LASS LITERATŲ KŪRYBA
Kazimiera VENCKUVIENĖ
Žydintis vanduo
Užrakinai vienatvės grandines,
Jų raktą patikėjai vėjui.
Dar plakas bangos gelstančio rudens
Į tuos krantus, kuriais vaikystė ėjo.
Sudilo klumpės praeities keliuos,
Tik naktimis randai dar skauda.
Tave rudens geltonis pavilios,
Palikęs praeitin pravertą langą.
Atsiminimai - žydintis vanduo,
Lyg gertum vaistą kartų.
Lyg tavo laikas - gelstantis ruduo
Nubėgs prie pilko gruodo vartų.
Ruduo
Ant tavo rankų mano ilgesys,
Jau rudenys su vėjais šnekas.
Tas begalinis lapų šlamesys,
Ir vėl sulytas mūsų takas.
Dar vasaros alsuos, keli lašai
Ant medžių, uogienojų spindi.
Ir nieko, nieko tu jau neprašai,
Tik nori dar grąžinti viltį.
Geltonos liepsnos degina mane,
Aš negaliu nuo jų pabėgti.
Tave matau lyg pamirštam sapne,
Ir vėl iš naujo pradedu kliedėti.
Dar karštus laužo pelenus semiu,
Nejaugi viskas jais pavirsta?
Ir vėl žinau, žiema šaltu sniegu
Ant šios žaizdos dės baltą tvarstį.
Duoklė
Tolyn, tolyn vis lekia dienos,
Į gelsvą smėlio kalną.
Taip blunka mūsų mėnesienos, -
Kažkas dainuoja meilę.
Kažkas dar šoka svaigų tango
Ant nupjautų ražienų.
Už tai išgerkime po taurę,
Rasas surinkę nuo blakstienų.
Rudens verpetuose paklydę,
Dar rasim skaidrų juoką.
Tikiu, kad būsim neišėję,
Už tai jaunyste mokam.
Spąstai
Lietus vis lyja, lyja,
Purvu keliai pavirto.
Mes turime tik mylią
Už horizonto pilko.
Nubluko žalios pievos,
Visų veidai sulyti.
Nutolo horizontas,
Jis liko nepavytas.
Mes klupom ir apakom
Nuo purvo ir bėgimo.
Viltis visas praradom,
O lietūs neišlijo.
Vėžės
Nukrito šydas, dengęs žemės veidą,
Sutvisko sniegas šviesoje žvaigždžių.
Sniegan namai subridę maldą kalba,
Po jų stogais tviksėjimas širdžių.
Tyla šnabždėjo baltą sapną žemei.
Visi sumigo toj baltoj vilny.
Kažkas per sniegą tyliai nuvažiavo, -
Kaip spindi vėžės vienišam kely.
