NAUJI LEIDINIAI

Alvydas VALENTA

NEGALIOS FENOMENAS - KAS JIS?


Visai neseniai Šiaulių universiteto leidykla išleido jauno Šiaulių universiteto dėstytojo Jono Ruškaus monografiją "Negalės fenomenas" (žodį "negalė" vartoja pats autorius, todėl, rašydami knygos pavadinimą, jo nekeisime). Kadangi knyga parašyta autoriaus apgintos disertacijos pagrindu, joje vyrauja teorinis žvilgsnis į negalią kaip tam tikrą fenomeną: šio fenomeno sklaida bei jos rezultatų apibendrinimai. Tačiau žodžiai "teorija", "teorinis" neturėtų išgąsdinti skaitytojo: tai anaiptol ne tokios rūšies veikalas, kur statomi -izmų ir -acijų "dangoraižiai", o labai protingos autoriaus mintys dažnai tampa panašios į susiraizgiusį, šnypščiantį gyvačių kamuolį. Monografijos stilius pakankamai lengvas, sklandus: teorinės nuostatos ir teiginiai neperkrauti pavyzdžiais, skaičiais, tačiau norintis ras ir vienų, ir antrų. Knygoje gausu antropologinės, psichologinės medžiagos, todėl kartais net susidaro įspūdis, kad skaitai ne "Negalės fenomeną", o kokią kultūrologinę studiją. Galbūt kažkam tai pasirodys kaip vienas iš knygos minusų, bet šių eilučių autorius čia įžvelgia didelį privalumą: apie negalią kalbama ne siaurame, "atskiro cecho", bet gerokai platesniame kultūrinių, psichologinių ir socialinių problemų kontekste. Todėl knyga turėtų būti įdomi ne tik socialiniams darbuotojams, socialinių mokslų studentams, bet ir kultūrologams, etnologams, na, ir šiaip kiekvienam, daugiau ar mažiau minėtomis problemomis besidominčiam skaitytojui. Knyga turi dar vieną didelį privalumą - jos autorius nėra "kabinetinis" mokslininkas: jis pats ketverius metus gyveno J. Vanier "Arkos" bendruomenėje, kurią įkūrė J. Vanier, kartu su proto negalią turinčiais žmonėmis, taigi daugelį teorinių teiginių (jie paprastai visada būna gražūs ir nepriekaištingai sušukuoti) išmėgino savo kailiu. Tiesa, konkrečiai - regėjimo negaliai - knygoje vietos skiriama labai nedaug, bet kažin ar autoriui dėl to galėtume priekaištauti? Jis apmąsto pačią negalią kaip reiškinį, gilinasi į tai, kaip šį reiškinį priima sveikoji visuomenės dalis, o ne aprašinėja atskiras negalios formas ir su jomis susijusias konkrečias problemas.

* * *

Kalbėdamas apie negalios fenomeną autorius pirmiausia stengiasi apmąstyti jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Apie pusantro šimto metų, maždaug iki šeštojo XX a. dešimtmečio, negalia buvo vertinama tik kaip klinikinis reiškinys. Kažkada toks požiūris buvo labai pažangus, nes atsisakyta visų antgamtinių negalios aiškinimų, pradėta orientuotis į jos korekciją. Sukurta daug specializuotų įstaigų, kuriose neįgaliesiems buvo teikiama medicininė ir pedagoginė pagalba. Šio požiūrio išskirtinis bruožas: negalė suvokta kaip koreguotina nepageidaujama skirtybė, nukrypimas nuo normos. Nuo praėjusio amžiaus vidurio, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, pradėjo formuotis kitoks požiūris į negalią ir kitoks jos supratimas. Negalia čia pirmiausia vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų). Suprasta, kad negalia yra ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, o ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas (psichosocialinis požiūris). "Klinikinis požiūris į neįgaliųjų socialinę integraciją ir ugdymą generuoja neigiamus visuomenės socialinius negalės vaizdinius ir nuostatas. O neigiami kolektyviniai vaizdiniai ir socialinės nuostatos sąlygoja segregacinį žmonių elgesį".

Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas, o socialinės integracijos prielaida buvo neįgaliųjų korekcinis ugdymas arba gydymas. Naujosios ideologijos šalininkai mano, kad neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastis yra neigiamas sveikų visuomenės narių požiūris į neįgaliuosius ir to požiūrio sąlygojamas elgesys, o socialinės integracijos prielaida yra socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius. Socialinė integracija ir prasideda tada, kai į atskirtuosius pradedama žvelgti ne į kaip skirtingus, o kaip į panašius.

Jau minėjome, kad J. Ruškus gausiai remiasi antropologų, psichologų (dažnai psichoanalitikų) darbais. Štai tik viena nedidelė ištrauka: "Pamėgdžiojimas ir iš jo kylanti "svetimo" baimė neišvengiamai lemia prievartą. Kad visuomenė išsaugotų stabilumą, t. y. neleistų kilti prievartai ir užkirstų kelią socialinei krizei, randamas "atpirkimo ožys", auka. Šis mechanizmas veikia kaip vožtuvas: "atpirkimo ožio" paaukojimas leidžia pašalinti prievartą ir išlaikyti socialinį status quo, pusiausvyrą. Todėl dėl nedarbo, pavyzdžiui, kalti užsieniečiai, dėl kitų nelaimių - žydai ir pan.(...) Tenka pripažinti, kad turintis negalią žmogus atlieka šį skirtingojo vaidmenį. Kaip vaikas suaugusiajam, taip neįgalusis sveikajam yra ydos ženklas, trūkumas to, ką mes norėtume vadinti norma. Neįgalusis yra lyg pleištas, atveriantis mūsų pačių netobulumą. Dėl tokio nepanašumo į mus, į mūsų sukurtas normas neįgalusis gali mums tapti "atpirkimo ožiu". Visuomenei "aišku": būtent jis, neįgalusis, trukdo mėgdžioti, būti panašiems, kurti visuotiną "sveiką" visuomenę, tobulą protą, jėgą. Būtent neįgalusis yra ta rakštis visuomenės kūne, kuri trukdo jai bet kuria kaina siekti tobulumo ir susitapatinimo su vieninteliu sveikos visuomenės modeliu. Sveikiems nereikia vaiko, turinčio Dauno sindromą, moters be rankos, darbininko invalido vežimėlyje (...). Neįgalieji yra "kultūriškai nešvarūs". Prie ko tik prisiliestų šie nešvarieji, ar tai būtų vieta, ar žmogus, ar šiaip koks objektas, - visa tampa nešvaru. Ši "kultūrinio nešvarumo" interpretacija dažniausiai aiškinama tam tikru tabu. Tabu, t.y. draudimas, apsaugo nuo baimės, kylančios dėl kažko nežinomo, keisto, nesveiko. Reikia apsisaugoti, "nusiplauti" ir taip išsilaisvinti nuo socialinio nešvarumo."

Beveik visose visuomenėse neįgalieji neatitiko įprastų, visuotinai pripažintų socialinių normų ir vertybių. Sutrikimai sąlygodavo vienokį ar kitokį žmogaus nukrypimą nuo to, kas visuomenėje buvo laikoma norma (fizinės išvaizdos, protinio pajėgumo, elgesio taisyklių, psichinės sveikatos). Neįgalieji buvo "normaliųjų" visuomenėje izoliuoti. Dar antikos laikais, kai vyravo kūno grožio idealas, fizinių trūkumų turintys vaikai buvo atskiriami nuo socialinės grupės. Atėnuose, Romoje itin ryškių fizinių trūkumų turintys vaikai (gr. terata) buvo nunešami į mišką ir čia paliekami sudraskyti žvėrims. Ne negalios pobūdis ar negalios klinika, o nukrypimas nuo genties normos turėjo įtakos tokiam žiauriam elgesiui. Teratologija prasideda tada, kai gimsta būtybė, nepanaši į žmogų. Patys tėvai neįgalaus kūdikio niekada nenešdavo į mišką, nes tai buvo bendruomenės reikalas. Tik bendruomenės išminčių taryba spręsdavo, kaip elgtis su vaiku. Socialinės grupės saugojimas nuo negalios rodė žmonių baimę, kad grius nusistovėjusi visuomeninė tvarka. Jų nuomone, neįmanoma, kad tai, kas sveika, ir tai, kas nesveika, egzistuotų greta.

Pasirodžius didžiajam pertvarkytojui Jėzui iš Nazareto, socialinėje sąmonėje įvyko reikšmingų pokyčių. Jėzus sutiko daug neįgaliųjų, ligonių. Neneigdamas negalios ir blogio santykio, Jėzus aiškiai paneigė negalios ir asmeninės kaltės ryšį. Sulaužę senuosius draudimus, Evangelijos tekstai priskiria neįgaliųjų socialinę integraciją etikai. Išryškėja naujas santykis su neįgaliuoju: pripažįstama jo vertė. Dar daugiau - vargingumas, drauge ir negalia užima aukščiausią vietą žmogiškųjų ir dvasinių vertybių skalėje. Dievas siunčia ligas ir negalias, kad išmėgintų mus, kad suteiktų galimybę panaudoti tokias gėrybes kaip meilė ir gailestingumas, pateiktų savo buvimo ženklą. Realiame gyvenime ne taip jau dažnai laikytasi šitų nuostatų, vis dėlto neįgalusis jau nebebuvo tas, kurį reikia "grąžinti" dievams, nebuvo "kaltas" vien todėl, kad yra toks, o ne kitoks. Viduramžiais neįgaliesiems labai dažnai tekdavo globojamo "atstumtojo" vaidmuo - karalių rūmuose juokdariais tarnaudavo liliputai, kitokių ryškių fizinių trūkumų turintys žmonės.

Savo požiūrį į negalią turėjo ir vėlesnės epochos - renesansas, švietimas, XIX amžius. Apie klinikinį negalios vertinimą trumpai jau užsiminėme. Minėjome ir tai, kad antrojoje praėjusio amžiaus pusėje kaip atsvara klinikiniam susiformavo naujas požiūris ir negalios vertinimas. "Neneigdamas objektyvių proto, psichikos ar kūno sutrikimų priežasčių, šis požiūris pabrėžia psichosocialinius matus: socialines normas ir statusus, vaizdinius ir nuostatas, vaidmenų pasiskirstymą ir socialinę sąveiką, istorinio ir sociokultūrinio konteksto įtaką." Tokį požiūrį autorius vadina socialiniu-interakciniu. Būtent jis, tvirtu mokslininko įsitikinimu, ir turėtų vyrauti dabarties ir ateities visuomenėje. Konkreti šio požiūrio išraiška - socialinė neįgaliųjų reabilitacija.

* * *
[Turinys] | [Mūsų tinklapis]