LASS LITERATŲ KŪRYBA
Vida MIKNIENĖ
VAIKUI
Tų klausimų - šimtų šimtai,
Kiek žvilgsny nekaltam jų spindi!
Pilni bitelių aviliai,
Takeliai - rytdienon laimingi.
Dar rūpesčių nėra delnuos -
Mamos glėbin skubi sušilti,
Ir okeane paslapčių
Tau šitaip norisi panirti.
Vaikystė - tarsi vyturys,
Lopšinė ten pati gražiausia.
Tik aidas ten, tam toly, liks
Prie pamėgtos namų pakriaušės.
* * *
Kiekvienas medis turi savo kvapą,
Ir savo spalvą, ir savas valdas.
Su jais kaskart pasidalinti maga
Slapčiausiais iš visų jausmų kerais.
Ievų žieduos vaikystė juokias, krykščia,
Alyvose - jaunystės pažadai!
Jau taip seniai moksleiviška draugystė
Alėjom tom nutolo pasislėpt.
Baltuosiuos jazminuos - trapiausi siekiai,
Jau niekas už klaidas nebeatleis.
Šalčiu padvelks vidurvasario alkis,
Nors taip baltai akacijos žydės.
Erškėtrožėmis išbujos godumas
Ir nusidrieks šalikele visa.
Kiekvienas kvapas, skonis, lauko krūmas -
Lyg toks pažįstamas, lyg galbūt ne?
MELO AKYS
Melo šitokios didelės akys,
O tu jų visiškai nematai!
Kokios gilios tos nuojautos šaknys -
Netiesa, pasakyta kitaip!
Neramu melo tojoj pastogėj -
Žvilgsny tam - tarsi žaibo blyksme.
Meno to niekas dar nepranoko,
Tik nuo jo nukentėjo savaip.
MOTINAI
Ištieskim ranką ilgesiui,
takais švelnumo eikim
tuos motinų vargus apgobdami
jausmų skraiste.
Į meilės rūpestį žvelgi
akių dosnumo
pilną kraitį,
ir nuojauta tokia tiki,
lakia sėkme.
Tuos motinų džiaugsmuos
uždekim žvaigždę laimei!
Žydėjimu gegužiniu
būkim šalia -
Bus liūdno rudenio mažiau,
tų užmaršties paveikslų,
lopšinės vizija tokia
vaikystė ten!
SILPNAREGYSTEI
Troškimai tie keli -
žvaigždžių beribiai mirksniai.
žvelgi aukštybėn,
jas regi - džiaugies!
Tarsi kalnais minčių ovalai ritas,
ir neramaus vangumo - nė žymės.
Noruos plakies:
šermukšniais apdalina,
prisiragavus -
nuovokos ugnis.
Pristingame kažko brangaus -
ironija kvatot pratrūksta,
o laiko mesto iššūkio
jau darosi per daug,
kol spindesį žvaigždžių
aptinka akys.
Išsidėlioja tūkstančiai vilčių,
nors kontūrai pilki
ir blankūs siluetai,
bet iš krypties tokios -
neišklysti!
