinias, gauna iš aplinkinių daugiau įdomios ir naudingos informacijos. Taip plečiasi jo akiratis, turtėja kalba."
Tiflopedagogas kalbasi ne tik su mokytojais, bet ir su būsimais klasės draugais. Jis vaikams papasakoja apie neįgalų klasės draugą, prašo jam padėti. Vaikai geranoriški. Neregiui pradėjus integruotai mokytis nuo pirmos klasės, nebūna sunkumų bendraujant su klasės draugais. Klasėje sukuriamas tikrai geras klimatas. Daug kas priklauso nuo pradinių klasių mokytojų požiūrio į neįgalų mokinį. Neįgaliam mokiniui sunkūs laikai prasideda nuo penktosios klasės, kai vieni išeina, kiti ateina, kai jungiamos klasės, padaugėja mokinių".
Dar opesnė problema - patys dalykų mokytojai. Jie nepasiruošę mokyti neregius vaikus. Pasak S.Krupovisovienės: "Dalykų mokytojai labai bijo tokių vaikų, nes nežino, kaip mokyti, nepasitiki savimi, nemoka brailio rašto, nėra išsiaiškinę neregio mokinio vertinimo sistemos. Visa atsakomybė tenka mums - tiflopedagogams. Tenka rūpintis ne tik neįgaliu mokiniu, bet ir dalykų mokytojams aiškinti bei įrodinėti, kad toks vaikas sugeba mokytis bendrojo lavinimo pradinėje ar vidurinėje mokykloje."
Mokomųjų priemonių stoka
Integruotas mokymas - didelis krūvis ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Mokymo sėkmė priklauso nuo šeimos. Tėvai privalo kiekvieną dieną kelias valandas aukoti vaiko pamokoms. Dažniausiai kartu ruošiami namų darbai. Visus neregio vaiko rašto darbus tikrina tiflopedagogai. Nemažai tėvų moka brailio raštą, todėl gali patikrinti namų darbus. Kartais tai, kas parašyta brailio raštu, užrašo reginčiųjų. Tėvai priversti padėti savo vaikams, nes trūksta būtiniausios kompensacinės technikos. Ką kalbėti apie techniką, jeigu trūksta brailio raštu mokyklinių vadovėlių, žemėlapių, atlasų, pratybų sąsiuvinių, geometrijai būtinų braižybos įrankių. Nėra brailio raštu schemų, lentelių, reljefinių gyvūnų, paukščių ir kitokių atvaizdų. Neregys vaikas priverstas mokytis iš senų vadovėlių. Ypač trūksta istorijos, užsienio kalbų, literatūros, politologijos, geografijos vadovėlių. "Kompensacinė technika - kol kas silpniausia integracinio mokymo dalis. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog visi tiflopedagogai, dirbantys su neregiais bei silpnaregiais vaikais, turėtų glaudžiai bendradarbiauti su LASS rajonų tarybomis, kurios kuo gali, tuo padeda. Aš prisirinkau daug įvairiausių tiflopriemonių iš suaugusiųjų mokyklų, nes tiflopedagogas turi kaupti šias priemones, kurios tikrai pravers," - teigė tiflopedagogė S.Krupovisovienė.
Šiuo metu daugelis mokinių, turinčių regos negalią, rašo rašomosiomis mašinėlėmis. Iš pradžių rašomosios mašinėlės trukdo susikaupti klasės draugams, vėliau prie jų priprantama. Neregiui tenka jas nešiotis iš kabineto į kabinetą. O kur dar sunki kuprinė, prikrauta brailio vadovėlių, kur konspektų dėklai. Mokiniai rašo į atskirus lapus, kuriuos sudeda į specialius dėklus. Jeigu ne mokytojo padėjėjas, tai neregys vaikas sunkiai viską paneštų. Daugelis vaikų aprūpinti rašomosiomis mašinėlėmis. Dažniausiai turi po dvi: vieną - namuose, kitą - mokykloje. Sugedus rašymo mašinėlei tiflopedagogai kreipiasi į LASS rajono tarybą. Ten sugedusi mašinėlė pataisoma arba duodama nauja. Silpnaregiams moksleiviams be eilės skiriami padidinimo stiklai, lupos, didintuvai.
"Integruotai gali mokytis tie vaikai, kuriems padeda tėvai. Be grupinio darbo, be šeimos, integruotas mokymas neįmanomas. Jeigu tėvai nepadeda ir vaikas dar be regos negalios turi kitų kompleksinių susirgimų, tai tokiam vaikui patarčiau mokytis ne bendrojo lavinimo, o specialiojoje mokykloje. Ten ir mokymo tempas lėtesnis ir dirba specialistai. Pagaliau specialiosiose mokyklose daug daugiau tiflologinių mokymosi priemonių. Dabartinėmis sąlygomis integracija per greita. Nėra tam deramai pasiruošta. Trūksta specialistų, kai kuriose mokyklose nėra mokytojų specialistų," - reziumavo S.Krupovisovienė.
