MŪSŲ SVEČIAI
Alvydas VALENTA
SEPTYNERI METAI DRAUGYSTĖS
Italijos - Austrijos pasienyje yra sritis, vadinama Pietų Tiroliu. Dabar ji priklauso Italijai, tačiau kažkada priklausė Austrijai. Pietų Tirolis turi autonomiją, čia kalbama dviem valstybinėmis kalbomis - italų ir vokiečių. Pietų Tirolyje yra miestas, kuris vokiškai vadinasi Bocenas (Bozen), o itališkai - Bolzano. Kadangi čia gyvenantys žmonės savo miestą vadina Bocenu, taip jį vadinsime ir mes.
Bocene jau trys dešimtmečiai veikia aklųjų namai, apie kuriuos buriasi katalikiška Pietų Tirolio aklųjų bendruomenė. Ši bendruomenė, kaip ir Katalikiškasis Prano Daunio fondas, yra FIDACA (tarptautinė organizacijų, dirbančių aklųjų labui, asociacija) narė.
FIDACA abi minėtąsias organizacijas ir suartino. 1995 m. Lietuvoje lankėsi katalikiškos Pietų Tirolio aklųjų organizacijos vadovė Marija Fischnaller. Nuo tada Prano Daunio fondas jaučia nuolatinę Pietų Tirolio aklųjų organizacijos globą bei paramą.
1998 m. Pietų Tirolyje beveik savaitę viešėjo grupė Lietuvos neregių. Praėjo ketveri metai ir šįsyk į Lietuvą atvyko tiroliečiai.
Rugpjūčio viduryje, nepabūgę Europą siaubiančių potvynių, per Austriją, Vokietiją ir Lenkiją, su energingąja Marija Fischnaller priešakyje, mikroautobusu į Lietuvą atriedėjo grupė Pietų Tirolio neregių. Kelionė nei pernelyg ilga, nei labai sunki - kai tau trisdešimt ar keturiasdešimt. Keliauninkų amžiaus vidurkis buvo apie šešiasdešimt metų, kai kuriems - netoli ir iki septyniasdešimties, tačiau jų energija, naujų įspūdžių troškimas buvo tiesiog neišsemiami.
Svečiai aplankė Kryžių kalną, Molėtų observatoriją - savo rankose laikė už žemę senesnį meteoritą, vaikščiojo po Rumšiškių liaudies buities muziejų, meldėsi Vilniaus Arkikatedroje, gėrė alų Vilniaus senamiestyje; pabuvojo Trakų pilyje, savo rankomis galėjo paliesti legendinių sovietų antžmogių "pakinklius" Grūto parke. Dar prieš atvykdami į Lietuvą, svečiai išreiškė pageidavimą aplankyti Baltijos pajūrį. Tai ir buvo padaryta: italai dvi dienas ilsėjosi Palangoje ir Nidoje, mirko Baltijos vandenyje, ritinėjosi nuo mūsų kopų, kaip maži vaikai džiaugėsi suradę ką nors itin egzotiška, civilizuotuose Vakaruose nematyta ir negirdėta - pavyzdžiui, žuvų rūkyklą Juodkrantėje.
Prieš septynerius metus, pirmą kartą atvykusi į Lietuvą, M. Fischnaller liko prislėgta mūsų šalies gyvenimo lygio ir ypač tų sąlygų, kuriomis čia gyvena neįgalūs žmonės. Dabartinis apsilankymas, kaip sakė patys italai, jiems paliko gerą ir šiltą įspūdį, ir tai ne tušti komplimentai ar nieko nekainuojančios pagyros. Praėjusiais metais Boceno neregiai keliavo po Angliją, kaip patys prasitarė, tenai turėję daugiau problemų negu Lietuvoje...
Vykdami į kelionę Pietų Tirolio aklieji turėjo tikslą ne tik pamatyti Lietuvą, bet ir paremti mūsų šalies neregius. Svečiai P. Daunio fondui atvežė dvi kompiuterines brailio eilutes, kompiuterio ekraną, kuris kartu gali tarnauti ir kaip teksto didinimo aparatas, ir kaip televizorius, baltųjų lazdelių, keletą brailio laikrodžių, kitokių smulkių tiflotechnikos priemonių. Iš Lietuvos, kaip patys sakė, italai išsivežė ne tik labai šiltus įspūdžius, bet ir vieną jiems labai patikusią idėją - dizainerio V. Deveikio sukurtą aklųjų mikrorajono maketą.
Pabaigoje keletas žodžių apie Boceno aklųjų namus. Tai ir bendrabutis, ir senelių prieglauda, ir užimtumo centras, ir vieta, kur vyksta įvairūs seminarai, tobulinimosi kursai akiesiems masažuotojams, telefonistams, kompiuterininkams. Kitaip sakant, tai centras, aplink kurį sukasi visos Pietų Tirolio aklųjų bendruomenės gyvenimas. Įdomi "namų" įkūrimo istorija. Marija Fischnaller, baigusi Insbruko (Austrija) aklųjų mokyklą, atvyko į Pietų Tirolį ir pamatė, kaip po Antrojo pasaulinio karo vargsta čia gyvenantys neregiai. Nuvykusi į Romą ji tol beldėsi į atitinkamų valdiškų įstaigų duris, kol šios surado dalį lėšų aklųjų namams. Žemės sklypą skyrė vietos parapijos klebonas. M. Fischnaller pati vadovavo aklųjų namų statybai, rinko trūkstamas lėšas.
Mums, skubantiems į Europą ir apie tą skubėjimą garsiai šaukiantiems, ši istorija galėtų būti geras tikrai europietiško mentaliteto pavyzdys. Kuo šis mentalitetas skiriasi, tarkime, nuo azijietiško? Leiskite papasakoti vieną su Italijos aklaisiais lyg ir nieko bendra neturinčią istoriją. Kartą (tai vyko maždaug prieš du su puse tūkstančio metų) graikų filosofui Sokratui teko išspręsti vieną painų uždavinį - bent taip manė jį sugalvojusieji, neaišku, ar šitaip atrodė pačiam Sokratui. Prieš Atėnų filosofą buvo pastatyti keturi tvarkingai aprengti, sveiki, gražiai atrodantys vyrai. Trys iš jų buvo vergai, vienas - laisvasis. Sokratui reikėjo uždavus vienintelį klausimą išsiaiškinti, kurie yra vergai, o kuris - laisvasis. Sokratas tą klausimą uždavė: "Žemės drebėjimas sugriovė Atėnų šventyklą - kas ją atstatys?"
Vienas atsakė, kad dievai - šis buvo vergas. Antrasis, kad valdovas - ir tas buvo vergas. Trečiasis, kad miestas - tasai irgi buvo vergas. Ketvirtasis atsakė: "Ją atstatysiu aš". Tai ir buvo laisvasis žmogus.
Marija Fischnaller po dviejų su puse tūkstančio metų nuo šio įvykio (o gal tik legendos) pastatė savo gyvenimo šventyklą - aklųjų namus. Galėjo nestatyti, nieko nedaryti ir laukti, kol pastatys kiti (kažkas tą darbą būtų atlikęs), o vis tiek statė. Tai ir yra tikrasis europietiškas mentalitetas ir tikroji Europa, į kurią kol kas tik einame.
