JUBILIEJAI
Gražina SIDEREVIČIENĖ
SEPTYNI DEŠIMTMEČIAI SU DAINA
Septynis dešimtmečius didelėse ir mažose scenose, valstybiniame radijuje skambėjo šiltas lyrinis kaunietės Valerijos Černiauskienės sopranas. Birželio pabaigoje atšventusi 85-ąjį gimtadienį, ši simpatiška, jautri moteris dainuotų ir šiandien, deja, sveikata nebe ta. Save Valerija prisimena vis dainuojančią. Nesvarbu, ar ji mažutė storuliukė mergytė, besiglaudžianti Smetonos laikų Vaitkuškio prieglaudoje, ar su likimo broliais siaučianti aklųjų institute, ar savo jautriomis, tvirtomis rankomis masažuojanti sunkiai sergantį pacientą Kauno klinikose. Bet apie viską nuo pradžių.
Be namų
Gyvenimas mėtė ir blaškė Valeriją. Kaip pasakytų viena mano bičiulė: "Gyvenimo skoniui aštrių prieskonių nestigo".
Pasakoja Valerija:
- Žinau, kad esu gimusi Leningrade. Vėliau, grįžę į Lietuvą, tėvai atvežė į prieglaudą Vaitkušky, netoli Ukmergės. Kodėl? Nežinau - matyt, dėl to, kad blogai mačiau. Dešinioji akelė buvo visai aptemusi, kairiąja dar primačiau. Prikišusi nosį prie popieriaus net paskaitydavau. Pradžioje dar aplankydavo mama. Ne viską ir prisimenu, tik gerai žinau, kad paskutinį kartą ją mačiau būdama dvylikos. Ir viskas. Tiesa, kaip pro miglą matau manęs aplankyti atėjusį vaikiną. Sako, kad tai buvo mano brolis. Jeigu ir taip, tai jį mačiau tik vieną vienintelį kartą. Gal nežinojo, kur gyvenu. Mat iki 1934 metų pabuvojau ir Vaitkušky, ir Raudondvary, ir Gelgaudišky, ir vėl Raudondvary.
Šilčiausi moters vaikystės prisiminimai susiję su Raudondvariu, nes čia muzikos mokytojas subūrė chorą, kuriame su didžiausiu malonumu dainavo Valerija. Nors prabėgo lygiai septyni dešimtmečiai, dainininkė neužmiršta, kaip valsčiaus Dainų šventei visoms mergaitėms buvo pasiūti klostyti sijonėliai, o jai, storuliukei, - lygaus kirpimo. Teko giedoti ir bažnyčios chore, tačiau neilgai, nes prieglaudos vadovai pabūgo, kad mergaitės neįsipainiotų į lemtingas meilės istorijas.
Su daina
Profesoriui Juozui Nemeikšai rekomendavus septyniolikmetė mergina vežimu buvo atvežta į Kauno aklųjų institutą. Kaip slogų sapną Valerija prisimena apleistą valgyklą rūsyje. Jai buvo klaikiai nesmagu valgyti tokioje nejaukioje aplinkoje. Greitai teko kibti į mokslus. Puikiai sekėsi matematika, kiti dalykai kur kas prasčiau. Ypač sunkiai buvo įkandama lietuvių kalba. Didžiausias atlygis už visas nesėkmes - daina. Muzikos mokytojas Antanas Adomaitis kieme išgirdo Valeriją su grupele merginų dainuojant "Supinsiu dainužę". Nustebintas gražaus merginos balso, pakvietė ją į chorą. Jis ir paskatino rimtesnėms dainavimo pamokoms, parinkdamas pripažintas mokytojas. Pirmoji - Rentinienė, vokietė (gaila, greitai palikusi Lietuvą ir išvykusi į savo gimtąją Vokietiją) paliko patį didžiausią įspūdį. Ji ne tik išmokė dainavimo abėcėlės, bet ir puikiai sutarė su savo mokine. Dainavimo paslapčių mokėsi dar pas keturias garsias moteris: Karnavičienę, G. Gontytę, A. Galaunienę ir S. Rapalienę. Visas jas Valerija gerbė ir netgi mylėjo, bet pačius šilčiausius jausmus puoselėja jau Anapilin išėjusiai Stasei Rapalienei. Mokytoja, tuomet visai Lietuvai žinoma Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, jai tiesiai šviesiai pasakė: "Mokytis dainavimo tau jau nereikia - turi gerą balsą, dainuok". Jos padedama Valerija įrašė ne vieną dainą valstybiniame radijuje. Valerijos balsas jau įrašytas į Lietuvos muzikos istoriją. O Valerijos debiutas Kauno radiofone įvyko dar vokiečių okupacijos metais. Tada iš keliolikos pristatytų dainininkų specialistai kaip vieną geriausių pasirinko būtent ją.
Moteris negali pamiršti Stasės Rapalienės nuoširdumo, jautrumo, noro apginti ir globoti akluosius. Kai vienintelė kairioji Valerijos akelė pradėjo nebeskirti spalvų, mokytoja įsisodindavo ją į savo automobilį ir veždavosi prie Kauno marių. Valerija, itin mėgstanti pasipliuškenti vandenyje, buvo laiminga ir maudydavosi maudydavosi.
Apie dainas ir dainavimą su Valerija Černiauskiene šnekėtum ir šnekėtum. Ta tema pati mieliausia. Velerija - klasikinės muzikos gerbėja, estrada dainininkės nesužavėsi. Sakosi, kad prieš daugelį metų J. Kairys bandė kalbinti išbandyti savo balsą estradiniame ansamblyje, bet ji nė už ką nesutikusi. Chorai, vokaliniai ansambliai, solinės dainos - rodos, visa tai buvo tik vakar. Ir graudžios ašaros, kurias liejo, kai dėl pablogėjusios savijautos teko palikti kultūros namų moterų vokalinį ansamblį, vadovaujamą Onutės Matusevičiūtės... Praėjo jau keleri metai, o apie tai prabilus, ir dabar, žiūrėk, ima ir sublizga ašarėlė. Sušildo mintis, kad dainavimo pamokos nenuėjo veltui - kaip lygiai su lygia teko dainuoti duetą su Beatriče Grincevičiūte. Puikiai skambėjo Valerijos ir Jadvygos Dambrauskaitės atliekamos melodijos. Šiandien brangus kiekvienas su scena susijęs prisiminimas, net jaudulys, kai virpėdavo vos paskelbus jos numerį, ne vieną raminančią tabletę teko paimti, bet tai nesumažino noro dainuoti iki pat gyvenimo rudens.
Šeima, darbas, pomėgiai
Lapkritį Valerija ir Vladas Černiauskai švęs 55-erių metų vedybų sukaktį. Susipažinę 1943 metais Aklųjų institute, po ketverių draugystės metų apsivedė. Valerija juokiasi: "Buvau labai patrakusi, smagi mergina, mėgau sportą". O Vladas jai tiko: patikimas, rimtai kuriantis ateities planus. Vaikų juodu nesusilaukė, augino ir išvedė į gyvenimą Vlado brolio dukras Lionę ir Aldoną.
Su darbu pasisekė: besimokant institute atsirado masažuotojas, išmokęs ją ir dar keletą neregių merginų šito nelengvo amato. Valerijai nusišypsojo tikra laimė - 1943 metais ji įsidarbino Kauno klinikose. Per 27 darbo šioje įstaigoje metus su niekuo iš kolegų rimtai nesusipyko. Sako, kad žmonės buvę labai geri, seselės silpnai matančiai moteriai pacientų korteles užpildydavo ir stebėjosi, kad nuo jos lūpų nedingsta šypsena, o dainininkės G. Gontytės vyras linksmuole pakrikštijo. Nuobodžiauti nebuvo kada: daug pomėgių, vienas už kitą įdomesnių. Dar Aklųjų institute išmoko ir megzti, ir austi. Kiek per gyvenimą palaidinių, sijonų, liemenių ir kitokio gero primegzta, nesuskaičiuosi. Visą amželį mėgo keliauti. Nors ir silpno matymo Valerija su neregiu vyru surasdavo kelią į visoje Sovietų sąjungoje išsibarsčiusias sanatorijas, poilsio namus. Be knygos irgi neįsivaizduoja savo gyvenimo. Labiau linksta prie skaitymo brailio raštu, bet nepeikia ir įgarsintų knygų. Įsijungia magnetofoną ir su Vladuku (tokiu maloniniu vardu kreipiasi į vyrą) klausosi valandų valandas. Didysis neregio guodėjas - radijas. Ne išimtis - ir jubiliatė. Niekada nepraleidžia žurnalistės Gemos Padribonienės laidos, klausosi krepšinio varžybų transliacijų, yra Kauno "Žalgirio" fanė, mėgaujasi muzikos klasika.
Nesijaučia gyvenimo nuskriausta - jis buvo ir įdomus, ir įvairus, ir reginčiųjų kolektyve jautėsi kaip žuvis vandeny, mokėjo ir prisitaikyti, ir sutarti, niekad nesivėlė į konfliktines situacijas.
Skauda širdį, kad vis rečiau apsilanko kultūros namų renginiuose. Silpsta kojos. Bet išgirsta per vietos radiją skelbimą apie gerą koncertą ir puola prašyti artimiausios kaimynės Albinos Krasinskienės, kad eitų kartu. Dviese vis lengviau, o ir siela tarp savųjų atsigauna.
Nežinau, kas ištarė žodžius: "Ir senatvė gali būti graži". Aš juos rašau, galvodama apie Valeriją ir Vladą Černiauskus - du inteligentiškus, garbaus amžiaus žmones, gyvenančius ne vien prisiminimais, kaip geros lemties ženklą priimančius kiekvieną naują dieną.
