NEREGIAI UŽSIENYJE

Tadeusz JAGODZINSKI

NEREGYS PREMJERAS?


Deividas Blanketas (David Blunkett)Deividas Blanketas (David Blunkett) yra akylas, įžvalgus, nuoseklus. Galima sakyti, kad, kaip ir priklauso vidaus reikalų ministrui, akis turi į visas puses. Britų masinės informacijos priemonės įžvelgia jame būsimą premjerą. Šioms prognozėms visai netrukdo tai, jog Deividas Blanketas yra neregys.

Prieš dešimt metų man teko kartu su lenkų žurnalistų grupe lankytis Bendruomenių rūmuose. Sėdėjome lankytojų galerijoje ir klausėmės gana miglotų debatų. Staiga salėje pasirodė barzdotas vidutinio amžiaus vyriškis, lydimas... šuns. Pirmą kartą besilankanti Didžiojoje Britanijoje kolegė nusistebėjusi sušnibždėjo: "Niekur kitur pasaulyje nerasi tiek tolerancijos ekscentrikams". Tačiau žmogus, kurį ji turėjo omenyje, visai nebuvo ekscentrikas. Jis - taip teigia žinovai - yra trečias britų parlamentarizmo istorijoje nematantis parlamento narys. Deividas Blanketas tada buvo opozicinės leiboristų (darbo) partijos atstovas sveikatai. Ištikimas jo palydovas - juodas labradoro veislės šuo - ant kaklo turėjo leidimą į parlamentarizmo lopšį.

Nuo to laiko šio šuns šeimininkas nuėjo nelengvą kelią nuo opozicijos suolų iki Jos Karališkosios Didenybės premjero kabineto. Per tą laiką jis tapo vienu svarbiausių politikų naujojoje Tonio Bleiro (Tony Blair) leiboristų partijoje. Su T. Bleiru kartu dalijosi 1997 ir 2001 metų rinkimų pergalės džiaugsmu. Per tą laiką pakeitė šunį, nes šunų vedlių darbinė veikla yra gana trumpa. Dabar jį kasdien lydi juodo plauko kalė Liusi. Jis, kaip ir anksčiau, reguliariai pasirodo Bendruomenių rūmuose. Ir vis garsiau kalbama, kad kažkada užkops ir į britų valdžios viršūnę.

Užsispyrimas ir kova

Tačiau, jei taip ir neatsitiktų, tai 55 metų Deividas Blanketas su pasitenkinimu gali sakyti, kad nuėjo ir taip netrumpą kelią. Didžioji dauguma jo partijos ar parlamento kolegų yra kilę iš vidurinės klasės. Deivido Blanketo pradžia buvo nelengva. Jis nemato iš vaikystės. Nors skiria tik dieną nuo nakties, tačiau, pasišaipydamas iš savo neregystės, sutiktam žmogui švelniu balsu mėgsta sakyti: "Malonu jus matyti".

Jis augo Šiaurės Anglijoje, Šefildo darbininkų šeimoje. Sulaukęs ketverių, buvo išsiųstas į specialiąją mokyklą. Kai buvo 12 metų, jo tėvui atsitiko nelaimė: dujų gamykloje, kurioje dirbo, įkrito į kubilą su verdančiu vandeniu. Siaubingai nudegusį jį nugabeno į ligoninę. Čia jis su mirtimi grūmėsi keturias savaites. 15 val. 34 min. kova buvo pralaimėta. Deividas Blunketas šią akimirką prisimena labai tiksliai. Giliai atmintyje liko ir apdegusio žmogaus kūno kvapas, kuris įstrigo, kai sūnus lankė ligoninėje tėvą. Šis kvapas persekioja jį ir dabar.

Šeimos tragedija tuo nesibaigė. Net ketverius metus dujų gamykla atsisakinėjo išmokėti bet kokias kompensacijas teigdama, kad Arturas Blanketas dirbo jau po oficialaus išėjimo į pensiją, todėl draudimas jam nepriklauso. Sunkiausi būsimo politiko gyvenimo metai puikiai tiktų anglosaksiškam knygos "Kaip grūdinosi plienas" variantui. Gyvi buvo, kaip sakoma, duona ir vandeniu. Pinigų trūko viskam. Vėliau Deividas Blanketas apie tuos laikus pasakojo: "Žiemą vos atsikėlus iš lovos tekdavo tuojau pat bėgti į pačią šilčiausią namų vietą, nes drėgnas šaltis smelkėsi net į kaulus."

Visa tai jame pažadino didžiulę kovingumo valią, kuri labai pravertė ateityje. "Jei kelerių metų eini į internatinę mokyklą, esi toli nuo šeimos, o mokykloje laikomasi nurodymo - į namus tik kartą per mėnesį, jei nekenti tokios situacijos, tai kiekvienas tavo žingsnis pasidaro didžiulė kliūtis, - dalijosi prisiminimais viename interviu Deividas, - tačiau tokia padėtis tik grūdina žmogų. Miršta tėvas. Geriatrijos skyriuje nuo laiptų nukrinta senelis. Motina serga krūties vėžiu. O tau - tik 16 metų, tu - be profesijos, be jokios kvalifikacijos. Lieka tik du keliai: arba visiškai nusiristi, arba sunkiai ir su užsispyrimu kopti aukštyn. Nusiristi buvo labai lengva, tačiau, matyt, buvau užsispyręs".

Be nusivylimo

Net po trisdešimt kelerių metų aną nusivylimą ir pyktį šiandien stengiasi nukreipti į ką nors konstruktyvaus. Kolegos iš jo ministerijos ne be pavydo gaidelės balse kalba, kad Deividas yra iš tų retai pasitaikančių politikų, kurie instinktyviai supranta nepriteklių ir žmones, kasdien jį patiriančius.

Jis instinktyviai suprato ir tai, kad išsigelbėti iš užkeikto nelaimių ir skurdo rato galima tik siekiant žinių. Mokykla išliko atmintyje kaip vieta, "kur berniukai skatinami žaisti kamuoliu ir važinėtis dviračiais, stipriai ribojant tolimesnio gyvenimo rinkimąsi". Mokyklos direktorius patarinėjo jam tapti pianinų derintoju ir nieko nenorėjo girdėti apie vidurinio mokslo baigimo egzaminus, leidžiančius vėliau normaliai studijuoti. Tačiau jaunasis Blanketas buvo labai užsispyręs.

Pradėjo dirbti... dujų gamykloje. Naktimis skaitė. "Brailio knygų pranašumas yra tas, - prisimena Deividas, - kad jas gali skaityti tamsoje, nereikia degti žiburio ir įtempti regėjimo." Deividas lankė vakarinius kursus, kad pagaliau vienas iš tūkstančių Blanketų įstotų į universitetą. Šefilde studijavo politikos mokslus vadovaujamas žinomo Orvelo biografo, profesoriaus Bernardo Kriko (Bernard Crick) ir tapo dėstytoju.

Į politiką pateko vadovaudamasis jaunatvišku idealizmu. "Norėjau pakeisti pasaulį," - kalba šiandien su paslaptingu šypsniu veide, lyg ir kažko gėdindamasis. Permainų poreikį jautė visame jį supančiame gyvenime. Turtas ir skurdas buvo jo vaikystės pramoninio gamtovaizdžio artimi kaimynai. Būdamas 16 metų įstojo į leiboristų partiją. Pasirodė, kad politinė veikla ir yra jo stichija. Būdamas 22 metų, jis tapo jauniausiu Šefildo tarybos nariu. Po vienuolikos metų jis jau vadovavo vietos tarybai. Iš čia atsivėrė kelias į centrinę visos šalies partijos valdžią.

Vis didėjančiu greičiu

Tolimesnė Blanketo politinė karjera vyko visų Britanijos piliečių akivaizdoje padedant masinės informacijos priemonėms. Parlamente Deividas pagarsėjo kaip vienas didžiausių leiboristų aštrialiežuvių. Rūpinosi savivaldybių reikalais, vadovavo sveikatos, vėliau - švietimo sektoriui. Partijai atėjus į valdžią pradžioje tapo švietimo ministru. Prieš metus jam atiteko vienas iš trijų svarbiausių Didžiosios Britanijos tradicinės hierarchijos postų.

Tapęs vidaus reikalų ministru labai greitai turėjo laikyti gyvenimo padiktuotą išbandymo egzaminą: teko įvertinti keliuose Didžiosios Britanijos miestuose kilusių visuomeninių rasinio pobūdžio incidentų. Kiek vėliau atėjo įsimintina rugsėjo 11-oji. Daugelyje pasisakymų demonstravo puikią atmintį smulkmenoms, preciziškai tiksliai nurodydamas oponentų argumentuočių klaidas. Net ir nedraugiškai jo atžvilgiu nusiteikę komentatoriai pripažįsta, kad jis yra vienas iš geriausiai patikėtą sritį išmanančių Tonio Bleiro vyriausybės ministrų. Jis - tikras darboholikas. Šefo 15 valandų darbo diena tapo įprasta kasdienybe Vidaus reikalų ministerijos žmonėms. Jis nuo pradžios iki galo perskaito visus ant jo darbo stalo patenkančius įvairiausius dokumentus ir ilgiausius raštus su specialistų išvadomis. Kai neskaito, klausosi. Dažniausiai tai būna ekspertų išvados, įrašytos į diktofoną. Per tiek laiko jis jau išmoko skaityti dvigubai greičiau. "Sulėtinu, kai pasitaiko ypač svarbūs duomenys, - aiškino jis nustebusiems žurnalistams, kai garsiniuose užrašuose bandė surasti Šiaurės Anglijos profesinių mokyklų skaičių".

Sunkaus ir ištvermingo darbo ištakos - iš protestantiško metodizmo tradicijos, su kuria jaučiasi glaudžiai susietas. Politikoje dažnai atsitinka taip: atėję į valdžią naujieji ministrai pajunta savotišką paralyžių, bijo priimti ryžtingus sprendimus. Deividui Blanketui dėl to priekaištauti būtų sunku. Tačiau tai nereiškia, kad visi jo sprendimai nekelia abejonių. Britų konservatoriai įsitikinę, kad vidaus reikalų ministras ant Temzės krantų nori sukurti viską kontroliuojančią valstybę, kurios institucijos, pasiremdamos praėjusių metų rugsėjo mėnesio įvykiais ir visuotiniu karu su terorizmu, turėtų neribotas teises kištis į privatų piliečių gyvenimą. Tai šen, tai ten pasigirsdavo balsų, kad labai sunku Deividą Blanketą įsprausti į kokius nors klasikinius politikos apibrėžimus.

Tačiau jo šalininkai būtent čia ir įžvelgia Deivido Blanketo jėgą. Jis laikomas geru derybininku jau nuo tada, kai devintojo dešimtmečio leiboristų partijoje vyko aršūs vidiniai ginčai. Dažnai jis būdavo kairiojo ir dešiniojo partijos sparno tarpininkas. Kai partijai vadovavo Neilas Kinokas (Neil Kinnock), dabartinis Europos Komisijos vicepirmininkas, Deividas Blanketas atsiskleidė kaip vienašališko atominio nusiginklavimo šalininkas - tuo metu tai buvo pagrindinis Britanijos kairiųjų šūkis. Po to jis taikėsi į euroskeptiko pozicijas, laviravo tarp norinčių panaikinti privačias mokyklas ir tų, kurie būtent jose matė Didžiosios Britanijos švietimo sistemos išsigelbėjimą iš krizės. Dar iki šiol kai kurie partiečiai laiko jį užkietėjusiu dešiniuoju, kiti - tvirtu kairuoliu su polinkiu į autoritarizmą.

Visiems neįtiksi

Iš esmės Blanketas patenkintas tokiu nuomonių skirtingumu. Jo manymu, politikoje visiems būti geru neįmanoma. Todėl daro tai, ką mano esant teisinga ir veiksminga, nelabai jaudindamasis dėl šių veiksmų ideologinių traktuočių. Būdamas švietimo ministru jis kovojo su mokytojams keliamais biurokratinias reikalavimais. Tada jis susilaukė ir profsąjungų pykčio dėl to, kad teigė - "mokyklose ne vieta prastiems mokytojams ir susikompromitavusiems mokymo metodams, dėl kurių jauni žmonės baigia mokyklas nežinodami rašybos taisyklių ir paprasčiausių matematikos veiksmų".

Jau būdamas vidaus reikalų ministru jis pasisakė už imigracinių taisyklių sugriežtinimą. Tai buvo jo atsakas į dešiniųjų aitrinamą ir Didžiojoje Britanijoje kylantį nepasitenkinimą imigrantais, kurie piktnaudžiauja britų socialinių pašalpų sistema.

"Jei žmonės siekia politinio prieglobsčio, - sakė Blanketas viename iš nesenai pasirodžiusių interviu, - ir paaiškėja, kad tėvynėje jiems negresia nei mirtis, nei kankinimai, tai tokie žmonės iš Didžiosios Britanijos bus deportuoti kuo greičiau".

Kartu jis sakė, kad valdžia turėtų būti lankstesnė dėl išsilavinusių imigrantų, nes šie gali į šalies visuomeninį ir ūkinį gyvenimą įlieti šviežio kraujo. Tokie jo žodžiai buvo lyg medus liberalų širdžiai. Visa tai liudija - neregio politiko veikloje nėra jokių dogmų.

Slaptas Šefildo gerbėjas

Apie savo vidaus reikalų ministro privatų gyvenimą britai žino gana mažai. Tiesa, visai neseniai Vidaus reikalų ministerija šiokių tokių nemalonumų turėjo, kai prie vieno Šefildo alaus baro buvo rastas tikslus Blanketo namo su jame esančia signalizacija planas. Tačiau tai tik išimtis iš taisyklės.

Yra žinoma, kad jo santuoka iširo po 20 metų bendro gyvenimo. Savo autobiografijoje "Giedrą dieną" ("On a Clear Day"), kurios atnaujinta versija turi pasirodyti dar šiais metais, jis rašė: "Žmonės dažnai tuokiasi vengdami vienatvės. Tik vėliau, kai suranda tikrą meilę, pagaliau supranta - iki tol jie nemylėjo".

Didžiosios Britanijos politikos žurnalistų sluoksniuose ši knyga laikoma vienu iš įdomiausių šios srities darbų per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Daugelis specialistų negaili gerų žodžių ir neseniai pasirodžiusiam veikalui "Politika ir pažanga" ("Politics and Progress"). Tai kūrinys apie demokratijos ir pilietinės visuomenės atsinaujinimą. Belieka tik stebėtis, kad gerai savo pareigas einantis ministras dar randa laiko rašyti ir,kaip teigia jis pats, gana reguliariai ruošti maistą trims savo suaugusiems sūnums. Nors Deividas dažnai ir nusvyla pirštus, bet ko nepadarai savo palikuonims. Tačiau, kaip jau buvo minėta, per parą jis dirba po 15 valandų. Po to užmiega, sapnuodamas savo mylimo "Sheffield Wednesday" klubo pergalę čempionų lygoje. Blanketas - užkietėjęs šio klubo gerbėjas. "Kartais žmonės stebisi, kaip neregys gali džiaugtis futbolo reginiu - sako jis, - bet aš gerai jaučiu rungtynių atmosferą ir jei draugai pakomentuoja, kas vyksta, tai aš puikiai įsivaizduoju, kas dedasi aikštėje".

Neregys premjeras?

Taigi ar gali Didžioji Britanija artimiausiu laiku tikėtis pirmo jos istorijoje neregio ministro pirmininko? Jei tai yra toks žmogus kaip Deividas Blanketas, kuris sutiktiems žmonėms kaip credo mėgsta kartoti anekdotą apie žveją, elgetai vietoj pinigų siūlantį meškerę ir pamoką, kaip gaudyti žuvis, kodėl gi ne. Jis yra mūsų laikus atitinkantis kandidatas. Darbštumas ir ištvermė - dar vienas pranašumas siekiant politinių aukštumų. Tačiau jis pats mano, kad laikas dar neatėjo, nes niekam nekelia abejonių Tonio Bleiro pozicijos, todėl Deividui Blanketui telieka susikoncentruoti ties darbu ir savo pareigomis.

Deividas Blanketas viename iš interviu pripažino, kad gandai apie jo kandidatavimą į partijos vadus ir ministrus pirmininkus šiek tiek gadina santykius su kolegomis vyriausybėje. Šiuo metu britų bukmacheriai mano, kad po Tonio Bleiro estafetę turėtų perimti dabartinis finansų ministras Gordonas Braunas (Gordon Brown). Tačiau pažįstantys "žmogų iš Šefildo" (ten gaminamas plienas, reklamuotas kaip pats geriausias pasaulyje - tvirtas ir elastingas) mano, kad išbraukti Deividą Blanketą iš kandidatų į premjerus yra rizikinga. Dabartinis Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministras tikriausiai dar nepasakė savo paskutinio žodžio...

"Przekroj", 2002 m. Nr.31

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]