NEREGYS IR VISUOMENĖ
Henrikas STUKAS
INTEGRUOTAS MOKYMAS LIETUVOJE
Demokratėjant visuomenei, neįgalus žmogus daugelyje gyvenimo sričių gali rinktis. Ne išimtis - ir švietimas. Jeigu anksčiau neregys ar silpnaregis vaikas, norintis mokytis, turėdavo keliauti į Kauną ar į Vilnių, tai dabar jis gali mokytis artimiausioje bendrojo lavinimo mokykloje šalia savo namų. Tai integruotas mokymas. Daugiau nei 240 regos negalią turinčių vaikų jau mokosi taip.
Kas gi tas integruotas mokymas? Kokios jo atsiradimo prielaidos Lietuvoje? Ar pasiteisina ši mokymo forma? Kaip jaučiasi patys nematantys ar silpnai regintys vaikai, lankantys bendrojo lavinimo mokyklas? Su kokiais sunkumais susiduria? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų mėginsime atsakyti naujajame rašinių cikle.
Šįkart mintimis apie integruotą mokymą sutiko pasidalinti LR Švietimo ir mokslo ministerijos specialiojo ugdymo skyriaus vedėja Regina LABINIENĖ.
Integruoto mokymo įstatyminė bazė
Prieš dešimt metų buvo suformuota socialinės bei edukacinės integracijos strategija, pagal kurią buvo pripažinta specialiųjų poreikių vaikų teisė mokytis bendrojo lavinimo mokykloje: buvo atsisakyta vaiko kategorizacijos ir pereita prie specialiųjų poreikių ir mokymo individualizavimo. Specialiojo ugdymo fenomeno atsiradimas ir jo kaita yra glaudžiai susijęs su visuomenės pokyčiais. "Lietuva, stodama į Europos Sąjungą (ES), negali atsilikti nuo kaimyninių šalių. Dabartinė ES ir šalių kandidačių pasirinkta kryptis - tai specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų lavinimas, tarp jų - ir neregių bei silpnaregių, drauge su bendraamžiais, suteikiant mokytojams įvairią pagalbą: specialistų, specialiųjų mokymo priemonių ir įrangos. Pagal tai, kokia politika integracijos klausimais vykdoma, Europos šalis būtų galima suskirstyti į tris kategorijas.
Pirmajai - "vieno kelio" - kategorijai priskiriama Švedija, Norvegija, Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija, o iš šalių kandidačių, stojančių į ES, - Kipras. Šiose šalyse plačiai išvystyta įvairių paslaugų, skirtų specialiųjų poreikių vaikams ugdyti drauge su bendraamžiais, teikimo sistema bendrojo lavinimo mokyklose.
Antrajai - "dviejų kelių" - kategorijai - priskiriama Belgija, Olandija (ES), o iš šalių kandidačių - Bulgarija, Rumunija, Latvija. Jos turi sukūrusios dvi atskiras švietimo sistemas, reguliuojamas atskirų įstatymų, - bendrąją ir specialaus ugdymo sistemą. Specialiojo ugdymo sritis šiose šalyse yra - bent iki šiol buvo - gerai išvystyta. Specialiųjų poreikių moksleivių bendrojo lavinimo mokyklose gana nedaug.
Trečioji - "daug kelių" - kategorija siūlo daugybę įvairių integracijos būdų. Šios šalys nesiūlo vienintelio sprendimo, kai moksleivis gali mokytis drauge su bendraamžiais integruotai arba gali rinktis specialiojo ugdymo įstaigą. Siūloma kur kas daugiau: šių dviejų sistemų paslaugų įvairovė. Šios šalys teigia turinčios gana nemažai specialiųjų poreikių moksleivių, iš kurių 1-5 proc. ugdomi specialiose mokyklose. Šiai kategorijai priskiriama Danija, Vokietija, Prancūzija, Airija, Austrija, Islandija ir į ES pretenduojančios šalys: Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Estija, Slovėnija. Šiai kandidačių į ES šalių grupei priskiriama ir Lietuva," - pasakojo Regina Labinienė.
Pagal turimus Švietimo ir mokslo ministerijos statistikos duomenis, 2001-2002 mokslo metais specialiųjų poreikių moksleivių buvo 9,6 proc., iš kurių 1,1 proc. buvo ugdomi specialiosiose internatinėse mokyklose arba specialiosiose mokyklose. Lietuva, nors priimtas Specialiojo ugdymo įstatymas, pasirinko trečiąjį kelią, leidžiantį teikti įvairias specialiojo ugdymo paslaugas.
Švietimo pertvarkos idėjos, iškeltos dar sovietiniais 1988 metais parengtoje Tautinės mokyklos koncepcijoje, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, sudarė prielaidas švietimo sistemai reformuoti. Realus tapo ir Lietuvos siekis įsijungti į Europos tautų bendriją. Lietuva jau tapo Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) nare ir ratifikavo JTO Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrąsias taisykles. 1991 m. priimti Švietimo ir Invalidų socialinės integracijos įstatymai apibrėžė specialiųjų poreikių vaikų teisę būti lavinamiems ugdymo institucijoje arčiausiai jų gyvenamosios vietos, taigi ir bendrojo lavinimo mokykloje. LR Konstitucijoje 1992 metais reglamentuoti šie svarbiausi švietimo klausimai: asmenims iki 16 m. mokslas privalomas, mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose nemokamas, aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. 1992 m. kultūros ir švietimo ministras patvirtino Lietuvos švietimo koncepciją ir Lietuvos švietimo reformos programą - tai iki šiol yra pagrindiniai ir svarbiausi konceptualūs švietimo reformos dokumentai. Šiuose dokumentuose keliamiems ugdymo tikslams įgyvendinti Lietuvoje kuriama permanentinė, ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema. 1993 m. Kultūros ir švietimo ministerijos kolegija paskelbė nutarimą "Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka". Šiame nutarime pirmą kartą minima, kad specialiųjų ugdymo poreikių turintiems moksleiviams turi būti pritaikytos dalykų programos (modifikuotos, adaptuotos), kad jie gali būti ugdomi visos arba dalinės integracijos forma, kad mokykloje turi būti įkurta specialiojo ugdymo komisija, buvo aptarti ir kiti su specialiojo ugdymo paslaugomis bendrojo ugdymo mokykloje susiję klausimai. Šis nutarimas - didelis žingsnis kuriant adekvačias specialiojo ugdymo paslaugas gebančią teikti bendrojo lavinimo mokyklą. LR Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas 1998 m. apibrėžia pedagoginių psichologinių tarnybų vaidmenį įvertinant vaikų specialiuosius ugdymosi poreikius, tėvų ir vaikų teises pasirenkant ugdymo instituciją ir ugdymosi formą. Asmens specialieji ugdymosi poreikiai įvertinami tėvams arba globėjams sutikus, atsiklausus paties asmens nuomonės. Šeima turi teisę rinktis kuo arčiau gyvenamosios vietos esančią ugdymo instituciją. Visi - ir turintieji labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių - turi teisę būti ugdomi. 1999 09 01 įsigaliojęs Specialiojo ugdymo įstatymas nustatė specialiojo ugdymo sistemos struktūrą, valdymo bei specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, papildomo ugdymo, profesinio ir aukštesniojo mokymo, aukštojo mokslo ir suaugusiųjų švietimo organizavimo pagrindus. 2002 metais parengtas projektas "Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo nacionalinė strategija iki 2012 metų". Pasak R.Labinienės: "Per antrąjį Lietuvos švietimo reformos etapą numatyta toliau įgyvendinti švietimo koncepcijoje iškeltus principus. Šiam reformos etapui suformuluoti 3 pagrindiniai reformos tikslai: pirma, ugdymo ir studijų modernizavimas ir švietimo kokybės kėlimas, antra, socialinių pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų gerinimas, trečia, švietimo sistemos harmonizavimas. Antrasis prioritetas turi laiduoti ugdymosi prieinamumą arba išsilavinimo visiems sistemos sukūrimą, ypatingą dėmesį skiriant lygioms galimybėms ties kiekvienu perėjimo slenksčiu. Būtent šis Lietuvos švietimo reformos prioritetas apima rūpinimąsi specialiųjų poreikių turinčių bei socialiai ir pedagogiškai apleistų vaikų ugdymu, pasižyminčiu ypatinga proceso įvairove. Lygių galimybių principas reiškia pirmiausia būtinų sąlygų sudarymą: aplinkos pritaikymą, informacijos gavimo būdų optimizavimą, mokymosi proceso pritaikymą specialiųjų poreikių moksleiviams, galimybę naudotis kompensacine technika, gestų kalbos vertėjų ir skaitovų pagalbą ir t.t." Yra paruošti įsakymų projektai: "Specialiųjų poreikių asmenų aprūpinimo kompensacine technika ugdymo institucijose ir namuose" bei "Pedagogo padėjėjų, skaitovų, palydovų, gestų kalbos vertėjų paslaugų teikimo specialiųjų poreikių asmenims tvarka".
Integracija nestovi vietoje
2001-2002 mokslo metais iš viso Lietuvoje buvo 594 063, iš jų - 53 308 moksleiviai turėjo įvairaus lygio specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai sudarė apie 9,6 proc. visų moksleivių.
Kiekvienoje ugdymo institucijoje veikia švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisija, kuri sprendžia švietimo įstaigos vaikų specialiųjų ugdymosi poreikių pradinio įvertinimo, jų siuntimo į pedagoginę psichologinę tarnybą, ugdymo organizavimo ir mokymo metodų arba turinio ir metodų pritaikymo klausimus. Šios komisijos privalo bendradarbiauti su pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis, pedagoginio centro padaliniais, vaikų šeimomis savivaldybėse. Lietuva ligi šiol yra vienintelė Baltijos šalis, pradėjusi sėkmingai kurti pedagoginės psichologinės pagalbos sistemą - tinklą, siekiantį apimti visą šalį. Jau nuo 1995 m. visos aukštesniosios ir aukštosios mokyklos, rengiančios mokytojus, įvedė 2-4 kreditų specialiosios pedagogikos ir specialiosios psichologijos kursą. Tai pirmas žingsnis siekiant suteikti teorinių ir praktinių žinių studentams, norintiems tapti pradinių klasių mokytojais arba dėstyti įvairius dalykus pagrindinėse mokyklose bei gimnazijose. Švietimo ir mokslo ministerija yra parengusi Nacionalinės pedagogų rengimo koncepcijos projektą. Siekiama, kad šioje koncepcijoje turėtų būti aiškiai suformuluotas reikalavimas kiekvieno be išimties būsimojo mokytojo profesinei kvalifikacijai: gebėti ugdyti specialiųjų poreikių moksleivius drauge su bendraamžiais.
Šiuo metu Lietuvoje yra parengtas moksleivio krepšelis bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams, kitas - specialiųjų internatinių mokyklų ir specialiųjų klasių bendrojo lavinimo mokyklose vaikams su intelekto sutrikimais, trečiasis - metodinės rekomendacijos "Moksleivio krepšelio apskaičiavimo metodika moksleiviams, turintiems specialiųjų poreikių ir ugdomiems bendrojo lavinimo mokykų bendrosiose klasėse".
"Deja, dar tinkamai integracijai nesame pasiruošę: pirmiausia neparengti finansavimo modeliai įvairių tipų specialiosioms mokykloms finansuoti, tarp jų - ir aklųjų, kurių steigėja yra ŠMM. Antra, trūksta specialistų - ypač kaimo vietovėse. Be to, bendrojo lavinimo mokyklų pedagogams trūksta žinių ir įgūdžių, būtinų ugdyti specialiųjų poreikių vaikus drauge su bendraamžiais toje pačioje klasėje. Mažai kas išmano brailio raštą. Ypač tai pasakytina apie vyresnės kartos pedagogus, dirbančius dalykinėje sistemoje. Išlieka problemiškas specialiųjų poreikių moksleivių profesinis rengimas profesinėse mokyklose. Ypač tai pasakytina apie lengvų sutrikimų turinčius vaikus, baigusius pagrindinę mokyklą pagal adaptuotas įvairių dalykų programas," - aiškino R.Labinienė.
