NEREGYS IR VISUOMENĖ
LIETUVIAI IR ŠVEDAI PANAŠŪS
"Mūsų žodžio" dešimtame numeryje apie inkliuzyvinį mokymą Švedijoje pasakojo viešnia iš Švedijos aklųjų sąjungos
Nina Sjoblom. Šįkart "Mūsų žodyje" ji pasakoja apie save, apie Švedijos aklųjų sąjungą bei neregių gyvenimą šioje šalyje.
Jūs Lietuvoje pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?
Lietuvoje viešiu kelias dienas. Pirmiausia į akis krito nepakartojama gamta. Keliaudama per Lietuvą pastebėjau, kad čia labai daug statoma, rekonstruojama. Iš to galiu matyti - Lietuvos ekonomika atsigauna. Tiesa, pastebėjau, kad miestuose labai daug pilkos spalvos namų. Švedijoje namai ryškesni. Malonu atrasti ir sau artimų dalykų. Štai lietuvių virtuvė panaši į švedų. Netgi išgirta lietuviška juoda duona panašaus skonio. Čia labai skanios daržovės.
Seminaruose susipažinau su mokytojais bei tėvais. Galiu drąsiai teigti - neįgalių vaikų švietime daug problemų. Matyt, pas jus neseniai pradėta kalbėti apie neįgalių vaikų integraciją. Ką jau bešnekėti apie inkliuzyvinį mokymą. Supratau - tėvai ir mokytojai susiduria su dideliais techniniais sunkumais. Sunku integruotis, kai stinga elementariausios technikos.
Kodėl pasirinkote Lietuvą?
Atsakymas labai paprastas. Vienas kolega iš Švedijos aklųjų sąjungos papasakojo apie įdomų projektą. Jo sumanytojai kartu su jūsų sąjungos atstove Audrone Jozėnaite nutarė papropaguoti inkliuzyvinį mokymą Lietuvoje. Šioje švietimo srityje nesu naujokė. Domiuosi ir teoriniu, ir praktiniu inkliuzyvinio mokymo aspektu, todėl minėtas kolega pasiūlė į Lietuvą važiuoti man. Sutikau - dabar esu čia ir nesigailiu. Manau, kiekvienam mokytojui naudinga susipažinti su kitų šalių švietimo sistemomis. Pagaliau sužinai daug naujų dalykų, kuriuos grįžęs stengiesi pritaikyti savo darbe.
Papasakokite apie save.
Esu gimusi Švedijos sostinėje Stokholme. Mano tėvai priklausė vidutiniam gyventojų sluoksniui. Mokiausi įprastoje mokykloje. Vėliau nedvejodama pasirinkau mokytojos profesiją. Matyt, noras bendrauti ir mokyti vaikus - mano genuose. Dirbu vaikų laisvalaikio organizavimo mokytoja. Iš pradžių dirbau su sveikais vaikais, vėliau gyvenimui neįprastai pasisukus pradėjau domėtis neįgalių vaikų ugdymu bei švietimu.
Jūsų pasirinktas gyvenimo posūkis daugeliui buvo netikėtas ir, ko gero, nesuvokiamas iki šiol.
Mūsų šeimoje buvo įprasta manyti - žmonės yra labai skirtingi: vieni - savanaudžiai, kiti - dėl artimųjų pasiryžę paaukoti viską. Švedijoje tuo metu buvo madinga įsivaikinti našlaičius. Šia tema mūsų šeimoje buvo daug diskutuota. Dar būdama paauglė, nusprendžiau, kad prireikus įsivaikinsiu mažylį, suteiksiu jam vaikystės džiaugsmą. Tas paauglystės pasiryžimas man ir buvo likimo primintas. Kai ištekėjau, su vyru nusprendėme turėti kelis vaikus. Deja, likimas nebuvo palankus. Apsilankę pas gydytojus sužinojome - vaikų neturėsime. Todėl nedvejodami nutarėme įsidukrinti mergaitę. Dabar jau auginame dvi šaunias mergaites. Švedijoje įsivaikinti nėra paprasta - valdžia labai griežtai tai kontroliuoja.
Įsidukrinote ne švedes?
Septintajame, aštuntajame dešimtmetyje Švedijoje buvo populiaru įsivaikinti vaikus iš Korėjos. Iki šiol nežinau kodėl. Mudu su vyru irgi dairėmės į Azijos šalis. Pasirinkome Vietnamą. Nusprendėme įsivaikinti mergaitę. Tokiam vaikui suteikiamos Švedijos gyventojo teisės ir visos socialinės garantijos. Įsivaikinusių tėvų teisės tokios pačios kaip tikrų. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Mus įspėjo, kad įvaikinama mergytė gimusi anksčiau laiko, todėl galime turėti problemų. Tuo metu į šiuos žodžius nekreipėme dėmesio. Mergytę pavadinome Luiza. Iš pradžių viskas buvo gerai. Tik po kelių mėnesių pastebėjome - Luiza akla. Vėliau sužinojome - per anksti išvydę šį pasaulį vaikai inkubatoriuose šildomi specialiomis lempomis. Nesilaikant saugumo, lempų spinduliai kenkia regėjimui. Mūsų Luiza ir tapo tokia auka. Sužinoję apie šią nelaimę buvome priblokšti. Vėliau tai mus savotiškai įkvėpė. Dirbdama mokykloje, susidurdavau su įvairiais vaikais. Teko bendrauti ir su neįgaliaisiais. Švedijoje apie 8000 vaikų turi regėjimo problemų. Šiais vaikais aš labai domėjausi. Gyvenimas pats man pateikė retą progą globoti bei rūpintis neįgaliu vaiku. Ir nematantis ar sėdintis invalido vežimėlyje vaikas nori žaisti, draugauti, todėl nusprendžiau: mano mergaitei reikia to paties kaip visiems vaikams. Reikėjo sugalvoti būdą, kaip Luizai parodyti šį nuostabų pasaulį. Auklėdama neregę mergaitę vadovavausi motiniška intuicija, kuri sakė, - vaikas pasaulį visų pirma pažįsta žaisdamas.
Kaip neįgaliais vaikais rūpinamasi Švedijoje?
Apie vaiko neįgalumą sužinoma dar jam negimus. Nėščiosioms daromi specialūs tyrimai, testai. Neįgaliam vaikui iš karto paskiriamas medicinos darbuotojas, kompleksiškai tiriama mažylio negalia, vėliau kartą per savaitę privaloma lankytis sveikatos priežiūros centre, kur stebimas vaiko vystymasis. Prireikus skiriamas nemokamas vaikų reabilitatorius. Švedijoje didelį vaidmenį vaidina bendruomenės. Būtent jos, gimus neįgaliam vaikui, imasi būtinų priemonių, užtikrinančių vaiko normalų vystymąsi. Tik reikia bendruomenės centrą iškart informuoti.
Kas Švedijoje suburia ir suvienija neregius bei silpnaregius?
Pirmiausia didžiausią vaidmenį vienijant žmones su regėjimo negalia vaidina vietinės bendruomenės, kur neregiai bei silpnaregiai susipažįsta vienas su kitu. Jiems organizuojama daug įvairiausių renginių: vakaronių, koncertų bei kitokių laisvalaikio formų. Kita svarbi jėga, vienijanti žmones su regos negalia, - Švedijos aklųjų sąjunga (ŠAS). Organizacijos struktūra beveik identiška Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai, kuriai, kaip ir pas jus, vadovauja centro taryba. ŠAS yra kelios prioritetinės darbo kryptys. Visų pirma - socialinė sfera. Tikslas - apginti ir užtikrinti neregio, silpnaregio pragyvenimo minimumą. Kita kryptis - politinis aktyvumas. Tikslas - ginti ir atstovauti aklų žmonių interesams. Trečia kryptis - savipagalbos organizavimas. ŠAS veiklai pinigus skiria valstybė. Deja, kaip ir Lietuvoje, taip ir Švedijoje aklųjų reikalams lėšų kasmet skiriama vis mažiau ir mažiau. Antrasis pajamų šaltinis - palikimai. Švedijoje labai daug vienišų regos negalią turinčių žmonių. Daugelis savo testamentuose turtą palieka mūsų sąjungai. Tai dideli pinigai. Iš jų finansuojame daugelį programų. Aišku, rašome daug projektų įvairiausiems Švedijos ir užsienio fondams. Taip papildome sąjungos sąmatą.
Lietuvoje Skandinavijos šalys įsivaizduojamos kaip neregių bei silpnaregių rojus. Kalbu apie socialinę sritį. Ar tai tiesa?
Dalis tiesos yra. Skandinavijos šalys - ne išimtis ir Švedija - neįgaliais žmonėmis rūpinasi seniai. Čia vadovaujamasi principu - neregys turi teisę į visa tai, kas prieinama sveikajam. Šią teisę garantuoja valstybė. Švedijoje jau seniai nėra neregiams bei silpnaregiams skirtų specialių mokyklų. Vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Nėra ir specialaus profesinio ugdymo. Neregiui prieinamos visos profesijos. Dirbantis žmogus negauna jokios invalidumo pensijos. Nepanorusiems dirbti yra garantuojamas minimalus pragyvenimo lygis. Švedijoje nėra mokesčių lengvatų. Pašalpų kompensavimo sistema gan sudėtinga, nuolat besikeičianti. Pašalpą nulemia daug faktorių. Aišku, visiems neregiams bei silpnaregiams yra nustatytos ir bendros lengvatos. Viena iš tokių - transporto. Neregiams apmokama taksi paslauga, bet per mėnesį skiriama pinigų suma yra limituota. Viršijus ją tenka mokėti pačiam. Be to, neregiai gali nemokamai naudotis skaitovo ir palydovo paslaugomis. Abu parenka vietinė bendruomenė. Anksčiau buvo skiriama pašalpa butui nuomoti. Dabar ji mokama tik išskirtiniais atvejais. Yra ir daug kitokių lengvatų - visų čia neišvardinsiu.
Nejaugi Švedijos neregiai neturi problemų?
Gal iš mano pasakojimo toks įspūdis ir susidarė, bet taip nėra. Mūsų neregiai ir silpnaregiai taip pat turi problemų. Yra daug keistinų sričių. Aktualiausia - reabilitacija. Sunki situacija su jaunimo įdarbinimu. Švedijoje dabar populiarios fizioterapeuto, kompiuterininko, socialinio darbuotojo profesijos. Grįžta užmirštas pynimas, šepečių vėrimas. Ne itin gera ir transporto paslaugų kompensavimo sistema - išmokos nuolat vėluoja. Šių problemų nenorėčiau sureikšminti, tikiuosi tai tik laikini nesklandumai. Dirbant visiems kartu, petys į petį, visos problemos bus išspręstos. To linkiu ir jums.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Henrikas STUKAS
